REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Mūsų politikai bei aukštieji valdininkai mėgsta savo pasvarstymus apie valstybės reikalus pradėti arba užbaigti giliamintišku teiginiu – „gyvename teisinėje valstybėje“. Ne taip jau retai teisinės valstybės principas paminimas tada, kai kokiam pareigūnui ima grėsti skandalas dėl privačių ir tarnybinių interesų painiojimo – teisinėje valstybėje esą dera laukti nesulaukti „tyrimo išvadų“.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau tos išvados beveik niekaip nepaveikia nei pareigūnų karjeros, nei jų gerovės.

Niekas neneigs, jog Lietuvoje sukurti teisinei valstybei reikalingi atributai, tačiau ar gali teisine valstybe vadintis tokia valstybė, kurioje išnykusi teisingumo nuovoka, o teisėsaugos institucijos leidžia sau nekreipti dėmesio nei į visuomenės nuomonę, nei į visuomenės joms keliamus klausimus. Visuomenės požiūrį į valstybės teisiškumą liudija nepaprastai menkas pasitikėjimas mūsų valstybės bei teisėsaugos institucijomis.

REKLAMA

Demokratinėje valstybėje toks mažas pasitikinčių pagrindinėmis valstybės institucijomis procentas – pasitiki apie penktadalis piliečių – būtų suvokiamas kaip būtinybė imtis skubių reformų. Politiniam elitui tokie apklausų duomenys pirmiausia būtų paskata įdėmiau pažvelgti į savo „gyvenimo ideologiją“, kuri didžia dalimi nulemia valstybės institucijų veikimo pobūdį. Tačiau Lietuvoje yra kitaip – juo mažiau piliečiai pasitiki valdžios ir teisėsaugos institucijomis, juo patogiau politiniam elitui valdyti šalį. Kodėl patogiau? Todėl kad visuomenė jau net nebesitiki jokios valdančiųjų atsakomybės už savo veiksmus, tad į juos kreipia vis mažiau dėmesio.

REKLAMA
REKLAMA

Visiškai akivaizdžiai muliažinis mūsų valstybinio teisiškumo pobūdis išryškėjo Konstituciniam Teismui priėmus nutartį, jog „Alita“ buvo privatizuota pažeidžiant Konstituciją. Nurodytas ir konkretus pažeidėjas – Vyriausybė. Kaip elgiasi mūsų politikai bei buvę tos Vyriausybės nariai? Lyg nieko nebūtų įvykę – KT sprendimas sau, o gyvenimas sau.

Viena vertus, KT nutartis yra aiškus teisinės valstybės stiprinimo aktas, nes teismas parodė savo savarankiškumą ir sugebėjo įvertinti Vyriausybės veiksmus nepaisydamas jokių ekonominio bei politinio tikslingumo argumentų. Tačiau yra ir kita medalio pusė – niekas nesiruošia tų nutarčių realiai įgyvendinti. Tad KT nutartys taip nušviečia gyvenamą tikrovę, kad būtina daryti išvadą – gyvename valstybėje, kurioje vyriausybės gali visiškai nepaisyti Konstitucijos ir už Konstitucijos pažeidimus niekaip neatsako.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nors vyriausybės prisiekia laikytis Konstitucijos, tačiau nėra jokio teisinio būdo priversti jas taip daryti. Tad KT nutartis pakimba ore – niekas nei žino, nei nori žinoti, kokias pasekmes buvusios Vyriausybės nariams (akivaizdu, jog jie pažeidė priesaiką) sukelia KT sprendimas. Nesvarstomas ir kitas teisinei valstybei svarbus klausimas – kas ir kaip įpareigojamas panaikinti Konstitucijos pažeidimus? Tad Konstitucija kol kas niekaip neriboja ir dabartinės Vyriausybės veiksmų.

Šiuo atžvilgiu dera priminti, jog KT jau buvo įžvelgęs Konstitucijos pažeidimų privatizuojant ‚Mažeikių naftą“, tačiau iki šiol neteko girdėti nei kas, nei kaip tuos pažeidimus pašalinio. Tad galima kelti klausimą, kodėl apskritai KT svarsto Vyriausybės veiksmus atitikimo Konstitucija požiūriu, jei per 17 nepriklausomybės metų taip ir nepasirūpinta sukurti teisinio pažeidimų „ištaisymo“ mechanizmo? O ir kas turėtų imti tokį mechanizmą kurti? Juk politinis elitas puikiai suvokia, kad toks mechanizmas ribotų jo valdžią ir įtvirtintų niekam nereikalingą atsakingumo už vyriausybės sprendimus principą.

