Apie tai portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Andrius Vaišnys ir Vilniaus politikos analizės instituto politologas Matas Baltrukevičius.
Lietuvos Vyriausybė nusprendė atidaryti pasienio punktus su Baltarusija. Kaip jūs tai vertintumėte ir ar jums atrodo, kad išties tie reikalavimai, kurie iš pradžių buvo keliami iš Lietuvos pusės, yra įgyvendinti?
A. Vaišnys: Aš galvoju, kad būtų gerai pradėti nuo tokio platesnio požiūrio, nuo klausimo, ar Lietuva turi tam tikrą susisiekimo strategiją tokiems laikams, kuriuos mes dabar gyvename ir išgyvename. Aišku, turi susisiekimo plėtros planą iki 2030 metų. Mes ten galime sužinoti, kiek padidės kelių, kiek jie bus patobulinti, kiek junglumo bus geresnio ir daugiau, bet tokie dokumentai galbūt turi tik finansinę išraišką tam tikrą kai kuriose lentelėse, tačiau nėra įvertintas strategiškai toks kontekstas, kuriame mes esame ir ką tokiais atvejais daryti.
Turbūt vyriausybė, kaip mes tikimės šioje studijoje, turėtų priimdama kiekvieną sprendimą pasverti tris žingsnius į priekį ir pasižiūrėti, ar tie žingsniai ir kokių gali turėti pasekmių, rezultatų. Nesu tikras, kad Lietuvos vyriausybės ir Lenkijos vyriausybės žingsniai būtų derinami, stebint situaciją per šiuos metus, kuomet Lenkija buvo iš esmės priversta tam tikru vidiniu nesutarimu įvesti šiais metais patikras tiek pasienyje su Vokietija, tiek pasienyje su Lietuva ir Lietuvai tai buvo savotiškai netikėta.
Matyti tam tikro atskirumo, jeigu mes lygintume net ir turėdami bendrą sieną, politikos atskirumą, tokių žingsnių, kadangi jie berods 17 dieną atidarė du pasienio punktus, perspėdami, kad bet kuriuo momentu uždarys, bet pabrėžia vieną dalyką, kad tai yra daroma siekiant ir atsižvelgiant į verslo interesus. Tai yra tiesiogiai pasakyta premjero pareiškime.
Kaip galima paaiškinti Lietuvos elgesį, kai pirmiausia kritikuojame Lenkiją už ekonominius sprendimus, o vėliau patys žengiame tais pačiais žingsniais? Ar tai susiję su mūsų mažu dydžiu?
A. Vaišnys: Mes pirmiausia, žinoma, turime problemų dėl vyriausybės formavimo ir tos vyriausybės sudėties, kuri labai sudėtingai atsiranda. Atsirasdama ji tikriausiai nepalaiko tokių intensyvių ryšių su dabartine Lenkijos vyriausybe.
Iš dalies su jumis būtų galima sutikti, kad yra šioje Lenkijos vyriausybėje narių, kurie iš aukšto žiūri į Lietuvą, be abejo. Kai kurie yra išsidavę, kad tokią poziciją turi, praeityje yra pasakę, o kai kurie tiesiog nebūtinai turi tą pasakyti viešai.
Pasikartosime, mes nežinome, kaip intensyviai palaikomi tie kontaktai, bet jeigu visada bendraujama intensyviai, tai tokios nuostabos tada viešai nebūtų reiškiamos, o jos reiškiamos todėl, kad grįžtant prie veiksmų plano – kiekviena vyriausybė gali turėti ir komunikuoti mums savo programas.
Bet jeigu tam tikrose srityse, tokiose ypatingai kaip susisiekimas, kuris aprėpia ne tik fizinius kelius, jis aprėpia taip pat informacines sistemas, tai jeigu čia nėra strategijos, kuri turėtų pakisti, būti įvertinta bent jau taip, kaip dabar yra dokumente, plane iki 2030 metų, šiame kontekste, šitokių iššūkių santykiuose su Baltarusija, su Rusija, tai sunku mums patiems nenustebti, kai vyriausybė nustemba dėl Lenkijos veiksmų.
