živilė makauskienė

Lenkų savaitraščio „Wprost“ kovo pradžioje atlikta apklausa parodė,  kad dauguma lenkų nesusitaikė su Lenkijos sienomis, nubrėžtomis po II pasaulinio karo. Beveik 60 procentų  lenkų apgailestauja, kad Vilnius ir Lvovas nepriklauso Lenkijai, per  52 proc. apklaustųjų įsitikinę, kad Vilnius ar Lvovas yra lenkiškos žemės. Ne mažiau iškalbinga apklaustųjų amžiaus analizė: su Vilniaus ar Lvovo netektimi nesusitaikė ne tik vyresniojo amžiaus žmonės, bet stebėtinai daug jaunimo.

Su Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Lenkijoje Egidijumi Meilūnu kalbasi Živilė Makauskienė. – Šių metų rugsėjį sukanka 15 metų nuo Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių atkūrimo. Kaip trumpai apibendrintumėte lietuvių ir lenkų santykių raidą per tą laikotarpį? – Per tą laiką pavyko sukurti gerus kaimyninius santykius, ypač atsižvelgiant į tai, kad po Antrojo pasaulinio karo Lietuva ir Lenkija nebuvo savarankiškos ir neturėjo valstybinių santykių. Todėl tai yra didelis pasiekimas.

Aštuoni iš dešimties apklaustųjų lenkų tikina, kad Benedikto XVI šventoji kelionė yra svarbus jų gyvenimo įvykis. Trys milijonai lenkų ketina dalyvauti popiežiaus aukojamose šventose mišiose, kas antras ruošiasi per televiziją ar radiją stebėti Katalikų bažnyčios vadovo kelionę po Lenkiją. Apie tūkstantis plakatų su popiežiaus atvaizdu iškabinta Varšuvoje ir kituose miestuose, kuriuose lankysis popiežius. Gegužės 26-oji paskelbta nedarbo diena. Visa Lenkija laukia Benedikto XVI.

Septynis mėnesius trukęs serialas „Lipdome stabilią valdančiąją koaliciją“, arba, kaip sako paprasti lenkai, „Dalijamės postus“, pagaliau baigėsi. Tačiau pabaiga nėra tokia, kokios tikėtasi, nes Lenkiją ir toliau valdys mažumos koalicija.

Patarlė „Kur du pešasi, laimi trečias“ kaip niekad tinka tam, kas šiandien vyksta Lenkijos politikoje. Dvi ideologiškai ir istoriškai artimos partijos – „Įstatymas ir teisingumas“ ir Pilietinė platforma vis labiau klimpsta į tarpusavio ginčus. Joms ne tik nepavyko susitarti po parlamento rinkimų dėl valdančiosios koalicijos sudarymo, bet ir užkasti karo kirvį. Nesiliaujamas „partizaninis karas“, abipus metami kaltinimai vis labiau atitolina galimybę kada nors surasti bendrą kalbą.

Komunistų ir nacių nusikaltimus tiriantis Lenkijos Tautos atminties institutas pateikė kaltinimus generolui Wojciechui Jaruzelskiui už karo padėties įvedimą. Generolas tikina, kad tai politinis užsakymas, nes šiuo atveju galima kalbėti apie moralinę, o ne baudžiamąją atsakomybę. Tačiau jeigu Jaruzelskis išvengs teismo, faktų apie karo padėties įvedimą ir susidorojimą su antikomunistine opozicija išviešinimas turės neigiamos įtakos generolo vaidmens Lenkijos istorijoje vertinimui.

Nors balsavimas Lenkijos Seime dėl pirmalaikių rinkimų vyks balandžio pradžioje, jau aišku, kad jų nebus, bent jau gegužės mėnesį. Tam nepritaria Piliečių platforma, be kurios balsų „Teisės ir teisingumo“ partijos pasiūlymas neturi šansų. O tai reiškia, kad „Teisei ir teisingumui“ nelieka nieko kito, tik „santuoka” per prievartą su politiniu triukšmadariu Andrzejumi Lepperiu.

Po kelerius metus trukusios ganėtinos ramybės Lenkijoje vėl kaupiasi audra dėl liustracijos. Bemaž kasdien į viešumą patenka agentų pavardės, opozicija ir valdančioji koalicija lenktyniauja, kuri greičiau parengs liustracijos įstatymo pataisas. Įtampą dar pakaitino žinia, kad ir Katalikų Bažnyčia nusprendė pradėti dvasininkų liustraciją. Antikomunistinės opozicijos veikėjas Jozefas Konkelis jau antrus metus studijuoja savo bylą Tautos atminties instituto Žešovo skyriuje.

Opozicija šaukia, kad Lenkijoje kyla pavojus demokratijai, kairiųjų dienraštis „Trybuna“ skelbia, kad dabartinės valdžios veiksmai primena laikus, kai Lenkiją valdė komunistų partija. Dešinieji atsako: isteriją kelia tie, kurie turi nešvarią sąžinę arba bijo prarasti šiltas vieteles. O Kazimierzo Marcinkiewicziaus vyriausybės reitingai nuolat kyla.