Pirmojoje dalyje prakalbome apie tai, kad „žydų kortą“ Maskva būtų linkusi išnaudoti prieš Lietuvą nei kiek ne mažiau džiugiai, nei paminklų reikalus Taline.
Ir nebūtinai pretekstu tampa paminklinio mastelio įvykiai. Štai „antros lietuvių religijos“ jubiliejuje kažko nepasidalino lietuvis Šarūnas Marčiulionis ir žydas Šabtajus Kalmanovičius. Ko nepasidalino – vienas Dievas težino. Tačiau tūlas Mauša Bairakas iš to išpūtė visatos masto incidentą. Pagal Bairaką, Marčiulionio išpuolis buvo antisemitinis: neva jis pasakė verslininkui, kad žydams ne vieta Lietuvos krepšinyje. Nors telekameros jokio antisemitizmo nefiksavo, Marčiulionis viešai atsiprašė – tai negelbėjo. O visur esantis E. Zurofas jau paskelbė pasauliui graudžių pareiškimų.
Kas jis - Mauša Bairakas? Pastaruoju metu spauda dažnai mini jo vardą. Šiek tiek (nors ir ne žydas būdamas), stebiu tai, ką viešoji erdvė praneša apie žydų gyvenimą Lietuvoje nuo nepriklausomybės atkūrimo. Kažkaip anksčiau šio vardo nepastebėjau, bet gal esu neatidus. Žinau Simoną Alperavičių, žinau brolius Emanuelį ir Marką Zingerius. Teko skaityti kūrybą ir sykį sutikti Arkadijų Vinokurą. Girdėjau, kaip dainuoja Liora Grodnikaitė – akompanuojant Arkadijui Gotesmanui, atliekant Anatolijaus Šenderovo kūrinį... Na, nebent – pasufleravo patys žydai – Bairako pavardė šmėsteldavo ten, kur spauda gvildeno ginčų dėl nuosavybės Kaune peripetijas. O čia politinis reikalas – antisemitizmas Lietuvos krepšinyje! Ne juokai...
Maža to, nespėjo aprimti skandalas dėl Kalmanovičiaus, M. Bairakas vėl įskriejo į eterį. Šį kartą – pagrindinėje Nacionalinio transliuotojo analitinėje laidoje. Siužetas, parodytas „Savaitėje“, tiek aktualus šio straipsnio kontekste, kad privalau jį aptarti.
Taigi, š.m. balandžio mėnesio 9 d. žiūrovai išvydo M. Bairaką. Nacionalinio transliuotojo žurnalistė – siužeto autorė – jį pristatė kaip „Kauno žydų religinės bendrijos“ pirmininką. Jis pats prisistatė Lietuvos piliečiu. Čia pat M. Bairakas pranešė esąs čia su labai pilietiška misija. Nei daug, nei mažai, bet jis tenori, kad iš Simono Alperavičiaus (Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko) būtų atimtas ordinas, kurį pastarasis gavo prieš keletą metų. M. Bairakas dėl to norįs kreiptis į prezidentą. Kodėl reikia atimti? O gi todėl, kad tas nenaudėlis Alperavičius, sovietų gadynėje, yra parašęs antisionistinių tekstų bei negerai rašė apie prieškarinę Lietuvą. Kažką apie buržuazinę diktatūrą.
Televizijoje tuo metu buvo rodomos pageltusios brošiūros, kurias, pasak paties Bairako, jis neseniai gavęs iš draugų Izraelyje, pas kuriuos viešėjęs.
Šiek tiek nustebau, nes nežinojau, kad žydų valstybei nebegresia niekas, nebėra nei „Hamas“, nei „Hezbolah“, nei kitų bėdų. Visi rimti žmonės teieško Simono Alperavičiaus senovinių rašinių. Ar tik nebus tos brošiūros išnirę iš kokios nors Lubiankos archyvinių rūsių – gimė šventvagiškai „rusofobiška“ mintis?.. Toliau M. Bairakas ėmė ir sustiprino mano keistus įtarimus. Jam esą labai svarbu „išsiaiškinti su Alperavičiaus disertacija“. Tačiau ieškosiąs pastarosios (su draugais) ne kur kitur, o Maskvoje. Ir „ras“ – užtikrino M. Bairakas.