Nustembame ir mes, nustemba ir vyriausybė, ir gali būti, kad net pati premjerė nustebo dėl tų sprendimų, nes iš pradžių garsiai rėkė, kad mes nesiderėsime su Baltarusija dėl pasienio, bet po to, uodegą tarsi pabrukusi, Lietuva iš karto labai greitai po tų žodžių atidaro sienas su Baltarusija. Ką jūsų nuomone tai rodo?
M. Baltrukevičius: Aš manau, kad kai buvo priimtas sprendimas uždaryti sienas, nebuvo tokio normalaus sėdėjimo, apgalvojimo visų įmanomų pasekmių, visų įmanomų scenarijų ir ką kiekvienu iš tų scenarijų Lietuva darytų, nes, realiai, kaip viskas buvo pateikta: mes uždarome sienas, nes tai skaudės Minskui, mes pasiųsime žinutę ir jie nuo tada pradės galbūt kažkaip labiau tvarkyti klausimus, susijusius su balionais, gyvensime ramiau.
Jeigu būtų buvęs kažkoks konkretus planas, kad viena iš galimų pasekmių yra ta, kurią mes galiausiai ir turėjome – kad mūsų vilkikai įstrigo Baltarusijoje, jeigu būtų aiškus planas, ką tokiu atveju daryti, mes turbūt būtume patys labiau iš tų sprendimų, kurie buvo priimami, jautę, kad tikrai yra aiškus planas, kad vyriausybė kontroliuoja situaciją, kad buvo numatyta, kad toks scenarijus bus ir aktyvuotas tam tikras algoritmas.
Aš manau, kad ši situacija pirmiausiai ir parodo, kad kartais trūksta to tokio matymo trijų, keturių, penkių žingsnių į priekį, ką kiekvienas sprendimas gali nulemti, ir tada, kai tiesiog padėtis tokia, kad problema yra ir nėra aiškių būdų, kaip ją išspręsti, viskas tęsiasi, atsiranda susierzinimas, atsiranda kritikos ir iš opozicijos pusės, kad niekas nevyksta, tai tada jau tenka priimti tokius sprendimus, kurie tą akimirką turbūt atrodo patys paprasčiausi ir čia vėl opozicija gana skirtingai reaguoja.
Laurynas Kasčiūnas, pavyzdžiui, taip pabrėžtinai santūriai sureagavo į tą sprendimą – tiesiog pasižiūrėkime, kaip viskas praktikoje veikia, ir tada matysime, ar buvo gerai. Kitos opozicinės frakcijos lyg ir nuožmiau nusiteikusios kritikuoti tai, kad galiausiai buvo kontaktas ir su Baltarusija užmegztas ir tokiu būdu viskas buvo sprendžiama, bet čia vėl nėra tokios jau situacijos, kur mes trys susėdę galėtume pasakyti, kaip iš tikrųjų reikėjo nuo A iki Z visą šitą procesą padaryti.
Lenkija nuo šiandien rengiasi atsakui į Rusijos sabotažus: Lenkija dislokuoja 10 tūkst. karių prie kritinių vietų kaip oro uostai, geležinkeliai, tiltai. Kaip vertinate lenkų ruošimąsi?
A. Vaišnys: Tai toks pat, kaip ir su siuntinių siuntimu ir su kitais atvejais, kurie tikriausiai yra numatyti ir sugalvoti. Labai tikėtina, kad gerai, jog galime stebėti ir tikriausiai mūsų tarnybos gali padaryti išvadų, ką reikėtų ir kaip reikėtų elgtis, nes tikrai neatmestina, kad tokių dalykų gali rastis, nepaisant, kad mes jau žinome ir ten prieš pat okupaciją įvairiausias sovietų provokacijas.
