Savaitraštis „Veidas“ (Nr. 25) paskelbė savo ir Demokratinės politikos instituto atlikto Lietuvos universitetų reitingavimo rezultatus. Net rimtai neįsigilinus į reitingavimo metodiką bei kriterijus darosi aišku, kad nevertėjo vargti – ir be reitingavimo aišku, kad jo rezultatai neabejotinai patenkina ir šios procedūros užsakovus, ir jos atlikėjus.
Vilniaus universitetas, toli atsiplėšęs nuo likusių universitetinės šeimos narių, akivaizdžiai pirmauja, o Kauno technologijos universitetas tvirtai užima antrąją vietą. Jei šalyje, kurios visas politinis, finansinis ir kultūrinis elitas yra pagamintas šių dviejų aukštųjų mokyklų, būtų buvę paskelbti kiti rezultatai, reitingas būtų buvęs iškart atmestas kaip nevykęs, o jo atlikėjai būtų buvę diskvalifikuoti kaip nekompetentingi ir nerimti asmenys.
Pakanka prisiminti, kuo baigėsi 1996 m. Lietuvos mokslo tarybos užsakymu atliktas šalies aukštojo mokslo sistemos vertinimas, kurį atliko Norvegijos mokslo tarybos paskirti ekspertai. Kadangi paskelbtieji rezultatai niekaip nebylojo apie Vilniaus universiteto išdidžią vienvaldystę ir buvo palankūs kai kuriems jauniems universitetams, buvo gan greitai nuspręsta šio tyrimo rezultatą – puikią dviejų tomų studiją – numarinti stalčiuose ir organizuotoje biurokratinėje užmarštyje, o norimiems rezultatams išgirsti teko surengti viską iš naujo, šįkart jau su savais, t.y. nuovokiais ir teisingai mąstančiais, ekspertais.
Galima prisiminti ir skandalingą istoriją apie tai, kaip Vilniaus universiteto teisės studijos palyginti ne per seniausiai tarptautinių ekspertų buvo tiesiog diskvalifikuotos, bet VDU teisės studijų modelis buvo itin aukštai jų įvertintas. Viskas baigėsi tuo, kad sistema greitai susiorientavo ir pati įvertino padėtį taip, „kaip reikėjo“. Tuometinis VU rektorius giliai protestuodamas minėjo ilgaamžę senojo universiteto teisės studijų tradiciją, tuo leisdamas suprasti, kad pati istorija šiuo atveju turi tarnauti kaip licencija, jei jau dabartis defektyvi.
Ką padarysi – į istoriją kaip argumentą praktinėje diskusijoje paprastai kreipiamasi tada, kai nieko gero nebyloja dabartis. Deja, garbingoje akademinėje konkurencijoje (o tokios Lietuvoje kol kas nė su žiburiu nerasi – vyksta varžybos, kas pirmas suskubs į aukštų politikų kabinetus ir juos įtikins savo tiesa) istorija nėra argumentas. Fasado grožis ir architektūros formos negali pakeisti aiškių mokslo ir akademinio gyvenimo vertės bei kokybės kriterijų.
Žinoma, nieko unikalaus čia nėra. Nedidelėje šalyje seniausias universitetas, pagaminęs visą jos „establishment‘ą“, paprastai siekia ypatingo politinio statuso, tam tikros neliečiamybės ir laisvės nuo konkurencijos, kuri būtų politiškai įtvirtinta. Mano kolegos iš Talino universiteto juokauja, kad Estijos švietimo ir mokslo ministerija yra Tartu universiteto politinis skyrius. Kol kas nesinori šio sąmojo pritaikyti ir Lietuvai, bet jei situacija nesikeis, lygiai tą patį bus galima pasakyti ir apie mūsų valstybines mokslo valdymo institucijas.
Tad visų pirma aptarkime reitingavimo kriterijus. Jei absolventų įsidarbinimas skelbiamas vienu iš svarbiausių universiteto veiklos kokybės kriterijų, tada leiskite paklausti, kiek toli mes pasistūmėjome nuo sovietmečio aukštojo mokslo kokybės vertinimo kriterijaus, skelbiančio, kad būtina numatyti specialistų skaičių liaudies ūkiui?
