"Akistatos" žurnalisto, nuvykusio pas Londone nelegaliai gyvenančius lietuvius, nuotykiai
Sigitas STASAITIS
Prieš tūkstančius metų romėnai, atplaukę užkariauti Britanijos, šalies krantus pamatė skendinčius baltame rūke, tad visą salą pavadino Baltuoju Albionu. Šiandien Baltąjį Albioną baigia užkariauti mūsų tautiečiai lietuviai, tėvynėje negalintys sudurti galo su galu. Tiesa, jie veržiasi be ginklų, be reklamos ir pretenduoja užkariauti tik mažiausiai apmokamas Anglijos darbo vietas. Kalbama, jog vien Londone nelegaliai dirba keliolika tūkstančių Lietuvos piliečių, kiti mano tokių esant keliskart daugiau. "Akistata" padarė tai, ko iki šiol padaryti nesiryžo nė vienas Lietuvos laikraštis: savo korespondentą pasiuntė su specialia užduotimi - nuskridus į Londoną susitikti su ten nelegaliai gyvenančiais tautiečiais, išsiaiškinti, ar skalsi tokių juodadarbių duona, pabandyti pačiam įsidarbinti ir grįžus viską aprašyti. Šiandien skaitykite apie tai, kokiais būdais tautiečiai bando patekti į savo svajonių šalį.
Europa dūsta nuo pabėgėlių
- O tu nusipirk kunigo sutaną ir ja vilkėdamas skrisk į Londoną. Ten nutaisęs dievobaimingą veidą meluok, jog lankysi šventas vietas bei bažnyčias, - visai rimtai patarė vienas bičiulis. - Mano pažįstami kaip tik tokiu būdu ir įvažiavo.
Patarimas neatrodė labai kvailas, nes prieš kelionę išsiaiškinau baisoką statistiką - maždaug pusei (!) atvykėlių iš Lietuvos Didžiosios Britanijos imigracijos tarnybos pareigūnai užtveria kelią į šalį. Tai dar nedaug, nes iš tikrųjų maždaug 90 procentų tautiečių Anglijon vyksta visai ne turizmo tikslais. Išspiriamajam nei ašaros, nei maldavimai, nei juolab grasinimai skųstis nepadeda - tokiam abejingai pasiūloma skundą paduoti Didžiosios Britanijos ambasadai Vilniuje, ir kalba baigta.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir grįžus į demokratiškų šalių draugiją Didžiosios Britanijos vyriausybė parodė gražų gestą - Lietuvos piliečiams panaikino įvažiavimo vizas. Ir greitai ėmė dėl to labai gailėtis - į Jungtinę Karalystę plūstelėjo tokia imigrantų iš Lietuvos banga, jog imta svarstyti, ar vėl nesugrąžinus vizų režimo. Sugrąžinti nesugrąžino, tačiau Jos Didenybės Imigracijos ir natūralizacijos departamento (sutrumpintai IND) pareigūnams, visose muitinėse pasitinkantiems atvykėlius, buvo griežtai įsakyta: "Jūs samdomi tam, kad sutaupytumėte valstybės iždo pinigus. Jei tik pastebėsite bent menkiausią įtarimą, jog pilietis atvyko nelegaliai gyventi, dirbti arba - dar blogiau - prašytis politinio prieglobsčio, tokį tipą kuo skubiau siunčiate atgal, kol nespėjo pasiprašyti prieglobsčio".
Nelegalūs imigrantai iš Lietuvos bei kitų panašių šalių pridaro ne tiek jau daug problemų - jie gal kiek mažina nekvalifikuoto darbo jėgos kainas, tačiau užima tik prasčiausiai apmokamas darbo vietas, kurių nepageidauja patys anglai. Kur kas labiau vietos valdžia nenori vadinamųjų "aziuliantų" ("asylum" - angl. prieglobsčio prašytojas). Tokius reikia mėnesių mėnesiais maitinti ir išlaikyti valstybės sąskaita, samdyti vertėjus, raštvedžius, juristus. Dėl lengvai suvokiamų priežasčių pabėgėliai prieglobsčio mėgsta prašytis ekonomiškai stipriose šalyse. Pavyzdžiui, per metus politinio prieglobsčio Portugalijoje pasiprašo vos 300-400 pabėgėlių. Tuo tarpu vokiečiai, kol nesugriežtino politikos, per metus sulaukdavo iki pusės milijono "aziuliantų"! Dabar šis skaičius sumažėjo iki menkų... 100 000 galvų per metus, tačiau vokiečiai vis vien dar nėra laimingi, o neonaciai baigia visai pasiusti.
