Pašnekovė papasakojo, kaip susipažino su savo vyru: juos suvienijo darbas krepšinio klube. Ji taip pat prisiminė ir juokingą pirmą susidūrimą.
„Jis pasirašė kontraktą Kauno „Žalgiryje“, aš tuo metu dirbau marketingo skyriuje ir pradėjome kurti „Žalgiris TV“. Mano pirmasis interviu buvo su juo ir dar vienu komandos draugu. Interviu niekada neišėjo, nes pamiršau įjungti mikrofoną. Bet taip ir susipažinome – vaikščiodami tais pačiais koridoriais. Pirmiausia tapome pažįstami, o kitą sezoną jau gyvenome kartu. Iki šiol turiu tą neišleistą interviu kompiuteryje – smagu kartais pasižiūrėti ir pasijuokti“, – šypsojosi ji.
Dėl vyro karjeros Motum šeima gyveno daugelyje skirtingų šalių. Šiuo metu eina ketvirtieji gyvenimo Japonijoje metai. Martyna neslepia, kad pirmieji metai buvo šokiruojantys.
„Pirmasis sezonas buvo tikras šokas – juk iš Pietų Prancūzijos atsikėlėme į visiškai kitokią aplinką. Pirmais metais gyvenome Hokaido saloje, Sapporo mieste. Ten labai daug sninga, šalta. Ta sala visiškai japoniška – be jokios tarptautinės aplinkos“, – kalbėjo moteris.
Kultūriniai skirtumai
Ji papasakojo ir apie keisčiausius kultūrinius skirtumus. Vienas jų – japonų tylumas.
„Japonai labai tylūs. Dažnai sakoma apie užsieniečius, kad jie kalba garsiau – ir tai tiesa. Japonai nekalba telefonu viešumoje, kavinėse bendrauja labai tyliai. Atrodo, kad girdi tik puodelių ar lėkštučių garsus. Iš pradžių tai buvo keista, bet man net miela – atrodo, jog viskas tvarkingai sudėliota, be triukšmo, prie kurio mes Lietuvoje pratę“, – pastebėjo Martyna.
Moteris išskyrė ir dar vieną dalyką apie japonus, kuris skiriasi nuo lietuvių. Pamatyta situacija privertė nusišypsoti.
„Gatvę jie pereina tik užsidegus žaliai šviesai – net jei vidurys nakties, aplinkui nė gyvos dvasios. Kartą su vyru važiavome automobiliu ir matėme, kaip žmogus laukia žalios šviesos, nors aplinkui – nė vienos mašinos. Mes tik nusišypsojome vienas kitam – tai toks japoniškas dalykas“, – sakė ji.
Griežtos Japonijos taisyklės
Anot pašnekovės, gyvenant Japonijoje turi laikytis griežtų taisyklių. Viena jų yra susijusi su rūšiavimu, kuris minėtoje šalyje yra priimamas itin rimtai.
„Pavyzdžiui, šiukšlių rūšiavimas. Čia taisyklės dar griežtesnės nei kur kitur. Pavyzdžiui, paprastas degias šiukšles galima išmesti tik pirmadienį ir ketvirtadienį. Iki tos dienos turi laikyti jas namuose. Gatvėse nėra šiukšliadėžių“, – pasakojo Japonijos lietuvė.
Martyna išskyrė ir žmonių sąmoningumą. Ji pateikė pavyzdį, kaip žmonės elgiasi, norėdami padėti vieni kitiems.
„Skaičiau, kad darbuotojai, kurie atvyksta į darbą anksčiau, savo mašinas pastato toliau nuo pastato. Kodėl? Todėl, kad vėluojantys galėtų prisiparkuoti arčiau ir greičiau pasiekti darbą. Man tai atrodo visiškas emocinio intelekto viršūnė – kai galvojama ne tik apie save, bet ir apie kitą žmogų“, – sakė ji.
Žmonių reakcijos į išsiskiriančią šeimą
Krepšininko žmona neslėpė, kad jų šeima ten stipriai išsiskiria iš minios. Ji atskleidė, kaip vietiniai į juos reaguoja.
