Suomijos karinius pajėgumus A. Pocius aptarė naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“.
Suomija tikrai nėra ta valstybė, kuri nors ir nedidelė, tačiau būtų su silpna kariuomene. Jie turi ir laivyną, ir amerikiečių naikintuvus, turi daug kitos technikos. Ką mes galime pasakyti apie jų karinius pajėgumus?
Suomių pėstininkai yra tikrai labai gerai parengti ir suomiai labai daug dėmesio skirdavo į artileriją. Suomių artilerija yra laikoma viena stipriausių ginkluotės rūšių Europoje. Manyčiau kad nuolatinis suomių treniravimasis, nuolatinis kovinis pasirengimas ir jų dalyvavimas tarptautinėse operacijose su NATO šalimis ir taikos palaikymo operacijose tikrai užtikrina gerą suomių pasirengimą.
Kokį jie turi karių skaičių? Teko girdėti, kad apie 200–300 tūkstančių ir dar didelį rezervistų skaičių, nes pas juos yra visuotinis šaukimas.
Taip, tai yra viena iš Europos šalių, kuri neatsisakė šauktinių kariuomenės. Jie nuolat šaukdavo savo piliečius į karinę tarnybą. Tiek vaikinai, tiek merginos tikrai neišsisukinėdavo, jų tautoje yra tikrai stiprus tėvynės gynybos jausmas. Jų mobilizacinis rezervas yra apie 280 tūkstančių parengtų atsargos karių, o reikalui esant, jei reikėtų tą skaičių padidinti, šaukiamojo amžiaus Suomijos piliečių yra apie 900 tūkstančių. Tai yra tikrai didžiuliai skaičiai.
Pone Pociau, ar galima lyginti Suomijos kariuomenę su Ukrainos kariuomene? Ukrainiečiai irgi buvo ta tauta, kuri atrodė pakankamai neblogai pasirengusi karui. Jie jau 2014 metais turėjo karinį konfliktą su rusais Donbaso ir Luhansko regione, ten nemažai rezervistų vienaip ar kitaip praėjo kovą su Rusija, tai iš esmės atrodo irgi neblogai pasirengusi. Galbūt ko trūko ukrainiečiams – tai tokios ginkluotės, kurią turi suomiai. Ar galima sakyti, kad suomiai yra iš esmės panašūs į ukrainiečius savo patirtimi?
Sakyčiau, kad dabar ukrainiečių kariuomenės pajėgumai yra gerokai didesni. Turiu omenyje, paėmus tą laikotarpį po Krymo aneksijos. Iki 2014 metų Ukrainos kariuomenė buvo silpnai išvystyta, mentalitetas buvo senas, sovietinis, nes didžioji dalis karininkų buvo tie, kurie buvo rengti pagal senąją sovietinę karinę doktriną.
Po įvykusios Maidano revoliucijos ukrainiečių tautoje įsižiebė nauja viltis ir naujas savęs identifikavimo supratimas – kad jie visgi yra tauta, kad jie yra žmonės, kurie nori gyventi laisvi, nori būti tarp Vakarų valstybių. Manau, kad jų valia dabar yra aiškiai pademonstruota.
Paraleles su suomių tauta tikrai galima išvesti. Ji, kaip žinome, didvyriškai kovėsi 1939-1940 metų Žiemos karo metu ir ta kovinė dvasia tikrai yra kertinis dalykas. Pagrinde kariauja ne geležis, ne ginklai, kariauja žmonės, kurie ginkluotę turi kaip priemonę. Aš manau, kad svorio centras yra būtent valia gintis, valia priešintis, ir tai yra svarbiausi dalykai. O tai turi ir suomiai, ir ukrainiečiai.
Buvo tikimasi, kad jeigu būtų puolamos Baltijos šalys, į pagalbą per Suvalkų koridorių ateitų lenkai. Ar dabar galime tikėtis, pavyzdžiui, švedų greitesnės pagalbos iš jūros pusės?
Be abejo. Manyčiau, kad jeigu Švedija tampa NATO nare, tai būtent iš jos ir ateitų pagalba. Ten esančios ginklų sistemos perskristų per Baltijos jūrą labai greitai. Nuo Švedijos iki Lietuvos yra apie 300 kilometrų, tai manau, kad per Baltijos jūrą tikrai galėtų perskristi tiek naikintuvai, tiek tam tikros raketinės sistemos. Tie patys laivai pasiektų mūsų pakrantę gana greitai ir mes tikrai galėtume jaustis stipresni ir saugesni, savo užnugaryje turėdami NATO narę, o ne neutralią valstybę.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