Kokia išvada: negeras žmogus S. Alperavičius parašė negerą disertaciją, kurioje šmeižė Lietuvą, o pareigingas pilietis M. Bairakas jį demaskuos. Juk turi reikšmingų ryšių Maskvoje.... Tokia jau kai kurių veikėjų lemtis – prasitarti. Juk kodėl Maskva turi ieškoti seno žydo disertacijų? Pamenat, kaip nepanoro ieškoti jaunesnio ruso – Uspaskicho diplomo? O juk tuomet prokuratūra oficialiai prašė...
Tiek to. Grįžkim prie laidos siužeto ir reportažo. Žurnalistė-autorė paprašė padėtį pakomentuoti patį Lietuvos istorijos instituto direktorių prof. Nikžentaitį. Profesorius padūsavo dėl to, kad praleista liustracijos galimybė ir, pasak žurnalistės, patarė Alperavičiui... grąžinti ordiną.
Dovanokit, profesoriau... Nelabai mėgstu komunistus, manau, jie atsakingi už daugelį Lietuvos bėdų (įskaitant neįvykdytą dekomunizaciją ir desovietizaciją). Tiesiog leidžiu sau manyti, jog pastaruosius veiksmus vis dar galima įvykdyti ir tai dar nėra per vėlu. Net ir patį kiečiausią jos variantą. Tik viena bėda – Alperavičiaus nepajudintų jos liustracijos variantas. Žmogus nedirba valstybinėje tarnyboje, nedėsto (negali kenkti vaikų sąmonei). Pagaliau – nėra žurnalistas ir negali manipuliuoti nuomonėmis. Visi šie aspektai įvardijami net pačiame griežčiausiame – Lenkijos liustracijos – įstatyme.
Nemėgstu komunistų. Manau, kad ši partija, jos viršūnės, komjaunimo, sovietų „profsojuzų“ elitas, juolab KGB – nusikalstamos žmogžudžių, melagių ir vagių organizacijos. Tik štai Alperavičius niekada ten nebuvo net vidutinėje grandyje.
Domėdamasis žydų istorija, o ypač antisemitizmo, kaip valstybine Sovietų Sąjungos politika, žinau šį bei tą apie 1949 m. Suprantu, kad S. Alperavičius, negražiai rašęs apie Lietuvą, neturi būti laikomas nei didvyriu, nei disidentu. Jaunas žydas milicininkas gyveno sunkiais laikais. Ką tik Minske NKVD agentų buvo nužudytas žydų aktorius Solomonas Michoelsas. Maskvoje buvo ką tik in corpore sušaudytas visas Žydų antifašistinis frontas, siaučia kova su „betaučiais kosmopolitais“ (žydais, žinoma), vyksta antisemitinė „gydytojų byla“. Visa tai vyksta iškart po holokausto, nespėjus ataušti krematoriumų kaminams. Taigi – šiomis aplinkybėmis nepasirašyti to, ką liepia vadovybė, galėtų itin drąsus žmogus. Galima teigti, kad S. Alperavičius toks nebuvo. Tačiau pagal tai, ką žinome,– ne daugiau.
Gal atsirastų koks istorikas, kuris ryžtųsi patikrinti, o rezultatus paskelbti, kokius ordinus nešioja ir vadovaujančius postus užima LKP CK plenumų kalbėtojai ir Aukštosios Partinės mokyklos mokslinčiai? Juk jie kalbėjo apie Lietuvos nepriklausomybę tas pačias bjaurastis, nors jokios rimtos represijos nebegrėsė.
Antai, malonus simpatiškas jaunuolis, nūnai einąs Valstybės saugumo departamento viršininko pavaduotojo pareigas, jau Gorbačiovo „Glasnost“ laikais šlykščiausiais žodžiais niekino Lietuvos nepriklausomybę ir jos patriotus. Ir kas? O gi nieko. Niekas jo neliustruos, o ir ordinų dar gali gauti – nesenas, laiko yra.