„Tie japonai, kurie nežino, kad jis krepšininkas, dažniausiai vis tiek spėja, kad sportininkas. O tie, kurie mūsų šeimos nepažįsta, dažnai tiesiog nustemba, nes mes labai skiriamės iš išvaizdos. Aš – trumpais plaukais blondinė, nors akys rudos, bet mūsų vaikų akys šviesios, kas jiems atrodo įspūdinga. Be to, esu vidutinio japono vyro ūgio, kas irgi stebina“, – pasakojo M. Motum.
Pasak jos, yaptingo dėmesio sulaukė jų dukra – japonus pakerėjo vienas jos bruožas.
„Pavyzdžiui, mūsų mergaitė pirmus metus turėjo visiškai mėlynas akis, dabar jau žalios, bet vis tiek labai šviesios. Močiutės gatvėje stabdydavo mane, kad pažiūrėtų į jos akis, nes jiems tai labai neįprasta“, – prisiminė pašnekovė.
Sunkūs momentai
Kalbėdama apie pritapimą, Martyna neslėpė, kad būna ir sunkesnių momentų.
„Mano sūnui pirmus metus čia buvo nelengva. Jis pradėjo lankyti krepšinio treniruotes, jam tada buvo vos treji. Po treniruotės grįžo liūdnas ir sako: „Mamyte, aš taip noriu, kad mano plaukai būtų juodi.“ Ir ką tu tam vaikui pasakysi? Supranti, kad jis nori pritapti, atrodyti toks kaip kiti. Mes jam paaiškinome, kad čia jis atrodo išskirtinai, bet kitose šalyse jis visiškai normalus vaikas, gal tik didesnis už bendraamžius“, – kalbėjo ji.
Nepaisant kultūrinių skirtumų, ji sakė, kad „labai stengiasi prisitaikyti, gerbti papročius ir taisykles. “
Klebėdama apie motinystę, Martyna neslėpė, kad viską suderinti su įtemptu gyvenimo tempu nėra lengva, tačiau padeda vienos minties suvokimas.
View this post on InstagramREKLAMA
„Iš tikrųjų vienas „atsibudimo momentas“ man buvo dar universitete. Tada pradėjau galvoti: kiek daug žmonių sutinki, bet išėjęs pagalvoji – kam aš laiką iššvaisčiau? O antras toks etapas buvo su vaikais, nes laikas tapo dar brangesnis. Labiau pradedi rinktis kam jį skirti“, – dėstė mintis moteris.
Lietuvių kalbos išsaugojimas
M. Motum papasakojo, kad jų šeima – dvikalbė. Ji atskleidė, kad lietuvių kalbos puoselėjimas ir išlaikymas net gyvenant svetur yra vienas pagrindinių prioritetų.
„Dabar, gyvenant Japonijoje, penkiametis jau pradeda ir japoniškai kalbėti. Bet šiaip mes esame dvikalbė šeima. Aš visada kalbu lietuviškai, vyras – angliškai. Nuo pat gimimo su jais kalbu tik lietuviškai, jie turi lietuvių kalbos pamokėles internetu, o grįžę į Lietuvą kelis mėnesius lanko mokyklėlę. Manau, kad lietuvių kalbos išsaugojimas yra ypač svarbus dalykas“, – pabrėžė Martyna.
Svarbus patarimas
Kadangi dažnas kraustymasis vaikams – nelengvas procesas, Japonijos lietuvė papasakojo apie vieną svarbų patarimą, susijusį su vaikų adaptacija užsienyje, kurį prisimins visam likusiam gyvenimui.
„Aš pati gavau labai gerą patarimą dar tada, kai pirmą kartą skridau su vos šešių savaičių kūdikiu. Prieš skrydį viena patyrusi mama paklausė, ar labai jaudinuosi. Sakau – taip, truputį bijau. Ji atsakė: „Žinokit, kaip jūs jausitės, taip jausis ir vaikas.“ Ir aš šitą patarimą priėmiau visam gyvenimui. Tai iš tikrųjų galioja visose situacijose“, – dalijosi ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
