Korupcija sostinėje, „pavasario koalicijos“ valdymo metu neturėtų mažėti. Kodėl? Labai paprasta. Pažadas „sulaužyti stuburą korupcinei sistemai“ yra tik lozungas, jei nenumatomi konkretūs smūgiai į jautriausius šios „stuburo“ (ar kaip kitaip bepavadintume šią konstrukciją) taškus. Dabartinė valdančioji koalicija to padaryti negali, o gal ir nesirengia.
Korumpuotas miestas – tai daugialypis organizmas, funkcionuojantis pagal krūvą įvairiausių dėsnių bei schemų. Joms analizuoti, aprašyti ir paaiškinti yra skirti ištisi veikalai. Vienas jų (http://www.transparency.lt/new/images/korumpuoti miestai.pdf) – „Korumpuoti miestai“Autoriai: Robert Klitgaard, Ronald Maclean-Abaroa, H. Lindsey Parris. Paskaičius tik vieną kurį jos skyrių – kad ir apie viešųjų pirkimų organizavimo problemą bei čia slypinčius povandeninius akmenis, tampa aišku – norint bent kiek reikšmingai apriboti įsišaknijusias „atkatų“, magaryčių, informacijos pardavinėjimo, neformalių susitarimų ir fiktyvių sandėrių tradicijas, reikia jas pirmiausiai išstudijuoti, suvokti jų vietinę specifiką ir numatyti mutacijas bent porai žingsnių į priekį. Parašyta ten daug daugiau, pateikta masė palyginimų, lentelių, strategijų ir atsiminimų.
Niekas – nei vienas viešas naujosios Vilniaus valdžios pasisakymas, nei vienas paskelbtas projektas ar dokumentas nerodo, kad panaši miesto padėties analizė būtų atlikta, atliekama arba bent būtų suvoktas poreikis tai daryti. Jei tai būtų daroma, nebūtų jokių aiškių priežasčių to slėpti. Paskelbti administracijos reorganizavimo planai, apart buvusių „blogiukų“ išvaikymą ir pakeitimą naujais „geriečiais“, galbūt numato šiokį tokį valdymo racionalizavimą, bet tik tiek. Koneveikiant vienus projektus ir stumiant kitus, keičiant vieną tramvajaus planą kitu, joks skaidrumas iš niekur neatsiranda. Kol kas su antikorupciniais lozungais valdžią paėmusi kompanija į priekaištus atkerta panašiai kaip tai darė G. Orwello „Gyvulių ūkyje“, sukilimą laimėjusiems gyvuliams vadovavusios kiaulės: jei mūsų neklausysite – grįš fermeris Džonsas. Veikia tai, kol tą fermerį ar „abonentą“ pakankamai daug kas atsimena.
Miesto valdžia nesirengia inicijuoti atitinkamų įstatymų pataisų, mėginti įtraukti į šį reikalą visuomenę, verslininkus, niekas neketina sisteminti antikorupcinių veiksmų, nebent – pasikartosiu – laiko tai keistoje paslaptyje, kas mažai tikėtina
Net šimtaprocentinis (neįmanomas) kadrų visoje savivaldybės administracijoje pakeitimas, kad ir kaip tikėtume Lenino fraze, jog „kadrai lemia viską“, automatiškai nesukurs naujos kokybės, nes kur kas svarbesnė yra pati institucija ir jos veiklos aplinka. Tiesa, chaoso ir su juo susijusių nuostolių tai gali atnešti. Dabartinis Juozo Imbraso planas įteikti atleidimo lapelius dviems trečdaliams darbuotojų, irgi yra labiau panašus į nelabai civilizuotą bauginimą bei viešųjų ryšių akciją.
Pagaliau sostinė nėra kažkoks izoliuotas rezervatas. Aukščiausių šalies vadovų ignoruojantis požiūris į parlamentinio VSD veiklos tyrimo medžiagoje išryškėjusias korupcines schemas, atsikalbinėjimas valdiškomis frazėmis, nenoras reformuoti politinių partijų finansavimą ir veiklą reglamentuojančią įstatyminę bazę, piktybinis visuotinio pajamų deklaravimo įvedimo atidėliojimas ir panašūs procesai sukuria atitinkamą terpę. Pastarojoje skaidri veikla tampa tik idealistų, kvailių arba patologinių bailių reikalu. Ideologiniam šito korupcinio standarto įtvirtinimui panaudojamas viskam pas mus lengvai pritaikomas ir neatpažįstamai genetiškai modifikuotas „liberalizmas“. Ar „centristinis“, ar „demokratinis“ – ne tiek svarbu.
