Su Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Lenkijoje Egidijumi Meilūnu kalbasi Živilė Makauskienė.

– Šių metų rugsėjį sukanka 15 metų nuo Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių atkūrimo. Kaip trumpai apibendrintumėte lietuvių ir lenkų santykių raidą per tą laikotarpį?

– Per tą laiką pavyko sukurti gerus kaimyninius santykius, ypač atsižvelgiant į tai, kad po Antrojo pasaulinio karo Lietuva ir Lenkija nebuvo savarankiškos ir neturėjo valstybinių santykių. Todėl tai yra didelis pasiekimas. Tačiau yra dar daug neišspręstų klausimų ir dabar, kai abi šalys yra Europos Sąjungos narės, matyti, kad dar daug darbų prieš akis, ypač infrastruktūros srityje.

– Koks svarbiausias Lietuvos ir Lenkijos strateginės partnerystės rezultatas?

– Paminėčiau tris dalykus: geri dvišaliai santykiai, narystė ES ir NATO, nes strateginės partnerystės esmė yra abipusė parama, įgyvendinant tiek Lietuvai, tiek Lenkija svarbius tikslus.

– Ar gera kaimynystė tapo dar geresnė po to, kai „PKN Orlen“ nupirko „Mažeikių naftą?“

– Tai, be abejo, yra vienas didžiausių mūsų ekonominio bendradarbiavimo įvykių per pastaruosius penkiolika metų. Kaip skelbiama, tai yra didžiausia Lenkijos investicija užsienyje, bet kartu didžiausia užsienio investicija Lietuvoje. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad beveik tuo pačiu metu, kai vyko derybos dėl „Mažeikių naftos“, buvo įvykdyta didžiausia Lietuvos įmonės investicija užsienyje – „Sanitas“ nupirko lenkų įmonę „Jelfa“.

REKLAMA

– Jau bene dešimt metų kalbama apie elektros tinklų sujungimą per Lenkiją su Vakarų Europa, bet darbai nepajudėjo iš vietos. Lenkai neslepia, kad jiems tai nenaudinga, nes Lenkija pati turi elektros perteklių ir lietuviai galėtų tapti konkurentais. O Lietuvai tai gyvybinis klausimas. Gal Lietuvos politikai per mažai dėjo pastangų, kad įtikintų savo kolegas iš Lenkijos? Gal reikėjo kaip „PKN Orlen“ atstovai pas Lenkijos premjerą važiuoti su dovanomis? O gal prezidentas Valdas Adamkus per mažai išnaudojo savo gerus asmeninius santykius su Aleksandru Kwasniewskiu? Stringa taip pat „Via Baltika“ ir „Rail Baltika“ projektai.

– Iš tiesų apie elektros tiltą kalbama jau dešimt metų. Noriu tik priminti, kad 1997 metais jau buvo parengta sutartis dėl elektros tilto, tik mažesnės apimties, bet buvo atsisakyta tos idėjos, nes abi šalys priėjo išvadą, kad reikėtų projektuoti didesnio galingumo tiltą. Na, ir kol kas tas projektas nevykdomas. Tai nėra vien dvišalis klausimas, ne kartą buvo kalbėta, kad šis projektas svarbus ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Baltijos šalims. Dabar Baltijos valstybės, būdamos ES narėmis, yra izoliuotos nuo Vakarų energetikos sistemos, sudaro lyg energetinę salą. Estija susijungusi su Suomija elektros jungtimi, bet mažo galingumo. Labai svarbu, kad elektros tiltas būtų nutiestas iki 2009 metų, kai teks uždaryti Ignalinos atominę jėgainę.

Kabant apie „Via Baltika“ – Lietuvos pusėje darbai jau beveik baigti, Lenkijos pusė pastaraisiais metais paspartino kelių platinimo darbus. Lenkijos atstovai tikina, kad projektas bus įgyvendintas laiku, t.y. iki 2013 metų, bet norėtųsi, kad viskas vyktų greičiau.

