Ukrainietė Olena Enko su naujienų portalu tv3.lt pasidalino, ką dabar jaučia ir papasakojo apie savo dainą, kurioje išliejo širdį.
„Vilniuje koncertuoju dažnai. Atvykusi į Lietuvą sukūriau savo dainą apie dalykus, kuriuos teko patirti bėgant nuo karo – iš Charkivo į Lietuvą. Daina vadinasi „Namo“ (rus. Домой) ir joje yra visiems puikiai žinoma frazė „Rusų karini laive, eik n*****“. Ilgai svarsčiau, ar reikėtų toje dainoje keiksmažodžio, tačiau išėmus šį žodį daina praranda visą savo prasmę. Ši daina – visos mano emocijos, mano mintys ir skausmas, kurį teko patirti. Ji man itin svarbi“, – taria moteris.
Vos išgirdusi pirmuosius sprogimus savo mieste, Charkive, Olena suskubo krautis daiktų, kurių galėtų prireikti. Paskambino mamai, į rankas paėmė savo dukrą ir suskubo bėgti.
„Namus palikti buvo visai nesunku. Kai supranti, kad tavo gyvybė yra tik pasirinkimo klausimas, esi pasiruošęs palikti visus materialius dalykus ir gelbėti save ir savo vaiką, kad tik būtumei saugus. Sunkiausia buvo suprasti, ką reikia pasiimti su savimi.
Kai gyveni trijų kambarių bute su gausybe daiktų ir nežinai, kuriam laikui tau teks palikti savo namus ir ar išvis čia kada nors grįši, esi visiškame pasimetime. Sunkiausia suprasti, ko tau gali reikėti. Iš namų išvykau vos su keliais daiktais, pilna baimės“, – prisimena Olena.
Ilga ir baisi kelionė
Ukrainoje ji matė žmonių skausmą, netektis ir patyrė gyvenimą nežinioje. Po kurio laiko gyvenant tiesiog slėptuvėje, kur galėjo apsisaugoti nuo bombų, Olena su savo sese ir mama nusprendė išvykti iš šalies. Iš Ukrainos į Lietuvą jai pavyko atvykti su draugų pagalba.
„Kelionė buvo labai ilga ir baisi. Važiavome neapšviestais keliais, nuolat stabčiojome, nes trūko benzino, o jo visur negalėjai įsigyti. Bet ir tokiomis sąlygomis mums pavyko pasiekti Moldovą. Kelionė iki ten truko ilgiau nei parą, tad atvykusios į šalį ten praleidome vieną dieną. Su draugais išsiskirstėme, o aš išvykau į Lietuvą, kadangi čia turėjau draugų, kurie man padėjo padėti. Lietuvoje turiu galimybę padėti kitiems ukrainiečiams, o mano draugai iki šiol nuolatos siunčia pagalbą į Charkivą“, – kalba Olena.
Ji papasakojo, kad kelionė iš savo šalies buvo itin baugi – ją nuolat stabdydavo tikrinti dokumentų, aplinkui tvyranti nežinia privertė nuolat jaustis nesaugiai ir būti budriai, lyg kažkas tuoj galėtų nutikti. 6 dienas ji praleido keliaudama iš šalies į šalį, o kiekvienas garsas priversdavo krūpčioti. „Buvo labai baisu ne tik dėl tamsos gatvėse, tačiau ir dėl uniformuotų nepažįstamų vyrų, kurie stabdė ir tikrino dokumentus. Baisiausiai buvo tada, kai stovėjome šalia Moldovos sienos ir netikėtai užgaudė sirenos. Mes iššokome iš mašinos ir bandėme ieškoti slėptuvės, kurios nebuvo arti.
Supratau, kad tuojau gali pradėti kristi bombos, raketos, – jautriai taria ji. – Suskubau dukrai rašyti laiškelį, ant kurio buvo telefono numeriai mano pažįstamų žmonių iš Vilniaus. Įdėjau jį, pinigus ir pasą į dukros striukės kišenę. Pasakiau, kad jei bus apšaudymas, aš ją uždengsiu, nes mano paltas ilgesnis ir jei netyčia manęs „neliks“, tegul ji bėga kuo toliau ir turi visus būtinus daiktus savo kišenėje. Buvo be galo baisu, ačiū Dievui, realaus pavojaus tuo metu nekilo.“
Rusams nejaučia neapykantos
Olenos gimtasis Charkivas yra antras pagal dydį Ukrainos miestas. Tačiau prasidėjus karui jo beveik neliko – buvo sunaikinti kultūriniai pastatai, žmonių namai ir viskas, kas buvo taip ilgai branginta ir puoselėta.
„Iš mano miesto dabar likę tik šipuliai. Man labai skaudu žiūrėti į nuotraukas, kurias matau iš žmonių, kurie liko Charkive. Jaučiu ir begalinį skausmą, bet kartu ir pasididžiavimą. Pasididžiavimą žmonėmis, kurie ten liko ir toliau kovoja už save ir savo namus. Tai pasididžiavimas ir už miesto merą, kuris, nežiūrint į tai, kad miestą nuolat bombarduoja, stengiasi, kad žmonėms būtų šilta, kad jie turėtų šviesą ir elektrą. Jie stengiasi iš visų jėgų. Malonu, bet iš kitos pusės baisu žiūrėti, kaip savo šalį bando palaikyti menininkai, metro rengiantys koncertus, bandydami palaikyti ten gyvenančius žmones. Man baisu dėl jų, nes niekada nežinai, koks likimas laukia šių žmonių“, – mintis išsako pašnekovė.
Ji tikina, kad nors ir tikriausiai ilgą laiką negalės grįžti namo, nejaučia neapykantos visai rusų tautai. „Neapkenčiu tik tų žmonių, kurie atsakingi už žmogžudystes. Visai rusų tautai nejaučiu neapykantos – jaučiu tik tuštumą ir nesupratimą, kaip galima viso šito nematyti, nesuprasti ir dar neigti“, – atsidūsta moteris.
„Rusų tautai aš jaučiu gailestį. Man gaila, kad jie gyvena tokiame nepritekliuje, varge, Kada žmonės kaimuose gyvena nešildomuose namuose, šąla, kai neturi pačių paprasčiausių higienos galimybių, tualetų. Ir jie tiki, kad jų šalyje viskas gerai – tai labai liūdina“, – priduria ji.
Ji taip pat išreiškia dėkingumą ir lietuviams, kurie nedvejodami suskubo ištiesti pagalbos ranką ne tik jai, bet ir kitiems, kuriems taip riekia pagalbos.
„Savo tauta aš didžiuojuosi. Neįtikėtina, kokie kovingi yra ukrainiečiai. Vieni vienas kitą palaiko, padeda. Labai didžiuojuosi ne tik savo šalimi, bet ir mūsų broliais – Lietuva, kuri dėl manęs sukorė 2 tūkstančius kilometrų. Neįtikėtina, kad Lietuva taip greitai man tapo tokia artima šalimi. Galbūt dėl to aš dabar nejaučiu neapykantos. Dėl to, kad gyvenu čia, esu saugi ir turiu stogą virš galvos. Labai tikiuosi, kad žmonės, kurie tapo režimo zombiais, žinotų, kad yra kitoks gyvenimas. Kad yra geras gyvenimas, kuriame žmonės vienas kitą palaiko ir myli – tai tikrasis gyvenimas“, – šypsosi moteris.
