Jau daug šimtmečių Europa ir Rusija gyvena nuolatinėje priešpriešoje, laikas nuo laiko peraugančioje į aktyvius kovos veiksmus. Lietuvai dėl savo geopolitinės padėties visada buvo ir šiuo metu yra lemta atsidurti šios priešpriešos epicentre.
Rusijos veržimasis prie neužšąlančių Baltijos uostų, prasidėjęs lietuvių ir lenkų tautų Respublikos karu su Rusija dėl Livonijos tęsiasi po šiai dienai, įgaudamas vis rafinuotesnes ir kiekvienam laikmečiui bei civilizacijos išsivystymo lygiui atitinkančias Rusijos ekspansijos formas.
Savo laiku tai buvo brutalūs karai, masiniai žmonių žudymai ir trėmimai. Pagal istorikų pateikiamus duomenis dėl 1654-1667 m. karo veiksmų ir Rusijos okupacijos Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje buvo išžudyta arba ištremta 46 % gyventojų! Nuo tada prasidėjo ir per visas okupacijas tęsėsi ne tik žmonių žudymas bet ir trėmimas į neapgyvendintas Rusijos teritorijas.
Ne atsitiktinai Lietuvos istorijoje ne vieną kartą mūsų tautinės tapatybės ir vertybių puoselėtojai suvokė ir skelbė pavojus Lietuvos valstybės išlikimui bei ragino gelbėti mūsų tautą nuo visiško išnykimo. Trečiojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje, matydamas šiuos pavojus, iškilus to meto geografas ir geopolitikas K. Pakštas pasiūlė „Atsarginės Lietuvos“ viziją, perkeliant mūsų valstybę kur nors į ramesnį pasaulio kampelį.
Sunku pasakyti, kiek dar būtų įvykę Rusijos karų su Europa XX amžiuje, ir koks likimas būtų ištikęs mūsų tautą ir valstybę, jeigu mokslo plėtra nebūtų sąlygojusi Europos apsaugos nuo SSSR ir Rusijos ekspansijos Jungtinių Amerikos Valstijų branduolinėmis karo sulaikymo technologijomis, jeigu 1949-1950 metais nebūtų prasidėjęs Vakarų Europos vienijimosi procesas, atvedęs į Europos Sąjungos susikūrimą bei Europos ir Šiaurės Amerikos vienijimosi procesas, atvedęs į gynybinės Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos susikūrimą.
Nepaisant XXI amžiaus naujų politikos realijų, dabartinės Rusijos valdovai nemato reikalo bent kiek drovėtis dėl ankstesnių Rusijos ir SSSR imperinių politikų sąlygotų tragedijų ištisoms tautoms ir valstybėms ir tai eilinį kartą patvirtino Rusijos prezidentas V. Putinas, pasisakydamas per prieš porą savaičių įvykusiame jo susitikime su Rusijos istorijos mokytojais bei Rusijos istorijos vadovėlių autoriais.
Po šio susitikimo galima daryti išvadą, kad Rusijos imperinės politikos esmė ir strateginiai tikslai Europoje po šiai dienai išlieka tie patys, kokie buvo per šimtmečius.
Keičiasi tik strategijos įgyvendinimo taktika. Negalint panaudoti tankų ir patrankų, žudymų ir trėmimų yra naudojamos šiuolaikiškos agresijos priemonės ir būdai. Vienose kaimyninėse valstybėse Rusija akiplėšiškai siekia išsaugoti savo okupacines karines bazes (Gruzija, Moldova ir kt.), su kitomis, kurios jau spėjo tapti ES ir NATO narėmis taikomos kitos priemonės. Vienoms naftotiekių, kitoms dujotiekių blokados ar avarijos, dar kitoms prekybos maisto produktais blokada, o kai kurioms - net valstybės valdymo ir privataus verslo kompiuterinių sistemų atakos.
Visiems Rytų ir Vidurio europiečiams nuoširdžiai tikėjusiems, kad jų valstybių narystė Europos Sąjungoje ir NATO bus pakankama apsauga nuo agresyvios Rusijos politikos, pastaraisiais metais tenka skaudžiai nusivilti.
Tik akli ir kurti ar Rusijos malonėmis apsvaiginti veikėjai NATO būstinėse, ES institucijose ar valstybių narių vyriausybėse gali nepastebėti laikmečiui adaptuoto Rusijos agresyvumo kaimyninių valstybių atžvilgiu ir ypač Rusijos valdžios kontroliuojamų energetikos kompanijų įsitvirtinimo bei jų poveikio šių valstybių valdymo institucijoms.
Neatsitiktinai Vokietijos kancleriui pamaloninti Rusija nepagaili Baltijos dujotiekio menedžerio posto, naujajam Prancūzijos prezidentui – pasiūloma Barenco jūros (Štokmano) dujų telkinio akcijų Prancūzijos kompanijai, Italijos ministrui pirmininkui visiškai netyčia primenama jo jaunystės paklydimai užsienio šalių interesuose, Lietuvos ministrei įteikiamos Rusijos kunigaikštienės regalijos ir t.t..
Kur kas pigiau Rusijai atsieina investicijos į visokius žemesnio rango albinus, rimandus ar kitus veikėjus, siekiant sujaukti NATO ir ES valstybės narės Prezidentūros, Valstybės saugumo departamento bei kitų valstybės valdymo institucijų ar privataus verslo struktūrų normalų funkcionavimą. Rusijai belieka tik iš šalies stebėti ir gėrėtis šiuolaikiško kitų valstybių užvaldymo rezultatais, tam nenaudojant jokios karinės galios, o tik energetikos politikos priemones ir naftos dolerius.
Negana to, Lietuvoje tapo akivaizdu, kad Rusijos kapitalas masiškai superka Lietuvos žemes. Jos perkamos ne tik priemiesčiuose, bet ir kaimiškose vietovėse, lyg pačioje Rusijoje nebūtų didžiulių nedirbamos ir nenaudojamos žemės teritorijų? Apie tai liudija neseniai paviešinti žurnalistų tyrimai, apie tai su baime dėl savo valstybės likimo kalba ir paprasti Lietuvos kaimiečiai. Tik kažkodėl jokio nerimo dėl to nejaučia mūsų valstybės vadovai kartu su Rusijos titulais apdovanotos ministrės vadovaujama ministerija.
Nereikėtų mums baimintis dėl to, kad Lietuvos žemes perka mums priešiškos valstybės neaiškios kilmės kapitalas, jeigu mūsų valstybės teritorija būtų bent panašaus dydžio, kaip Prancūzijos, Ispanijos, Italijos ar Lenkijos. Tuo tarpu nedidelėje mūsų valstybėje gali atsitikti ir neatitaisomų dalykų, kai mūsų valstybės žemes nuosavybės teise užvaldys mūsų atžvilgiu visada agresyvios šalies atstovai.
Prie viso to pridėjus masinę nūdienos tautiečių emigraciją ir lietuvių tautos mažėjimo tendencijas su liūdesiu tenka konstatuoti, kad „Atsarginės Lietuvos“ projektas šiandien tampa ne mažiau aktualus nei XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje, nepaisant to, kad šiandien mus tarsi gina NATO ir naudojamės narystės Europos Sąjungoje privilegijomis.