– Kaip paaiškinti, kad esant tokiems geriems santykiams, taip gražiai bendradarbiaujant politikams, susiklosčiusi situacija neleidžia oficialiai atidengti Lietuvos savanorių kapų memorialo Berznyke (Lenkija, Seinų apskritis)? Priminsiu, kad prieš metus, kai jau Lietuva baigė tvarkyti 1920 metais kovose su lenkais žuvusių karių kapus, šalia buvo pastatytas tariamas Panerių paminklas su užrašu, esą lietuviai „įvykdė tūkstančių lenkų egzekuciją“. Aiškumo dėlei, Paneriuose nežuvo nė vienas iš Seinų krašto kilęs lenkas, lygiai kaip ir joks ten žuvęs lenkas nėra palaidotas Berznyko kapinėse. Manoma, kad šis paminklas buvo esminė kliūtis, dėl kurios į Berznyką nenuvyko Valdas Adamkus ir Aleksandras Kwasniewskis, kurie pernai rudenį susitiko Seinuose.

REKLAMA

– Manau, reikėtų to paklausti Panerių paminklo statytojų...

– Jų intencija buvo aiški, kaip komentavo lenkų spauda – tai antausis Lietuvai ir lietuvių įžeidimas.

– Lietuvos pozicija aiški: kai įvyko šis incidentas, buvo pareikštas protestas. Ir toliau šis klausimas nuolat keliamas abiejų šalių atstovų susitikimuose. Galbūt vienus klausimus pavyksta greičiau išspręsti, kitiems reikia daugiau laiko, bet esu įsitikinęs, kad ir ši problema bus išspręsta.

– Berznyke lietuviai ir lenkai prarado gerą progą padėti tašką, užversti sudėtingos praeities puslapį. Ukrainiečiams tai pavyko – šiemet gegužės mėnesį Pavlokomos kaimelyje (Lenkija) įvyko simbolinis abiejų tautų susitaikymas prie ukrainiečių, nužudytų Armijos Krajovos, kapų, dalyvaujant abiejų šalių prezidentams, visuomenės atstovams. Aišku, tai tik gestas ir nereikia tikėtis stebuklų, bet tai vis tiek yra žingsnis pirmyn.

– Be jokios abejonės, kaimyninių šalių santykiuose taip ir turėtų būti, kad abiejų šalių atstovai galėtų padėti kartu vainikus tiek prie vienos, tiek prie kitos tautos žuvusių karių kapų. Ir manau, kad taip ir bus. Juk prieš keletą metų Vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos veteranai, buvę priešininkai, susitaikė.

– Kaip jaučiatės, kai lenkų istorinėje publicistikoje ar šiaip spaudoje skaitote, kad 1939 metais lietuviai okupavo Vilnių?

– Reikia skirti oficialią valstybės poziciją ir tai, ką kalba vienas ar kitas žmogus, savaip vertindamas istoriją. Laisvoje demokratinėje visuomenėje kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę. Matyt, Lietuvos ir Lenkijos istorikai taip pat galėtų dažniau padiskutuoti.

– Ar ir kaip keičiasi lenkų požiūris į Lietuvą ir lietuvius?

– Tai geriausiai rodo visuomenės nuomonės tyrimai: nuo 1992 metų klausiama lenkų, kaip jie žiūri į kitas tautas. Jeigu pažiūrėtume, kaip per tuos keturiolika metų keičiasi lenkų nuomonė apie lietuvius, matyti teigiami poslinkiai – gerokai sumažėjo nepalankiai vertinančių lietuvius ir padaugėjo tų, kurie mums simpatizuoja. Gal šiek tiek padidėjo nuošimtis žmonių, kurie sako, kad jie neturi informacijos apie Lietuvą arba tiesiog nesidomi mūsų šalimi.

REKLAMA

– Kas turėjo didžiausią įtaką tam, kad lenkai vis palankiau vertina lietuvius? Politikai, verslininkai, o gal kultūros žmonės?

– Manau, visi kartu, tačiau kultūra yra geriausia mūsų eksporto prekė. Labai palankiai priimamas Lietuvos teatras, dailė, muzika. Kasmet Lenkijoje vyksta apie šimtas įvairių renginių – pradedant knygų pristatymais, kūrybos vakarais, baigiant teatro spektakliais, koncertais. Dabar, atidarius Kultūros centrą Varšuvoje, yra dar daugiau galimybių.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų