„Turiu tik vieną akį, todėl kartais galiu ko nors nepastebėti; bet aš tikrai nematau to ženklo“, – sakė Horacijus Nelsonas, garsus anglų laivyno admirolas, net ir su viena akim 1801 m. mūšyje prie Kopenhagos sunaikinęs danų laivyną.
Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis turi dvi akis, bet panašu, kad ir su abiem jis kažką pražiūrėjo. Praėjo dar tik keturios aktyvių kovos veiksmų dienos, o kalbų apie „konstitucinės tvarkos atkūrimą“ separatistinėje Pietų Osetijoje nebegirdėti, nepaisant to, jog tai buvo pagrindas prabilti gruzinų haubicoms.
Priešingai, šiandien jau skelbiama, kad Rusijos pajėgos užėmė Gruzijos teritorijoje esančius Zugdidžio ir Gorio miestus, tankų ir šarvuočių daliniai artėja prie sostinės Tbilisio, tuo tarpu Maskva visiškai nepaiso to, jog „Gruzija deklaruoja savo pasirengimą tuoj pat pradėti derybas su Rusijos Federacija dėl ugnies ir karo veiksmų nutraukimo“. Rusijos agresijos nesustabdo net ir Gruzijos prezidento paskelbtos paliaubos.
Rusijos atsakas pasirodė triuškinantis, tačiau net ir JAV prezidentas George‘as W.Bushas premjerui Vladimirui Putinui kol kas pareiškė tik savo „didelį susirūpinimą“ dėl „neproporcingo Rusijos atsako“.
Kokio gi „proporcingo“ Rusijos atsako tikėjosi M. Saakašavilis, leisdamasis į šią karinę avantiūrą? Manė, kad padegs kelis namus Cchinvalyje ir rusai išsigandę bėgs? Nejau galėjo manyti, kad Putino Rusija, parodžiusi neišpasakytą nuožmumą ir žiaurumą Čečėnijoje, nuolankiai priims gruzinų antausį ir tarptautinį pažeminimą? Ar jis tikėjosi sulaukti NATO pajėgų talkos gruzinų mūšyje už Pietų Osetiją?
Kam gi neaišku, kad čia ne gruzinų ir osetinų, bet Tbilisio ir Maskvos byla. Rusų generolai ir FSB karininkai osetinų vardu valdo šią nedidelę (vos 3900 kv. km ir tik 72 tūkst. gyventojų) teritoriją, kuri strategiškai vis dėlto yra labai svarbi, kadangi sudaro prielaidas, drauge su atsiskyrusios Abchazijos marionetinėmis struktūromis, manipuliuoti visos Gruzijos socialine raida ir politine orientacija.
Tai faktai, kurių neįmanoma nei ignoruoti, nei į juos neatsižvelgti, sprendžiant Gruzijos tapatybės, jos valstybinio suvereniteto, tarptautinės integracijos problemas. Bandymai veikti jėga (o ypač kai jėgos dar ir nedidelės), ne diplomatinėmis priemonėmis, veda į neišvengiamą akligatvį – tokį akligatvį, kur karinis sutriuškinimas tegali būti tik ilgalaikių Gruzijos problemų pradžia, ne pabaiga.
Situacija, kurioje Gruzija yra atsidūrusi šiandien, tiesą sakant, irgi nėra iš dangaus nukritusi, bet daugiau ar mažiau nuosekli jos politinės raidos, apspręstos tautos mentaliteto, jos politinės kultūros bei šalies geopolitinės padėties, pasekmė. Kai 1992 m. gruzinų pučistų tankai atidengė ugnį į prezidento Zviado Gamsachurdijos rūmus ir iš ten išmušė šalies vadovą, buvo akivaizdu, kad Gruzijos problemos dar tik prasideda. Eduardas Ševardnadzė į prezidento pareigas atvažiavo, galima sakyti, „ant tanko“, kaip „išvaduotojas“ nuo tariamai despotiško režimo, kuris jau prieš tai, po nesėkmingų ginkluotų konfliktų, buvo praradęs Abchaziją ir Pietų Osetiją.
Paskandinęs šalį korupcijos liūne, visiškai nustekenęs šalies ūkį, bet nė per nago juodymą neįstengęs pajudinti Abchazijos ir Pietų Osetijos problemos, E. Ševardnadzė irgi buvo išvarytas iš prezidento pareigų su basliu, vadinamosios „rožių revoliucijos“, atvedusios į šalies vadovo pareigas M. Saakašvilį. Praėjusių metų politinė krizė Gruzijoje, kai M. Saakašvilis tik per plauką išsilaikė valdžioje, susilaukęs rimtų Vakarų valstybių priekaištų dėl nedemokratiškų valdymo metodų, parodė įtampų ir visuomeninės priešpriešos mastą šalyje, kurioje politinio dialogo kelias yra beviltiškai diskredituotas.
Žinoma, galima populistiškai guostis, kad „rusai trukdo“ gruzinams tvarkytis namuose. Aišku, kad „trukdo“, aišku, kad jie ten veikia, aišku, kad gina ir gins ne Gruzijos, bet Rusijos strateginius interesus Kaukaze. Ir pirmiausiai – energetinius, kuriems naftotiekis Baku-Džeichanas, nutiestas iš Azerbaidžano į Turkiją per Gruzijos teritoriją – vienintelis Kaspijos naftotiekis, aplenkiantis Rusiją – rimtas iššūkis šios didvalstybės „energetinei programai“.