Nuo kada ne liaudies demokratijos, o laisvų šalių universitetai turi rūpintis ne studijų ir mokslo tyrimų lygiu, o savo absolventų įdarbinimu? Gal tada geriau iškart atiduoti universitetų vertinimo ir reitingavimo darbą ne tarptautinei akademinei sferai, o vietos darbdaviams, t.y. valstybės aparatui ir verslo korporacijoms?
Kitas kriterijus – iškilių asmenų vaidmuo šalyje ir jų įtaka valstybės raidai. Spėju, kad būtent jis leido Lietuvos muzikos ir teatro akademijai netikėtai pakilti į trečiąją poziciją po VU ir KTU. Tikrai nesu nusiteikęs nė prieš vieną Lietuvos aukštąją mokyklą (ypatingus jausmus puoselėju VU – nuostabiam universitetui, kuriame yra įvykęs lūžis mano intelektualiniame gyvenime ir be kurio nebūtų manęs, o LMTA yra mano pirmoji alma mater), bet man ne visai aišku, kodėl taip keistai susiklostė kitų aukštųjų mokyklų reikalai šioje skalėje. Pavyzdžiui, kodėl paskutinėje vietoje atsidūrė Vilniaus dailės akademija?
Beje, prieš metus tuometinio LR Švietimo ir mokslo ministerijos Mokslo ir studijų departamento atliktas šalies universitetų reitingavimas buvo itin nepalankus LMTA ir VDA – šios dvi garbingos menų mokyklos atsidūrė paskutinėse sąrašo vietose. Tada viską lėmė taškai už tarptautinius mokslo darbus, kurie tikrai nebuvo geriausias aukštųjų meno mokyklų vertinimo kriterijus. Šįkart likimas, užsimaskavęs reitingu, jas išskyrė.
Įdomu būtų paklausti, nejaugi VDA šaliai davė mažai aukštos prabos menininkų ir dailėtyrininkų? Negi tik tiek VDA nusipelnė Lietuvos humanistikai ir menams? Kokia praraja gi staiga ėmė ir atsivėrė tarp šių dviejų, atrodytų, panašaus rango mokyklų?
Ir apskritai – jei nedidelėje šalyje aukštosios mokyklos rangas nustatomas pagal lokalinius nuopelnus, ar nėra siaubingai iškreipiamas pats aukštojo mokslo vaidmuo ir jo misija pasaulyje? Jei mes patys be tarptautinių ekspertizių imamės autoritetingai nustatyti universitetų ir jų darbuotojų kvalifikacijas bei nuopelnus, ar netampame panašūs į genialaus sovietmečio komiko Arkadijaus Raikino personažus? Priminsiu, kad vienas iš jų sako savo bendradarbiui: „Tu mane gerbi? Gerbi. Aš tave gerbiu? Gerbiu. Na matai, mes su tavimi esame gerbiami žmonės“.
Nesunku nuspėti tauraus pasipiktinimo šiuo mano komentaru mastą. Bus įtarta ir priešo klasta, ir VDU revanšizmas. Trumpai tepasakysiu, kad niekada savęs iki galo netapatinau ir netapatinsiu su jokia institucija bei organizacija. Mokslas ir akademiniai idealai mano akyse miršta tą pačią akimirką, kai tampa dėl įtakos ir prestižo kovojančių institucijų ir klikų įkaitais. Garbingas kolega ir talentingas mokslininkas iš kito universiteto man yra daug brangesnis už vidutinybę arba antipedagogą iš mano aplinkos.
Kad ir kaip būtų, turiu pasakyti tą, ką nusprendžiau pasakyti. Aš tiesiog nepageidauju būti reitinguojamas ar panašiai kvalifikuojamas politinių grupių arba jas aptarnaujančių žmonių. Mano darbai turi būti vertinami tik tarptautiniame kontekste ir taikant tuos pačius kriterijus, kurie man buvo ir tebėra taikomi JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Italijoje, Suomijoje, Švedijoje ir kitose panašaus akademinės sferos lygio šalyse.
Lygiai tas pats galioja ir mano universitetui. Man, atleiskite, nei šilta, nei šalta, kad pagal lokalines praktikas ir jėgos žaidimus jis atsidūrė ketvirtojoje pozicijoje ir buvo kilniadvasiškai pavadintas pirmaujančiu antrajame ešelone. Kai mūsų pirmasis ešelonas bus rimtai traktuojamas ir aukštai vertinamas kad ir Šanchajaus universiteto pateiktame pasauliniame universitetų reitinge, tada šiokią tokią prasmę įgis ir panašios formuluotės.
Ką gi, leiskite pereiti prie išvadų. Reitingas anaiptol nėra nekaltas dalykas simboliniame realybės konstravime. Tiesą sakant, jis yra ne tiek matavimo būdas, kiek siekiamos socialinės realybės konstravimo bei pageidaujamos padėties įtvirtinimo instrumentas. Savęs reitingavimas sykiu tampa ir savęs pozicionavimu, kaip dabar mėgstama sakyti.
Galiausiai reitingas yra save įgyvendinanti pranašystė. Jei aš tūkstantį kartų pakartosiu, kad esu pats geriausias, o viešoji erdvė man leis tą daryti ir joje bus mažiau girdimi kitų balsai, aš tikrai tapsiu geriausiu. Ne kokybės ir autentiško buvimo prasme, žinoma. Geriausias aš tiesiog atrodysiu, nes viešoji nuomonė jau bus paveikta pakankamai, kad niekas tuo neabejotų.
Jei garsūs šalies savaitraščiai skelbia, kad vienas ar du universitetai yra patys geriausi, negi moksleiviai ir jų tėvai aiškinsis, pagal kokius kriterijus jie buvo reitinguojami? Jaunimas laimėtas pačiu paprasčiausiu būdu – be konkurencijos ir argumentų. Tam, ką aš galvoju apie save, leista tapti tiesa ir viešąja nuomone.
Tad kas gi vyksta Lietuvoje garsiai reitinguojant save ir kitus? Ne kas kita, o dominuojančių institucijų ir grupių siekiamos padėties priartinimas bei pagreitinimas, nuolat apie save sakant tą, ką meritokratija pagrįsto vertinimo kriterijus išpažįstančioje akademinėje sistemoje konstatuoja kiti – visų pirma tarptautiniai ekspertai ir kolegos iš svetur.
Vyksta savęs priskyrimas norimai kategorijai bei statusui, naudojantis politinės galios lauku ir viešosios erdvės užvaldymu. Nieko naujo nepasakysiu teigdamas, kad jau dabar akademinė ir intelektualinė konkurencija Lietuvoje yra apgailėtinai deformuota ir redukuota į apnuogintą politinę įtaką bei galią. Tai logika, skelbianti, jog aš esu geresnis už kitus ne todėl, kad mane žino mano kolegos svetur ar kad mane publikuoja garsios Vakarų akademinės leidyklos, o todėl, kad manimi tiki ir rimtai traktuoja mano šalies vyriausybė.
Lieka neatsakyti paprasčiausi klausimai. O kas gi tie teisėjai? Kas reitinguoja? To paties galios ir prestižo lauko dalyviai? Konkuruojančių universitetų atstovai? Viskas čia, deja, gan paprasta – leiskite vieniems kitus pasikeičiant vertinti, ir niekada Lietuvoje neatsiras jokia akademinė bendruomenė.
Ji bus suskaldyta ir fragmentuota, o jos fragmentai bus iš vidaus siejami bei motyvuojami ne bendrų normų, vertybių ir vertinimo standartų, o keršto konkurentui, neapykantos sistemai ir iš nesaugumo jausmo kylančio momentinio pseudosolidarumo.
Galima žaisti tuos žaidimus ir konstruoti realybę, sykiu šventai tikint, kad ją viso labo tik atspindi ir aprašai. Dviejų dalykų tik niekada nepergudrausi, šitaip elgdamasis – tai tarptautinio akademinio gyvenimo ir savo paties jaunimo. Jie anksčiau ar vėliau susivoks, kas čia vyksta.
