Visuotiniai pripažįstama, kad gausus vidurinis visuomenės sluoksnis yra valstybės stiprumo ir visuomenės stabilumo garantas. Apie šio sluoksnio svarbą valstybei dar beveik prieš du šimtmečius rašė įžymus to meto Europos politikas, publicistas ir aristokratas A. de Tokevilis, lygindamas JAV vien dėl šio visuomenės sluoksnio atsirandančius pranašumus prieš Vakarų Europos valstybes, kuriuose tada dar būta visuomenės susiskirstymo į aristokratų ir jiems nepriklausančių luomus.
XX amžiaus pabaigos pasaulio visuomenę stebino neįtikėtina Japonijos politinė sėkmė kuriant veiksmingą ir tvirtą demokratiją, kuriai tvirtą pagrindą suteikė pokario metais prasidėjęs spartus ekonomikos modernizavimas smulkaus ir vidutinio verslo pagrindu bei iš to sekęs gausaus vidurinio visuomenės sluoksnio suformavimas, šeimos darbu pagrįsto verslo organizavimas.
Šioje valstybėje XXI amžiaus pradžioje 80 proc. darbingo amžiaus žmonių dirbo 6,5 mln nedidelių įmonių, vidutiniškai po 6 darbuotojus vienoje įmonėje.
Ekonomistai ir politikai pastebėjo, kad tokios šeimos darbo pagrindu organizuotos įmonės itin jautriai reaguoja ir prisitaiko prie nuolat besikeičiančių rinkos reikalavimų, kad juose geresni darbuotojų tarpusavio santykiai, apsieinama be gausybės kontrolierių ir prižiūrėtojų. Per šeimos darbo pagrindu organizuotą verslą sparčiai formuojasi savininkų visuomenė ir vidurinis jos sluoksnis – pilietinės visuomenės, valstybės stabilumo ir demokratijos klestėjimo garantas.
Didelis smulkaus verslo privalumas yra ir tai, kad jis geriau įsikomponuoja į natūralią gamtinę aplinką ir mažiau ją žaloja, negu pramonės įmonės-gigantai, stambios gyvulių ir paukščių fermos, latifundiniai ūkiai.
Tokie pokario ir XX amžiaus antrosios pusės japonų smulkaus verslo ekonominiai, socialiniai, ekologiniai privalumai – „Japonijos stebuklas“ neliko nepastebėti kitose rinkos ekonomikos šalyse.
Jeigu 1950-1960 metais JAV kasmet būdavo užregistruojama vidutiniškai po 130 tūkst. įmonių, tai vykstant valstybės visokeriopai skatinamam verslo smulkėjimo procesui, aštuntąjį dešimtmetį jų kasmet buvo užregistruojama po 220 tūkst., o dešimtąjį net po 600 tūkstančių.
Analogiški procesai vyko Vakarų Europoje. Švedijoje XXI amžiaus pradžioje iš viso buvo 791 tūkst. verslo įmonių, kuriuose vidutiniškai dirbo tik po 4,4 darbuotojo.
Švedijos žemės ūkyje ir miškininkystėje XXI amžiaus pradžioje buvo užregistruota 160 tūkst. ūkių ir įmonių, kuriuose vidutiniškai dirbo tik po 0,2 samdomo darbininko. JAV vienam ūkininkui vidutiniškai tenka 0,3 samdomo darbininko, ES- 0,12, Japonijoje, Kinijoje dar mažiau.
Lietuvos žemės ūkyje tuo pat metu kiekvienam darbdaviui atiteko po 1 samdomą darbininką.
Visame pasaulyje žemės ūkio verslo etalonu laikomoje Olandijoje net 32 proc. ūkių nesiekia 5 ha dydžio, o visos valstybės vidutinis ūkio dydis tesiekia 17,7 ha. Verslas organizuotas šeimos darbo pagrindu.
XXI amžiaus pradžios Lietuvoje galime stebėti priešiškus nei visame demokratiniame pasaulyje verslo plėtros ir vidurinio visuomenės sluoksnio formavimo procesus. Tai akivaizdžiausiai galime pastebėti pagal Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo tendencijas, kai šios paramos liūto dalis toli gražu neatitenka smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai.
Lietuvoje skatinamas Rusijai ir Vidurio Azijai būdingas verslas ir ūkininkavimas. Jeigu Danijoje yra nustatyta 125 ha maksimali ūkininko žemės valdos riba, Vengrijoje – 300 ha, tai Lietuvoje ši riba siekia 500 ha, o miško valdoms ir ne žemės ūkio paskirties žemei nėra jokių limitų ir visas Lietuvos miškas gali potencialiai atsidurti vieno turtingo pono rankose. Tokia politika yra aiškiai orientuota į Lietuvos visuomenės suskirstymą į ją valdančius ponus bei ją dirbančius samdinius.
Nors Lietuvos Valdančiosios koalicijos partijų ir Lietuvos Vyriausybės programose, kaip ir visose demokratinėse valstybėse yra numatytas prioritetinis smulkaus ir vidutinio verslo, šeimos verslo rėmimas, tačiau ministerijos ir žinybos semiasi savo darbų įkvėpimo iš senų sovietinių ir nūdienos Rusijos gigantomanijos teorijų.
Lietuvoje vis dar valstybiškai skatinamas ne savininkų - valstybės piliečių, bet samdinių su valstybės išlaikytinio sindromu visuomenės formavimas.
Neseniai paskelbti statistikos duomenys rodo, kad Lietuvos vadovų atlyginimai yra gerokai didesni nei išsivysčiusių Vakarų demokratinių valstybių vadovų atlyginimai. Mūsų vadovų atlyginimai prilygsta Rusijos, Kinijos, Ukrainos bei kitų totalitarinių ar iš totalitarizmo į rinkos ekonomiką besiorientuojančių valstybių vadovų atlyginimams ir žymiai viršija panašaus likimo kaimyninių Baltijos ir Vidurio Europos valstybių vadovų atlyginimus. Stebėtina, kad Lietuvoje vadovų atlyginimai yra vos ne dvigubai didesni nei Estijoje, kai tuo tarpu vidutinis statistinis estas uždirba gerokai daugiau nei statistinis lietuvis. Gerokai daugiau nei Lietuvoje uždirba vidutinis statistinis Estijos universiteto dėstytojas, valstybės tarnautojas, kvalifikuotas specialistas.
Keisčiausia, kad Lietuvos politinių partijų ir Vyriausybių programose yra skelbiama smulkaus ir vidutinio verslo plėtros, vidurinio visuomenės sluoksnio gausinimo, pilietinės visuomenės formavimo prioritetai, o realiame valstybės gyvenime vyksta visiškai priešingi procesai.