Visi Lietuvos komunistai - jau Londone?
"Aziuliantai" Didžiąją Britaniją irgi labai pamėgę - pavyzdžiui, 1999-aisiais čia prieglobsčio pasiprašė 71 160 (su artimaisiais - 91 200) žmonių. Kiek tarp jų lietuvių, Didžiosios Britanijos biurokratai laiko paslaptyje. Skelbiamas tik 35 šalių, iš kurių atvyksta daugiausia "aziuliantų", sąrašas. Ko gero, nenuostabu, kad žmonės bėga iš neturtingų, nedemokratiškų Afrikos, Azijos šalių, pagaliau iš Albanijos ar Rumunijos. Tačiau Britanijos "aziuliantų" lyderių sąraše - ir trys akivaizdūs gudrautojai: Lenkijos, Čekijos bei... mūsų gimtosios Lietuvos piliečiai. Nežinia, ką prašydami prieglobsčio čiulba kaimynai lenkai ar čekai, nes ir broliams lietuviams meluojant reikia parodyti gerą išmonę.
"Mane dabar Lietuvoje persekioja už tai, kad sovietmečiu tarnavau armijoje ir kariavau Afganistane (Čečėnijoje)", - prašydamas politinio prieglobsčio rašė ne vienas šimtas tautiečių. Iš tikrųjų dauguma jų Afganistaną ar Čečėniją yra matę tik žemėlapyje, o kai kurie iš viso išsisuko nuo tarnybos sovietinėje armijoje. Kitas būrys lietuvių skundžiasi diskriminacija tėvynėje už neva nekatalikišką tikėjimą, šimtai porina negalį Lietuvoje gyventi, nes yra gėjai. Pastarieji tautiečiai rimtu veidu (ne vienas jų į Londoną atvykęs su žmona) pasakojo dėl savo seksualinės orientacijos jaučiąs baisią diskriminaciją - Lietuvoje negalįs nei dirbti, nei mokytis, nes yra pjudomas, kai pasipuošęs suknele išeina į gatvę. Vienu metu buvo madinga meluoti esant Komunistų partijos nariu ir prašantis prieglobsčio sakyti, kad Lietuvoje laukia bendra kalėjimo kamera su M. Burokevičiumi ir J. Jarmalavičiumi. Niekas iš vietinių dėl tokių pareiškimų nesistebi, nes Didžiojoje Britanijoje - senos demokratijos ir žodžio laisvės tradicijos. Londone stovi paminklas... Karlui Marksui, ir niekas nesiūlo jo vežti į Grūtą arba Haidparką. Vienas Imigracijos departamento pareigūnas juokdamasis "Akistatai" prasitarė:
- Per pastaruosius penkerius metus pas mus politinio prieglobsčio yra pasiprašę tiek Lietuvos "komunistų", kiek, ko gero, jų neturėjote nė Lietuvos SSR laikais.
Priekabiai užpildę visą pluoštą anketų IND pareigūnai eiliniam prieglobsčio prašytojui iš Lietuvos anksčiau paskirdavo išnuomotą kambarį kur nors Londono pakraštyje, duodavo maisto korteles bei tapatybės pažymėjimą - popieriaus lapelį su prieglobsčio prašytojo nuotrauka ir tituliniu užrašu "IND". Įsidėmėkite šį dokumentą, lietuvių pravardžiuojamą "indiške" - tai pats svarbiausias popierius, tūkstančiams lietuvių padėjęs įsidarbinti Anglijoje.
Katastrofiškai padaugėjus "aziuliantų" visos Europos Sąjungos šalys ėmėsi priemonių: sutrumpintas prieglobsčio prašytojo pareiškimo nagrinėjimo laikas, sudaromos gerokai blogesnės gyvenimo sąlygos. Pasak nelegaliai Londone gyvenančių tautiečių, šiandien lietuviui kažin ar verta prašytis politinio prieglobsčio - įkiš į aptvertą stovyklą Kroidone, skubiai paruoš neigiamą atsakymą ir išgrūs namo su visam laikui sugadintu pasu (duomenys apie "aziuliantą" lieka Europos Sąjungos kompiuteriuose). Taigi šiandien absoliuti dauguma mūsų tautiečių, norinčių nelegaliai dirbti Didžiojoje Britanijoje, į šalį bando prasmukti kuklesniais būdais.