Dabar turime iš esmės jungtį su Kaliningrado sritimi, kur reikia žiūrėti, kad irgi nebūtų tokių pat provokacijų, tokių pat diversijų, kurios yra nukreiptos vienur. Jos tam, kad išgąsdintų ir sutrikdytų, ir sukeltų sumaišties, kitur iš tikrųjų, kad galėtų pasinaudodami kuo nors apkaltinti.
Lenkijos vyriausybės informavimas ir visuomenės informavimas irgi, matyt, bus tobulinamas, todėl, kad pirmosios žinios iš įvairių pareigūnų, iš vyriausybės narių buvo ganėtinai skirtingos. Buvo kalbama su prielaidomis, kad galbūt tai nėra diversija ir įvairios kitos versijos, bet politikai turi, ir matyt, Lenkijos vyriausybė išmoksta tą pamoką, kad turi pasikliauti specialiosiomis tarnybomis, tai yra profesionalų žmonių, kurie moka ištirti ir moka nustatyti.
Kai jūs paminėjote, kad sulaikyti keli asmenys, tie antriniai veikėjai, pagrindiniai, kaip suprantu, yra išnykę. Dabar jau ir Lenkijos vyriausybė, valstybė, ir Ukrainos teigia, kad negali skelbti duomenų, kad vykdydami tyrimą iš tikrųjų elgiasi tinkamai.
Aš manau, ne viskas turi būti pateikiama antraštėmis, kas galiausiai yra išsiaiškinama, o tai, kad visuomenė žino, kad yra dirbama ir kad yra atsakingi žmonės jau ir už šituos dalykus nustatyti, tai didelis žingsnis. Antras dalykas, kad supranta, jog dabar visas šitas susisiekimo sistemas turės labai saugoti. Tai yra saugotina kaip ir įvairios informacinės sistemos nuo kibernetinių atakų. Šitos fizinės, pasirodo, kad žmonės, turintys ar Ukrainos pilietybę, ar jie gali turėti ir vietinę, tuo atveju Lenkijos pilietybę, bendradarbiaudami su Rusija vykdo tuos užsakymus, kurie nori mus sutrikdyti, mūsų supratimą apie saugumą.
Kaip jūs, gerbiamas Matai, vertintumėte, ką matėme Lenkijoje savaitgalį, ką matome dabar ir tą Lenkijos situaciją, ginklavimąsi? Koks tai yra signalas ir Lietuvai?
M. Baltrukevičius: Lenkija vis tiek yra vienas iš svarbiausių žaidėjų tiek mūsų regione, ypač, bet net ir su ambicija Europoje būti vienu iš stipriausių žaidėjų. Mums bet kokie poslinkiai, kad Lenkija skiria daugiau dėmesio, daugiau gynybai, saugumui, daugiau finansavimo, žinoma, yra geros žinios. Iš kitos pusės, mes irgi turime savo pamokas išmokti.
Kai kuriais atvejais turbūt mūsų institucijos gali lengviau atsikvėpti, kad su pirmu panašaus pobūdžio veiksmu susiduriame ne mes, bet susiduria kaimynai. Turime išsianalizuoti pamokas, kas jiems pavyksta, kas jiems nepavyksta, dalintis patirtimi ir tikrai patys ruoštis, gyvename neramiais laikais.
Vėlgi, tų būdų veikimo pačių įvairiausių yra: jau spėjome gal primiršti, bet prieš kelerius metus buvo tie masiniai skambučiai apie mokyklų užminavimus, kur tikslas tiesiog suteikti institucijoms nereikalingo darbo ir sėti sumaištį – dalis tiesiog yra grynai į tuos infrastruktūros dalykus nukreipta.
Tai tikrai ta prizmė galimų veiksmų yra didelė ir labai svarbu tikrai, kad vyktų ir informacijos mainai sėkmingai tarp šalių, ir kad pritaikytume vieni kitų gerąsias patirtis, ir išmoktume tas pamokas, kas galbūt sunkiau sekasi kaimynams, kad mes tų pačių klaidų nekartotume, jeigu patys susidurtume su tokiomis pačiomis problemomis.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