Bet argi kitaip buvo Baltijos valstybėse, argi čia rusai neturėjo ir neturi savo strateginių interesų? Argi prarasti Taliną, Rygą, Ventspilį, Liepoją, Klaipėdą – svarbius Baltijos jūros uostus, prie kurių Rusija šimtmečiais veržėsi – buvo jiems mažesnis iššūkis? O vis dėlto haubicos čia nešaudė, nors aukų irgi buvo. Aišku, turėjo įtakos ir istorinių aplinkybių sąlygotas truputį skirtingas Baltijos valstybių politinis statusas, nevienoda Baltijos šalių ir Kaukazo respublikų atžvilgiu nusistovėjusi tarptautinė opinija, kai kurios kitos aplinkybės, bet svarbiausias veiksnys, mano nuomone, vis dėlto buvo politinio proceso raida.
Vargu ar būtume šiandien NATO ir ES nariai, jeigu būtume pasidavę omonininkų ar „burokevičininkų“ provokacijoms ir „Šalčininkų respubliką“ pamėginę susigrąžinti jėga. Tai būtų buvęs tiesioginis įgaliojimas imperininkams „atstatyti tarybinės konstitucijos“ veikimą. Ką tai reiškia – iliustruoja degantys Tbilisio priemiesčiai. Gruzinams, deja, pritrūko šiaurietiško santūrumo, išminties, kantrybės, blaivios nuovokos, jie pasidavė kaukazietiškam impulsyvumui ir krito į jų priešo iškastą žarijų duobę.
Rusijos veiksmų, savaime aišku, pateisinti negalima, jos atsakas neadekvatus – žiaurus, brutalus, persmelktas aklo keršto. Bet argi ko gi kito galima buvo laukti iš dabartinės Rusijos? Deja, tai nekeičia apgailėtinos Gruzijos padėties – ji šiandien yra nepalyginamai blogesnė, negu buvo olimpiados atidarymo išvakarėse. Sugrįžti į rugpjūčio 8-ąją nebeįmanoma, nes situacijos šeimininkė – jau Rusija. Panašu, kad N. Medvedevas, ne M. Saakašvilis dabar jau diktuos paliaubų sąlygas, nepaisant retorikos Vakaruose. Jei NATO nedrįso pastoti kelio net ir nedideliam rusų desantininkų būriui Prištinos oro uoste 1999-aisiais, kada Aljanso pajėgos jau stovėjo ten išrikiuotos, tai tikrai jie nepradės, britų generolo Michaelo Jacksono žodžiais, „trečiojo pasaulinio karo“ Kaukaze.
Daugiausia, kas įmanoma padaryti dabar, tai kuo greičiau sustabdyti tolesnį Gruzijos naikinimą ir beprasmį žmonių žudymą. Tai energingai bando daryti Prancūzija, šiuo metu pirmininkaujanti Europos Sąjungai. Kai kurie praradimai, kuriuos jau patyrė ir greičiausiai dar patirs nelaimingoji Gruzija, galimas daiktas, yra negrįžtami. Manau, kad jos padėtis šiandien yra žymiai blogesnė, nei Lietuvos 1920 metais, kad gyvenome be Vilniaus ir Klaipėdos krašto.
Tarp mūsų ir gruzinų skirtumas yra tas, kad lietuviams, nepaisant visų kvailysčių, kurių jie per amžius yra pridarę, ačiū Dievui, visuomet kažkaip užtekdavo proto nesileisti į beprotybes, kurios būtų turėjusios nepataisomų padarinių. O juk buvo karštakošių, kurie siūlė ir Klaipėdos kraštą „vaduoti“ jėga, pasiunčiant ten Lietuvos kariuomenę, kada po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare tą sritį valdė silpna prancūzų įgula. Buvo iniciatyvų pulti Lenkiją drauge su vokiečiais 1939-aisiais ir atsiimti Vilnių. Į tas avantiūras neįsivėlėme. Tai buvo taktiniai pralaimėjimai, bet strateginės pergalės, ilgainiui lėmusios teisinius Lietuvos argumentus į šalies teritorinį integralumą.
Gruzinai šitų argumentų neteko. Britų apžvalgininkas Anatolis Lievenas mano, kad žygis į Cchinvalį buvo lemtinga Tbilisio klaida, dėl kurios dabar ji, ko gero, jau negrįžtamai prarado Pietų Osetiją ir Abchaziją. Tačiau A. Lieveno prielaida, kad be šių atsiskyrusių (arba greičiau – atskirtų) autonominių darinių Gruzijos kelias į NATO ir ES gali palengvėti – labai optimistinė.
Beveik tikra, kad „kriminalinio režimo“ pašalinimo iš Pietų Osetijos klausimas jau nebebus paliaubų sąlygų dalis. Tuo tarpu prezidento M. Saakašvilio administracijai, o drauge – ir visiems gruzinams Tbilisio prieigas jau beveik pasiekusios rusų tankų kolonos nieko gera nežada. „Kartais demokratiniai lyderiai daro dalykus, kurie sukelia dideles problemas savo kraštui, – vakar sakė Rusijos ambasadorius Jungtinėse Tautose Vitalijus Čiurkinas. – Kartais tiems lyderiams reikia pamąstyti, kiek jie naudingi savo tautai“.
Rusija, žinoma, padarys viską, kad ir trečiasis nepriklausomos Gruzijos prezidentas patiems gruzinams atrodytų buvęs visiškai „nenaudingas“. Apgailėtina, kad turėdamas abi akis, jis nepajėgė matyti tiek daug ženklų, kurie iš anksto rodė, jog priemonės, kuriomis Gruzija pabandė spręsti savo problemas, yra netinkamos ir laimėjimo jo šaliai atnešti negali.