"Ponai, gal teiktumėtės papoteriauti!"
Jei norintieji nelegaliai pagyventi Londone į save pažiūrėtų iš šalies, gal suprastų, kodėl imigracijos pareigūnai, vos užmetę akį į atvykėlius lietuvius, pusę iš karto išsiunčia namo, nemažai - patikrinę bagažą ar pinigines. Tautiečiai jau suprato, kad važiuodamas neva "trims dienoms pažiūrėti Big Beno" kvailai atrodysi lagaminuose veždamasis gulsčiuką ir darbines piršines. Arba vasarą atsiboginęs du krepšius žieminių drabužių. Arba su lagaminais rūkytų kumpių ir konservų. Arba su keliais doleriais piniginėje ir t. t. Pavyko pastebėti neafišuojamą dalyką - pagrindiniame Londono Hitron oro uoste imigracijos pareigūnai turi patalpas tamsintais langais, per kuriuos stebi eilėje laukiančius atvykėlius. Daugelis norinčiųjų nelegaliai likti Londone nė neįtaria, kad nervindamiesi, prakaituodami iš anksto patraukia kompromisų nepripažįstančių IND pareigūnų dėmesį.
Prieš išskrisdamas Vilniaus oro uoste stebėjau įdomų vaizdą. Į Londoną ruošėsi vykti lietuvių šeimyna. Sužinoję, jog lagaminai per sunkūs, tautiečiai čia pat, ant suolo, juos pravėrė ir ėmė daryti reviziją.
- Mesk tas pagalves!- reikalavo šeimos galva, o moteris karštai įrodinėjo, jog tuomet nebūsią ant ko miegoti.
Sceną susidomėję stebėjo užsieniečiai - jiems tai atrodė labai egzotiškai. Galop šeimyna nutarė atsisakyti pagalvių, pundo užskalbtų rankšluosčių bei krūvas trumpikių. Nepavyko įsidėmėti, ar šeimyna buvo įleista į Londoną, tačiau akivaizdu, jog žmonės važiavo tikrai ne pas "poną Big Beną".
Aš sutanos taip ir neapsivilkau, kartu su manim lėktuve irgi nebuvo nė vieno kunigo. Vėliau tautiečiai Londone paaiškino, kad kunigų mada jau praėjusi. Imigracijos pareigūnai buvo susidomėję, kodėl į Britaniją, kur dominuoja visai kita (protestantų) religija, atvyksta įtartinai daug Lietuvos dvasiškių, tad pastaruosius ėmė kaip reikiant purtyti. Kartą pareigūnams kažkuo nepatiko grupelė kunigų. Nors vyrai pateikė tvarkingus dokumentus, parodė kažkokios katalikiškos institucijos kvietimą, sutanotųjų lietuvių laikysena buvo netipiška, o žvilgsniai - pasaulietiški. Ilgai sklaidęs pasus, tačiau taip ir neradęs prie ko prikibti, imigracijos pareigūnas netikėtai paprašė:
- Ponai kunigai, gal teiktumėtės papoteriauti?!
Apsimetėliai buvo pasiruošę bet kokiam netikėtumui, tik ne šitokiam. Po valandos susinervinę "kunigai" jau sėdėjo lėktuve, grįžtančiame į Vilnių.
Žadama pravežti už pinigus
Tačiau mes, lietuviai, nebūtų lietuviai, jei nerastume išeities. Prieš išskrisdamas akimis permetu laikraščių skelbimus. Pagal vieną jų ("Vyksta į Londoną. Padeda susitvarkyti nuvykimo, gyvenimo, darbo problemas. Telefonas (8*286) 1 69 71) paskambinu.
Atsiliepęs panevėžiečiu pasivadinęs vyras paaiškino už poros dienų kaip tik skrendąs į Londoną, galįs kartu pravežti vieną du žmones, garantuojąs jiems vizas pusmečiui. Panevėžietis prasitarė už paslaugą norįs tiek, kiek kainuoja lėktuvo bilietai - maždaug 2 080 litų. Londone jis sakė suvesiąs su žmogumi, kuris už 825 litus parūpinsiąs popierius įsidarbinimui, padėsiąs rasti ir patį darbą. Taip pat už maždaug 120 litų būtų surastas kampas apsigyventi. Pagrindinė sąlyga - nebūti Britanijos IND kompiuteriuose prasižengėlių sąrašuose, o darbą garantuotų anglų kalbos mokėjimas.