Grįžkime prie „Savaitės“ siužeto. Ten žurnalistė-autorė iš už kadro paslaptingai pareiškia, kad kai kurie „žmonės“ esą mano, jog S. Alperavičiui Lietuvos žydų lyderiu vadintis nedera. Mat pastarojo organizacija tevienijanti vos dešimtadalį žydų. Nežinau, kas yra „kai kurie žmonės“, nežinau – daug yra dešimtadalis ar mažai, bet negirdėjau nei apie Lietuvos partiją ar organizaciją, kuri vienytų daugiau nei dešimt procentų lietuvių. Tiesa, ir su skaičiais lyg ir prašauta. Pats S. Alperavičius tik prunkštelėjo į telefoną ir atsakė elementariai: žydų Lietuvoje apie 4,9 tūkst. (tai sutampa su duomenimis, kuriuos pateikia Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas), o vien socialinę paramą per jo vadovaujamą žydų bendruomenę gauna apie 1,5 tūkst. S. Alperavičiaus ir M. Bairako tautiečių. Kaip pavyko išsiaiškinti, pono Maušos religinė organizacija vienija apie 10-15 pasekėjų. Organizacija religinė – jai įstatų turėti nereikia, narių apskaitos irgi. Tokie įstatymai. Belieka remtis tuo, ką sako pats lyderis ir labiau informuoti jo tautiečiai. Pats M. Bairakas sako, kad jo organizacija vienija milijonus. Pasak jo, ji atstovaujanti visus nužudytus holokausto metais. Sutikite, toliau klausti – nebepatogu.
Įdomu tai, kad pilietis M. Bairakas, be kita ko, neoficialiai prisistato „Sinagogos reikalų tvarkytoju“. Pakalbinti žydai trauko pečiais – nėra tokios pareigybės. Yra Sinagogos seniūnas (Gabajus) ir tiek.
Paklausiau E. Zingerio – kas ir kaip su tuo Alperavičiumi, Bairaku ir ordinu? Žmogus nustebo, paklausinėjo dar ir manęs, mat būdamas užsienyje sakosi nieko negirdėjęs. Tik tiek, kad motyvą nurodė banalų – pinigus. Gresia Lietuvos žydų bendruomenei grąžinamo turto dalybos, o tai ne šiaip kokie juokai.
Minėtame siužete kažkaip neaiškiai nuskambėjo informacija, jog M. Bairakas sėdėjo kalėjime. Šiame kontekste įdomu sužinoti kiek, kada ir už ką. Tad ir pasiklausiau paties M. Bairako. Pasirodo, šis laiko save bemaž politiniu kaliniu, nes asmenys, teisti už ekonominius nusikaltimus – valiutines operacijas, anot jo paties, yra dabar reabilituojami. Kiek tai realiai politiška – tesprendžia skaitytojas. Jei tai būtų sovietinė politinė represija – truputį kitaip skambėtų patriotiniai lozungai ir Alperavičiaus „stalinizmo“ paieškos. Kiek kitaip atrodytų, jei tai būtų „zeko“ kerštas „mentui“. Dar trečią variantą pasiūlė S. Alperavičius. Pasak jo (kaip ir minėto E. Zingerio), visas reikalas piniguose. S. Alperavičius netgi sakosi trukdąs M. Bairakui tik tiek, kiek trukdąs jo abejotino teisėtumo veiklai. Į tai M. Bairakas atkirto nepardavęs nei vieno iš pastatų, kuo jį kažkada kaltinęs (nežinau – kada ir kur) S. Alperavičius. Pasak M. Bairako, keli pastatai nuomojami, o tik vienas Sinagogos pastatas parduotas lietuviui investitoriui, nes jo vadovaujama organizacija paskaičiavusi, kad negalės sumokėti už pastato remontą. Lėšos – pasak M. Bairako, naudojamos išlaikyti Choralinei Kauno Sinagogai - seniausiai Lietuvoje.
Atrodytų – prie ko čia Maskva, prie ko čia kažkokios „rusofobijos“, jei klausimas tik apie M. Bairako parduotus ar neparduotus žydų pastatus, planus tęsti šį verslą ir pinigų dalybas? Na, bet juk „maskoliškumo“ fabulą siužetui, kaip pamename, siūlo pats M. Bairakas ir „Savaitė“ – girdi, „šalin stalinistą Alperavičių“. Ir man – telefonu – tą patį išaiškino. Pasak jo, jis tenorįs, kaip pilietis, pradėti visus liustracijos reikalus nuo pačių žydų. Labai jau S. Alperavičius esą akis bado su savo praeitimi.
