Daiva NORKIENĖ
Skambutis iš Vilniaus pediatrijos klinikos Onkohematologinio skyriaus buvo netikėtas. Žiniasklaidai paviešinus, kaip sunkiai kraujo vėžiu sergančių vaikų operacijoms užsienyje skiriami pinigai, viskas pasikeitė. Į Lenkiją dėl kaulų čiulpų persodinimo operacijos išvažiavo mūsų herojus Artūras Velička, sostinės klinikoje intensyviai ruošiamas specialus skyrius, kad tokias operacijas būtų galima atlikti Lietuvoje. Viena labdaringa vokiečių organizacija padėjo suremontuoti kelias Onkohematologinio skyriaus palatas, įrengti šiuolaikiškus dušus ir tualetus. Su labdaringa misija čia lankėsi garbingos ponios N. Vagnorienė, G. Landsbergienė ir A. Adamkienė...
Todėl išgirdę, jog skambina iš Onkohematologinio, susirūpinome: nejaugi mažieji ligoniai vėl pamiršti? Klydome.
Mūsų Elžbieta
Vaikai, apie kuriuos esame rašę, tampa "mūsų" vaikais. Jų likimai jaudina ne tik redakcijos darbuotojus, bet ir skaitytojus. Ir - neslėpsiu - kiekvienam labai norisi, kad vaikeliui, kuriam bent kuo esame padėję, pasisektų. Kai po ilgo laukimo ir kančių į Lenkiją operuotis išvažiavo Artūras Velička, "Akistata" reguliariai skambindavo jo artimiesiems: kaip jis? Ar sveiksta? Juk Artūro likimu susirūpino tūkstančiai žmonių. Prieš berniukui išvykstant operuotis, Onkohematologinio skyriaus pacientų mamytės rinko "lauknešėlį". Pasiėmusios "Akistatos" laikraštį su Artūro nuotrauka ir publikacija ėjo per ligoninę ir prašė aukoti pinigų. Prašė ne iš gydytojų ar personalo, o iš tokių pat likimo bičiulių - su sergančiais vaikais ligoninėje gulinčių mamų, tėčių. Žmonės davė kiek kas galėjo: kas dešimt, kas dvidešimt, o kas šimtą litų. Per dieną Artūro mamos kelionei į Lenkiją (ir pragyvenimui) buvo surinkta šeši šimtai litų. O mūsų laikraštyje paskelbus sąskaitą gailestingi žmonės suaukojo dar kelis tūkstančius. Tuomet lėšų paaukojo ir redakcijos darbuotojai.
Dabar savo skaitytojams galime pranešti džiugią žinią: nors valdininkai ir vėlokai skyrė paauglio operacijai pinigų, "mūsų" Artūras buvo sėkmingai operuotas. Tiesa, dėl kilusių pooperacinių komplikacijų (į organizmą patekusios infekcijos) jam teko kelis mėnesius užsibūti Lenkijos Vroclavo miesto klinikoje (jis ir šiandien yra ten). Tačiau berniukas sparčiai sveiksta, persodinti kaulų čiulpai prigijo ir vis gerėjantys kraujo tyrimai medikams teikia didelių vilčių.
Šiandien "Akistatos" skaitytojų laukia dar vienas gailestingumo egzaminas - reikia padėti kitai herojei, šešerių metukų vilnietei Elžbietai. Kadangi apie šią mergytę jau esame rašę, ji taip pat yra "mūsų Elžbieta".
Agresyvi ligos forma
Elžbieta Jarmolovičiūtė serga ūmia mieloblastine izoliuota leukemija. Tai labai pavojinga kraujo vėžio forma, sunkesnė už A. Veličkos limfoblastinę leukemiją. Pasak specialistų, mirtis pasiima labai daug tokia liga sergančių vaikų. Ir pirmasis ligos recidyvas (atkrytis) dažniausiai yra mirtinas.
Elžbieta susirgo pernykštę liepos 6-ąją, per pačias Mindaugo karūnavimo šventes. Mergaitės mama liūdnai šypsodamasi tvirtina:
- Šiemet vasarą visa šalis šventė, kėlė vėliavas. "Šventėme" ir mes - vienturtės dukrelės ligos metines.
Dėl dukters Elvyra Jarmolovičienė metė darbą, "apsigyveno" ligoninėje ir "serga" drauge. Kai pasiteiravome apie mažylės sveikatos būklę, mama kalbėjo:
- Mums atliko skausmingus tyrimus, mus maitino per zondą, mūsų kraujas nusilpęs...
Mažylės Elžbietos labai stiprus organizmas, sveika širdutė, tad ne pagal metus protinga mergytė iš visų jėgų kabinasi į gyvenimą. Kai gydytojai atlieka kokią nors labai skausmingą procedūrą, Elžbieta suaugusio žmogaus intonacija dėkoja:
- Daktare, ačiū, kad jūs mane gydote!
Kartais kelioms paroms ar savaitėms mergaitė "pririšama" prie patalo - prijungiamos lašinės su blogąsias ląsteles sunaikinančia "chemija", plaunamas organizmas. Vieną kartą per tokią ilgą ir varginančią procedūrą Elžbieta tylutėliai gulėjo, gulėjo, tad mama susirūpino, kad nuo tų medikamentų jos vaikui visai blogai nepasidarytų, tik staiga mergytė sumirksėjo savo didelėmis išraiškingomis akimis ir pareiškė:
- Žinai, mama, kai mane "atriš" nuo tos lovos, eisiu pas kavalierius!
Ir išgyvenimuose paskendusiai šešiametės gimdytojai pasidarė linksmiau. Elvyra įsitikinusi, jog mažoji panelė tokiu sąmoju ją norėjo paguosti. O kitą kartą ligoniukė pademonstravo dar didesnį gailestingumą ir supratimą. Buvo taip. Elžbietą, kuriai dėl silpnos sveikatos ir skausmų triko nervai, buvo prasta nuotaika, kažkas įskaudino. Supykusi mažytė palinkėjo:
- Kad jūs visi taip kaip aš susirgtumėt! Tada žinosite!
- Ką tu, Elžbieta, juk susirgus labai labai skaudės. Ar tu tikrai nori, kad ir kiti taip kaip tu kankintųsi?
Ir vaikas akimirksniu susimąstė. Pagaliau pratarė:
- Ne, mamyte, aš tikrai nenoriu, kad kas nors taip kaip aš kentėtų. Tegul geriau visi kiti būna sveiki!
O kraujo vėžiu sergančių ligoniukų kančios dažnai būna tiesiog neišmatuojamos. Neseniai vienas greitosios pagalbos automobiliu iš Klaipėdos į Vilnių vežamas berniukas dejavo ir raitėsi nuo nepakeliamo stuburo skausmo. Kokia turėjo būti kančia, kad vaikas imtų šauktis mirties. Tačiau lydinčiai mamai jis kalbėjo, kad verčiau jau numirti, negu šitaip kankintis. Elžbietos mama tvirtina, kad Dievulis tą vaikelį netrukus iš tiesų pasiėmė.
Rudens pradžioje mažoji Elžbieta dar lakstė savo namuose Skaidiškėse, pradėjo lankyti paruošiamąją mokyklos klasę. Artimieji tikėjosi, jog liga pasitraukė. Tačiau tai tebuvo trumputės "atostogos". Atvykus pasitikrinti pas gydytojus nustatyta, kad kraujyje labai daug piktybinių ląstelių, o tai reiškia, kad prasidėjo ligos recidyvas.
Gydys
Kaip jau minėjome, ūmios mieloblastinės leukemijos atveju ligos recidyvas dažniausiai būna mirtinas. Iki šiol medikai tokių ligoniukų kaip ir negydydavo, viskas būdavo paliekama savieigai. Tačiau Elžbietos itin stiprus organizmas, o skyriaus vedėjas A. Savinas, pasak ligonės mamos, pritaikė visiškai naują gydymo formulę. Ligos remisija (pagerėjimas) atėjo labai greitai. Tai teikia didelių vilčių. Elžbietai buvo išopėjusi burnos gleivinė, ji negalėjo valgyti, kosėjo krauju, vėmė. Dabar mergaitė pamažu taisosi. Kaulų čiulpų persodinimo operacija vaikui tiesiog būtina. A. Savinas "Akistatai" teigė, jog netrukus bus atidarytas taip ilgai lauktas Kaulų čiulpų persodinimo skyrius čia pat, Vaikų klinikoje. Tačiau vargu ar Elžbieta gali laukti to atidarymo. Pasak A. Savino, labai besidžiaugiančio Lenkijoje operuoto Artūro Veličkos sveikimu, Elžbietos operacijai lėšų bus surasta.
- Jeigu gailestingi žmonės paaukotų lėšų mano pragyvenimui Lenkijoje, būčiau labai dėkinga, - sakė "Akistatai" Elžbietos mama. - Kiek žinau, Vroclavo ligoninės viešbutukas (ten gyvena su ligoniukais atvykę artimieji) per mėnesį kainuoja 500 Vokietijos markių. O juk ir valgyti, ir kelionei reikės. Aš, su Elžbieta mėnesių mėnesius leidusi ligoninėje, turėjau dėl to palikti darbą, o mano vyras dirba pasieniečiu - saugo Lietuvos ir Baltarusijos sieną. Prižadėjo aukoti jo bendradarbiai, kaimynai, giminės, draugai. Tačiau jei Lenkijoje tektų užsibūti kelis mėnesius, pinigų labai labai reikės.
Elvyra Jarmolovičienė savo vardu Vilniaus banke atidarė sąskaitą. Pagelbėkite, kas galite!
AB "Vilniaus bankas", banko kodas 260101377, sąsk. Nr. 71107 (jeigu pinigai pervedami iš "Vilniaus banko"). Iš kitų Lietuvos bankų pervedantiesiems: sąsk. Nr. 081623630, kortelės Nr. 4790752521271017.