Ką gi, panevėžiečio siūloma paslauga gera, tačiau brangoka. Ieškau toliau ir sužinau apie pigesnę nelegalų vežimo industriją. Viena turizmo firma (pavadinimas redakcijai žinomas) gabena turistus į įvairias šalis, taip pat ir į Angliją.
- Mano vyras jau pusė metų dirbo Londone, aš taip pat nutariau išvykti, - vėliau Londone "Akistatai" pasakojo jauna panevėžietė Daiva. - Nusipirkau turistinę kelionę ir su sūnumi išvykome. Autobuse mūsų buvo 28 žmonės ir turizmo agentūra žinojo, jog dauguma važiuoja pasilikti. Mus gidė pamokė, kaip meluoti, kad neatrodytume visiški asilai, parodė videofilmą apie Londono įžymybes. Pakeliui Vokietijoje nusipirkau suvenyrą, tad imigracijos pareigūnui įtarimo nesukėliau. Jis tik pasidomėjo, kodėl važiuoju be vyro. Nors mano Karolis seniai dirbo Londone, pamelavau, jog jis komandiruotėje Latvijoje, kartu atvažiuosime kitą kartą. Praleido maždaug pusę vykusiųjų ir beveik visi pasilikome.
Pasak Daivos, turizmo agentūros gidė teprašė iš anksto perspėti, kiek žmonių žada pasilikti Londone. Į laisvas vietas autobuse turėjo būti pasodinti Anglijoje nelegaliai gyvenantys tautiečiai, užsigeidę parvykti atostogų į tėvynę. Daiva mano, jog ši turizmo agentūra dirba pagal savo sistemą, rūpinasi iš Londono išvežti tiek pat žmonių, kiek ir įvežė, todėl Didžiosios Britanijos valdžios akyse įgavusi pasitikėjimą.
Pastaruoju metu plinta nauji būdai pakliūti į Baltojo Albiono salą. Atplaukiama jachta ir naktį išsilaipinama kur nors uolėtoje pakrantėje. Tokio rizikingo būdo žmonės paprastai griebiasi iš nevilties, kai kelis kartus nepavyksta prasmukti legaliai. Man grįžtant namo lėktuve sėdėjo 8 tokie "buriuotojai". Jie skundėsi, jog plaukiant į Prancūziją sugedo jų jachtos variklis, lūžo stiebas, ir jų laivelis buvo išmestas prie vakarinių Anglijos krantų. Vyrai skundėsi, jog jų jachta areštuota, o jie patys pripažinti nelegalais ir yra deportuoti, todėl žada skųstis ambasadai. Kokie iš tikrųjų tai jūrų asai, išduoda nelaimėlių apranga, be to, du iš aštuonių jūreivių - čigonai. Pasak įvykį aprašiusios Anglijos spaudos, pernelyg jau neįtikinamai atrodė Lietuvos buriuotojų istorija.
Apgauti imigracijos pareigūnus tautiečiai mėgina ir kitais būdais. Gudresnieji atskrisdavo per Airiją ar kitas Vakarų Europos šalis, tačiau IND šias skyles jau užkaišė - įvesta ne menkesnė kontrolė nei atvykus tiesiai iš Vilniaus. Tuomet pradėta papirkinėti Anglijon riedančių sunkvežimių vairuotojus ir vaidinti antrąjį mašinos vairuotoją. Bene pats rizikingiausias būdas - įvažiuoti pasislėpus sunkvežimio priekaboje. Pernai vienas sunkvežimio vairuotojas, susigundęs pinigais, uždaroje priekaboje vežė keliolika kinų, kurie visi užduso. Didžiosios Britanijos spauda paskelbė, jog nedorėlis vairuotojas nuteistas kalėti 13 metų, o muitinių pareigūnams įsakyta akyliau tikrinti mašinas ir jų krovinius.
Ambasados viza tik prajuokino
Atskridęs mindžikauju ilgokoje atvykėlių eilėje, o galvoje - mintys apie sutaną... Europos Sąjungos gyventojai be eilės drožia pro kitus vartelius - jiems užtenka kyštelėti atverstą pasą. Man kiek neramu, nes nesu užsisakęs viešbučio ir negaliu pasakyti, kad apsistosiu pas Londone gyvenančius tautiečius "aziuliantus", nes pastaruosius anksčiau už mane gali aplankyti IND pareigūnai ir pridaryti nemalonumų. Nerimą didina triukšmas prie kito turniketo - keli neįleisti tautiečiai bando piktintis, įrodinėti atskridę pasigrožėti Temze, palyginti ją su Nemunu. Pareigūnas nenori nieko klausyti ir eina kratytis kitų lietuvių. Stebėti šią sceną sutrukdo mane pakvietusi jauna Imigracijos tarnybos pareigūnė - priėjo mano eilė.
- Ak, ir vėl Lietuva, - vos atvertusi ištiestą pasą susiraukia graži mergina, kuriai taip daryti visai netinka.
- Taip, panele, bet aš turiu vizą, - iš karto metu kozirį.
Jei abejojate, ar būsite įleistas į Didžiąją Britaniją, labai naudinga viza pasirūpinti šios šalies ambasadoje Vilniuje. Tiesa, vizos negarantuojantis kreipimasis kainuoja apvalius du šimtus litų, tačiau tai vis vien dešimtkart pigiau, nei nuskristi į Londoną ir neįleistam sugrįžti. Net ir Vilniuje gavęs vizą dar nesi garantuotas (taip gąsdina skelbimas ambasadoje), kad būsi įleistas į šalį, tačiau paprastai taip nebeatsitinka. Angliškai paklausinėjusi, ko ir pas ką vykstu, ambasados pareigūnė savo padėjėjoms paliepė paskambinti į redakciją, o tuo metu akylai tyrinėjo pažymą apie atlyginimą, įsakymą dėl komandiruotės, žurnalisto pažymėjimą, tačiau vizą - leidimą įvažiuoti į Jungtinę Karalystę dešimčiai dienų - visgi įklijavo.
- Aš viskuo pasirūpinau Didžiosios Britanijos ambasadoje Vilniuje, ten viską jau tikrino, - sakau.
- Ak, jūs turite vizą, - nežinia kodėl pareigūnė ima nuoširdžiai juoktis ir atsivertusi dėbteli į mano paso lapą su spalvota įklija "United Kingdom" ("Jungtinė karalystė" - angl.).
Nereikia būti dideliam psichologui, jog suprastum išraišką besijuokiančiose akyse: tuoj kaip grūsiu tave namo su visa viza, nespėsi nė mirktelėti.
Juokai baigėsi - atrodo, lyg priešais mane už turniketo stovėtų visai kitas žmogus. Pareigūnė ima klausinėti, ką Londone veiksiu, kur gyvensiu, o pati tuo metu varto pasą - gal ras įrašų apie deportavimą. Matau, kad pareigūnei įspūdį daro tai, jog nekliedžiu apsistosiąs kokiame nors viešbutyje miesto centre (nepatikėtų), žinau ne tik pigiausių jaunimo viešbučių adresus, bet ir kaip iki jų nusigauti metro, kokios juose kainos (buvo nesunku pažiūrėti internete). Tačiau ji vis dar abejoja. Nieko nuostabaus - vienas lietuvis verslininkas pasakojo, kaip į Angliją vyko pirkti įrengimų. Jį pasienyje tardė šešias valandas!
- Ar esate anksčiau buvęs Jungtinėje Karalystėje?
- Taip panele. 1993 metais buvau stažuotėje Škotijoje, - metu savo slaptąjį ginklą. - Tais metais dirbau policijos karininku ir penkias savaites gyvenau Glazgo policijos treniravimo centre.
Slaptasis ginklas suveikė, daugiau nebuvo užduotas nė vienas klausimas - policija karalystėje gerbiama. Ant vizos tėkštelėjusi antspaudą "Imigracijos karininkė 3097", panelė grąžina pasą ir palinki sėkmės. Sveika, Londono žeme!
Žodžiu, šiandien į Didžiąją Britaniją važiuojama įvairiai. Ne mūsų, žurnalistų, reikalas įtikinėti tautiečius - važiuoti ar nevažiuoti ieškoti uždraustos laimės ir dirbti nelegaliai. Pasiryžėliai šios šalies pasienį atakuoja kuo įvairiausiais nelegaliais būdais. Beje, yra ir legalių ar pusiau legalių, apie kuriuos papasakosime vėliau. O kol tūkstančiai lietuvių Didžiosios Britanijos miestuose triūsia nelegaliai, šios šalies Imigracijos tarnybos pareigūnai, natūralu, į kiekvieną atvykėlį iš Lietuvos žiūrės įtariai. Kaip neatrodyti įtariai, vieno recepto būti negali - tai kiekvieno važiuojančiojo proto bei išmonės reikalas.