Taigi, prie to ir grįžkime. „Savaitės“ siužete M. Bairakas kreipiasi į kažką: žiūrovus, prezidentą, o gal, kaip dera religinės organizacijos lyderiui, į poną Dievą. Pastarasis variantas sunkokai tikėtinas. Mat Aukščiausiasis vargu ar atleistų tokią keistą dviprasmybę – atimti ordiną iš S. Alperavičiaus ir pamiršti kitus. Ne vien apie žydus kalba, bet apie kitus – vėliau. Yra dar toks, jau minėtas, M. Bairako ir E. Zurofo užtarimų susilaukęs, „antisemito“ Marčiulionio neva skriaustas, Šabtajus Kalmanovičius. Dovanokit – fon Kalmanovičius. Irgi lietuviškų ordinų kavalierius. Nežinau, kaip dėl krepšinio, bet 1987 m. (kai dar nebuvo „fon“) ponas buvo suimtas Izraelio kontržvalgybos pareigūnų. Klaidos nebuvo, teismas įvyko. Gavo mūsų ordino laureatas 9 metelius už šnipinėjimą Sovietų naudai. 6 iš jų praleido Izraelio kalėjime. Italijos laikraštis „La Reppublica“ 2004 m. rugpjūtį rašė: 1993 m. lapkričio 8d. Tel Avivo apygardos teismas išslaptina bylą. Ten rašoma: „tarnaujantis GRU (karinė sovietų žvalgyba), o vėliau KGB, nuo 1972 m. Šabtajus Kalmanovičius dirbo Sovietų Sąjungai, siekdamas rinkti ir perduoti informaciją apie politinę, ekonominę Izraelio situaciją, apie jo stambius politinius veikėjus, mėgino įsiskverbti į saugumo tarnybą ir LIKUD.“
Paklausiau pono Bairako ir apie tai. Atsakymas buvo gan lakoniškas ir korektiškas: „Tai prezidento reikalas. Jis suteikė ponui Kalmanovičiui pilietybę ir davė ordiną. O bausmę žmogus jau atsėdėjo“. Ir dar ponas M. Bairakas, net neklaustas, patikslino, jog Š. Kalmanovičius yra jo organizacijos svarbiausias finansinis rėmėjas.
Taigi, jei net pilietis M. Bairakas, kartu su „Savaitės“ rengėjais ir nemato reikalo paprašyti atimti ordinus iš tokių lietuvių veikėjų, kaip Juršėnas ar Kavaliauskas (leiskit mane – irgi pilietį - į eterį – pacituosiu, ką ir kaip jie rašė apie NATO ir lietuvių emigrantus), tai labai jau keistai atrodo pasirinktas atakų prioritetas – S. Alperavičius. Jei klausimas grynai piniginis, tai kodėl Lietuvos piliečiai turėtų tikėti, kad per visus nepriklausomybės metus savo lojalumu nesuteikusi pagrindo suabejoti S. Alperavičiaus žydų bendruomenė yra pavojingesnė už pono Bairako biznio planus? Pinigų nūnai prilaiko ir Maskva. Juolab, kad naujai išgarsėjęs visuomenininkas mano, jog „šviežesni“ personažai, kurie užsiėmė ne formalių brošiūrų rašymu – jau „išsipirko“; išvien su Estijos šmeižimo kampanijon įsitraukusiu E. Zurofu, ieško būdų pasauliui išgarsinti Lietuvos krepšinį kaip „antisemitų irštvą“.
Pradžioje minėjau, kad žydų tema Lietuvai jautri. Jautri viduje, jautri Vakaruose. Be to – itin paranki Kremliaus propagandos kūrėjams ir platintojams. Būtent todėl labiausiai stebina ir liūdina ne Kauno žydų „opozicionieriaus“ žygiai. Nuvilia nacionalinio transliuotojo nekritiška pozicija ir, nesvarbu kaip motyvuota, „stalinistų“ paieška tarp tų Lietuvos piliečių, kurie teturi su Stalinu tiek bendro, kad tais laikais turėjo išgyventi. Galiausiai, „stalinisto“ Alperavičiaus vadovaujama žydų bendruomenė visada pasižymėjo ypatingu lojalumu Lietuvos euroatlantiniam kursui – pasirašė visus dokumentus dėl stojimo į NATO ir ES, atsikirsdavo Maskvos organizuojamų žydų suvažiavimų siūlymams juos „pagloboti“.