REKLAMA

Manau, jog ir patys KT teisėjai suvokia parodomąjį savo nutarčių pobūdį – teisinės valstybės bruožus jie teikia valstybei, kuri nėra teisinė ir kol kas nesiruošia ja tapti. Kodėl nesiruošia? Todėl kad teisinės valstybės sistema kelia didelius reikalavimus politiniam elitui valdymo skaidrumo, realios atsakomybės visuomenei už sprendimus, demokratijos ir žmogaus teisių viršenybės principų įtvirtinimo atžvilgiu. Atsainų, o kartais net paniekinamą požiūrį į vakarietiškos teisinės valstybės principus paliudija ne tik buvusio premjero Algirdo Brazausko, bet ir dabartinio premjero Gedimino Kirkilo  pasvarstymai apie KT nutartis, iš kurių galima suvokti, jog tos nutartys niekaip nei vieno jų neįpareigoja, taip pat ir neteikia pagrindo  kelti atsakomybės klausimą.

REKLAMA

Iš teisinės valstybės tyčiojamasi ir svarstant policijos vado Vytauto Grigaravičiaus pražangas. Premjeras Gediminas Kirkilas visuomenei aiškiai sako, jog esmė ne policijos vadovo veiksmai – o „netobuli“ įstatymai, kuriuos reikėtų keisti. Premjero nuostatą, kurią jis patvirtina vis naujais pamąstymais, kuriuos paskatina eiliniai bei neeiliniai skandalai, galima būtų nusakyti taip: teisinę sistemą ir juridines normas būtina pritaikinėti prie besikeičiančių korupcinės tikrovės aplinkybių, kad tos aplinkybės būtų įteisintos ir netrukdytų saviems „valstybininkams“ dirbti savo darbo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Su teisinės valstybės supratimui akivaizdžiai nesiderino mūsų aukščiausių valstybės pareigūnų veiksmai bei pasisakymai rutuliojantis Valstybės saugumo departamento skandalui. Mūsų pareigūnai ne pareikalavo kruopščiai ištirti a. a. Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje aplinkybės, bet visais būdais padėjo tiems, kurie tas aplinkybes sėkmingai nuslėpė. Nepareikalauta jokios atsakomybės ir iš tų pareigūnų, kurie stengėsi apjuodinti žuvusiojo atminimą. Daugeliui Lietuvos žmonių susidarė įspūdis, jog mūsų valstybės vadovai ir teisėsauga vykdo „įpareigojimą“ kuo greičiau „numarinti“ bylą, nesiskaitant su priemonėmis ir negalvojant apie šalies įvaizdį.

REKLAMA

Kokioje vakarietiškos demokratijos šalyje pirmieji valstybės asmenys leistų sau visiškai nekreipti dėmesio į spaudoje pasirodančias publikacija, kuriose aukšto specialiųjų tarnybų pareigūno žūtis būtų siejama su jo darboviete ir jos vadovais? O juk Lietuvoje kaip tik tokia nuomonė vis labiau plinta, nes niekas jokiais tyrimais nesiruošia jos paneigti. Jei tokia nuomonė turi nors menkiausią pagrindą, tai pats „nebereikalingiausias“ anos operacijos vykdytojams žmogus šiuo metu būtų „visažinis“ VSD vadovo pareigų netekęs Algirdas Pocius.

REKLAMA

Nesiteikė mūsų valstybės vyrai nei teisėsauga išsiaiškinti ir a. a. Gintaro Beresnevičiaus žūties aplinkybių. Į policininkų rankas žymus lietuvių religijotyrininkas ir rašytojas pateko dar gyvas, tačiau visuomenei nebuvo pasakytos net pavardės tų pareigūnų, kurie paskutiniai matė G. Beresnevičių gyvą. Nebuvo ir paaiškinta, kodėl visuomenei gerai žinomas žmogus policininkų rankose netikėtai tapo neatpažintu lavonu.

Klausimų daug, o atsakymas vienas – „gyvename teisinėje valstybėje“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų