Mene labiausiai nusipelnė tautinių šokių kolektyvas „Šimtažiedis“
Šis kolektyvas vienija šokio menu besižavinčius regėjimo negalią turinčius senjorus Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centre. Kūrybinė „Šimtažiedžio“ veikla tęsiasi bendro centro direktoriaus Algimanto Arbočiaus ir kolektyvo vadovės bei choreografės Rūtos Juškevičienės dėka. Direktorius rūpinasi „Šimtažiedžio“ muzikiniais įrašais, padeda įgyvendinti kūrybinius sumanymus bei organizuoti koncertines keliones, o vadovė-choreografė su kolektyvu nuoširdžiai dirba jau 17 metų ir yra sukaupusi didelę patirtį ir atradusi savo metodus mokant šokti būtent regėjimo negalią turinčius žmones. Džiugina tai, kad negalią turintys senjorai dalyvauja ir laimi įvairius apdovanojimus liaudies šokių konkursuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
„Neįgaliam žmogui šokis duoda labai daug. Tai – pasitikėjimo savimi šaltinis bei tikėjimo, jog neįgalūs žmonės yra lygiai tokie pat kaip ir mes, sveikieji įrodymas. Šiems žmonėms likimas buvo mažiau palankus, tad tolerancija ir bendrystė labai svarbi, o drauge mes galime daug ką pakeisti, padaryti pasaulį gražesniu. Iš atminties man niekada neišdyla kolektyvo narių nuoširdžios padėkos.
Žodžiais sunkiai nusakoma, koks specifinis yra regėjimo negalią turinčių mokymas šokti – labai norėčiau atrasti vadovų ir dalintis gerąja patirtimi dirbant su neįgaliaisiais. Šiems žmonėms nėra lengva išlavinti erdvinį mąstymą, prie to labai prisideda ir pasitikėjimas savimi bei psichologinė būsena. Aš dirbu vadovaujantis ilgamete patirtimi, sava darbo metodika bei praktika, o, ko gero, svarbiausia – vadovaujuosi žmogiškuoju faktoriumi, nuojauta ir meile žmogui,“ – pasakojo choreografė Rūta Juškevičienė.
Sporto srityje apdovanoti Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių čempionai – Lietuvos vyrų golbolo komanda ir Mindaugas Bilius
Būtent šių sportininkų dėka Lietuva šiemet galėjo džiaugtis aukso medaliais Rio parolimpinėse žaidynėse. Pasiteiravus Mindaugo Biliaus ar tai padės atkreipti dėmesį į neįgaliųjų sporto sąlygas Lietuvoje ir ar paskatins jų pasiekimais labiau domėtis ateityje, sportininkas buvo nusiteikęs pozityviai:
„Manau, kad atsiradęs dėmesys yra pirmas žingsnis į geresnes sporto sąlygas neįgaliesiems Lietuvoje. Visgi ar visuomenės dėmesys išliks ilgesniam laikui, priklausys nuo pačių sportininkų ir juos palaikančių žmonių. Šiemet visi lietuviai, dalyvavę parolimpinėse žaidynėse, įrodė, kad yra kuo didžiuotis Lietuvai. Norėčiau, kad to dėmesio antplūdžio sulauktų ne tik medalius iškovoję, bet ir tie, kuriems trūko visai nedaug – pavyzdžiui Ramunė Adomaitienė ir Kęstutis Skučas, kurie taip pat užėmė labai aukštas ketvirtąsias vietas.
Pastebėčiau, kad sportas tiek neįgaliam, tiek sveikam labai reikšmingas ir reikalingas. Jis garantuoja geresnę sveikatą, pasitikėjimą savimi, suteikia stiprybės pojūtį, tuo pačiu tai ir socialinis poreikis išeiti iš namų, treniruotis su kitais žmonėmis ir parodyti, kad tu esi šios visuomenės dalis bei nori dalyvauti bendrose veiklose. Manau, kiekvienas iš šių žmonių turėtų pasisemti motyvacijos, nes jei sportuoti neatbaido negalia, tai kas gali trukdyti sportuoti sveikam žmogui?
Mano tolimesni siekiai yra vienytis su neįgaliaisiais ir judėti į priekį kalbant ne tik apie sportą, bet apskritai apie visas sąlygas. Iniciatyvą turime parodyti mes patys, tačiau sprendimus juk priima kiti. Ateityje tikrai sieksiu, kad visiems neįgaliems sportininkams būtų lengviau pasiekti savo norimų tikslų ir rezultatų.“
Draugiškiausia bendruomene neįgaliesiems pripažinta Lietuvos asociacija „Gyvastis“
„Gyvastis“ vienija tuos, kuriems buvo atlikta organo persodinimo operacija bei tuos, kurie vis dar laukia transplantacijos ir yra dializuojami, o taip pat visus kitus sergančius sunkiomis inkstų ligomis. Prisijungti nevengia ir jų artimieji bei medikai. Viena svarbiausių šios asociacijos misijų yra skatinti organų donorystę. Asociacijos Vilniaus skyriaus pirmininkė Vilma Radavičienė pastebi, kad būtent šioje asociacijoje žmonės mokosi susigyventi su savo liga, randa bendraminčių ir gali atsipalaiduoti bei linksmai praleisti laiką.
„Manau, kad draugiškiausia asociacija buvome išrinkti todėl, kad kalbos apie mūsų bendruomeniškumą, šiltumą ir vienas kito palaikymą eina iš lūpų į lūpas. Šiais metais sulaukėme ne vieno norinčio prisijungti su visai kitokia negalia. Ir išties, šios asociacijos nario mes niekada nepaliksime vieno – kartu dalinamės ir linksmiausiomis, ir liūdniausiomis akimirkomis. Jei mūsų narys, pavyzdžiui klaipėdietis, guli ligoninėje Vilniuje, jis drąsiai gali paskambinti į mūsų skyrių ir mes būtinai jį aplankysime.
Taip pat švenčiame antruosius žmonių gimtadienius – sukaktis nuo organo transplantacijos, kurie dažnam atrodo reikšmingesni nei tikroji gimimo diena. Kartu išgyvename ir netektis – deramai išlydime ir atsisveikiname su asociacijos nariais. Kalbant apie pačią organų donorystę vis daugiau žmonių ryžtasi tam duoti sutikimą, todėl džiaugiamės, kad transplantacijų kasmet įvyksta vis daugiau,“ – teigia Vilma Radavičienė.
Už savanorystę įvertintas diksilendas „Sweetband“
Šis muzikinis kolektyvas gyvuoja jau dvyliktus metus, o dabar jame muzikuoja 8 kolektyvo nariai: Karolis Pratkus (klarnetas), Arūnas Kuzminskas (trimitas), Aurimas Puluikis (trombonas), Laimutis Raziūnas (tūba), Aldas Danėlius (mušamieji), Jurga Juzėnaitė (klavišiniai) ir Indrė Grikšelytė bei Gina Kazlauskaitė (vokalas).
Kolektyvo narys ir meno vadovas Karolis Pratkus pasakoja, kad kūryba su neįgaliaisiais vaikais prasidėjo Lietuvos specialiosios draugijos „Guboja“ pirmininkės Viktorijos Vitaitės dėka, kuri pirmiausia pakvietė darbuotis Kupiškyje. Studijų metais susikūrus grupei diksilendas „Sweetband“ prie savanoriškų veiklų norėjo prisidėti visi jos nariai, o susipažinus su Neįgaliųjų nacionalinio „Spalvų muzikos“ orkestro vadovu bei dirigentu Romualdu Brūzga prasidėjo ilgametė draugystė.
„Tik pradėjus savanorystę buvo gana neįprasta ir šiek tiek keista susiderinti. Tačiau neįgalieji yra labai nuoširdūs, paprasti bei paperkantys savo šiluma ir linksmumu. Muzika greit suartina, o patys muzikantai yra jautrūs žmonės ir nevengia prisidėti prie savanoriškų bei visuomeniškų veiklų. Būtent diksilendas „Sweetband“ bei visi jo nariai nuo pat įsikūrimo pradžios nevengė savanoriauti daugelyje skirtingų projektų. Šiam kolektyvui bendradarbiavimas su paramos organizacijomis ir įvairiais jaunimo projektais visuomet atrodė artima ir reikalinga veikla.
Konkrečiai su „Spalvų orkestru“ jau 10 metų ruošiamės įvairiems projektams ir didžiausioms Lietuvos šventėms. Nors diksilendas „Sweetband“ yra išsibarstęs po visą Lietuvą, kaip ir „Spalvų muzikos“ orkestras, kiekvienos vasaros metu susiburiame į bendras kūrybines dirbtuves Druskininkuose, kur mus labai draugiškai priima sanatorijoje „Dainava“ ir ten kartu praleidžiame net savaitę laiko. Taip kasmet savo bendrą programą papildome keliais kūriniais,“ – apie plačią veiklą pasakoja Karolis Pratkus.
Už darbo vietos sukūrimą sau ir kitiems apdovanota Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacijos pirmininkė Nijolė Milkevičienė
2016 m. Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacija laimėjo konkursą ir tapo įgaliota Neįgaliųjų reikalų departamento tikrinti žmonėms su negalia svarbių statinių projektus bei dalyvauti statybos užbaigimo komisijos darbe. Šiai įstaigai įsikūrus 1997 m., šiandien panašias aplinkos pritaikymo neįgaliesiems įstaigas privalo turėti kiekviena apskritis – taip kuriamos ne tik darbo vietos, bet ir atstovaujami neįgaliųjų poreikiai. Šios asociacijos pirmininkė nežada sustoti ir galvoja, kad tokių įstaigų reiktų ne tik apskrityse, bet ir kiekvienoje savivaldybėje. „Dirbdama savo darbą visuomet stengiuosi, kad įvairios paslaugos būtų kuo arčiau asmens. Žinoma, nieko nebūtų įmanoma padaryti be puikios komandos, o aš labai džiaugiuosi, kad galiu prisidėti. Manau neįgalieji vis dažniau yra sektinas pavyzdys, nes įrodo, kad nepaisant įvairių trukdžių gali pilnavertiškai dirbti, kurti, būti visuomenės dalimi, todėl patogi aplinka jiems būtina. Šiandien rajonuose neįgalus žmogus mato, kada saulė teka ir leidžiasi per vieną savo namų langą. Tad tolimesni siekiai yra padaryti taip, kad aplinka neįgaliajam būtų palanki ne tik didžiuosiuose mestuose, bet ir rajonuose. Juk kiekvieno žmogaus, tuo pačiu ir neįgaliojo savirealizacija yra labai svarbi, todėl šiandien siekis yra sukurti daugiau darbo vietų neįgaliesiems Lietuvos rajonuose, rūpintis jų padėtimi. Kiekvienam aš palinkėčiau siekti, kurti, naudotis suteikiamomis galimybėmis ir daryti tai, ką mėgsti, ką gali. Ir net jei ateina pati sunkiausia liga, linkiu nepabijoti ir užsibrėžti tikslą surasti būdą, kaip su ta liga susigyventi, kad ji taptų kasdieniu draugu, kuris netrukdo ir leidžia užsiimti tam tikra veikla. Nieko nedaryti ir būti nelaimingu yra paprasčiausia – reikia siekti mokslo, eiti ten, kur yra galimybės,“ – savo įžvalgomis dalinasi Nijolė Milkevičienė. 2004 m. jos iniciatyva įkurtas VšĮ Joniškio socialinių paslaugų ir užimtumo centras (šiuo metu ten dirba 72 žm.), 2005 m. – VšĮ Neįgaliųjų integracijos ir darbinio užimtumo centras Molėtuose bei VšĮ Neįgaliųjų integracijos centras Panevėžyje.
Už atsakingą verslą ir palankias darbo sąlygas neįgaliesiems apdovanota UAB „Regseda“ direktorė Kristina Zibalienė
Ši įmonė yra viena seniausių Lietuvos socialinių įmonių, įkurta 1959 metais. Šiuo metu įmonėje dirba apie 140 darbuotojų, iš kurių 86 proc. turintys negalią. Visgi prieš 6 metus įmonė buvo ties bankroto riba, o įdarbintų žmonių gerokai mažiau – vos 53. Tad pakvietus dabartinę direktorę Kristiną Zibalienę, jos pirmasis iššūkis buvo ne kurti naujas darbo vietas, bet įmonę išvaduoti iš bankroto ir nustoti dirbti nuostolingai. Šiandien galima pasidžiaugti, kad kuriamos naujos darbo vietos bei vis labiau gerinamos sąlygos neįgaliesiems.
„Labai smagu susilaukti dėmesio ir paramos iš valstybės, bet man pirmiausia svarbūs čia dirbantys žmonės ir jų šeimos. Šiuo metu stengiamės toliau kurti darbo vietas ir priimti žmones su sunkiomis negalėmis – juk tokiam žmogui rasti darbą neretai yra tikras iššūkis. Sukurdamas darbo vietą leidi neįgaliajam integruotis į visuomenę, jo šeimai geriau apsirūpinti finansiškai. Kasdien jaučiu atsakomybę už tų darbo vietų išsaugojimą, o toks pastebėjimas ir įvertinamas rodo, kad einame teisingu keliu.
Šiandien neramina nebent tai, kad Vyriausybė svarsto nebefinansuoti socialinių įmonių, kurioms šiuo metu mokamos subsidijos darbo užmokesčiui. Mąstoma apie tai, kad žmonės su negalia dirbtų atviroje darbo rinkoje, tačiau mano akimis tai nėra įmanoma. Bijau, kad toks sprendimas visiškai nematančius, kurčius, šizofrenija sergančius ar kitą sunkią negalią turinčius žmones izoliuotų ir paprasčiausiai uždarytų namuose tarp keturių sienų.
Bendradarbiaudama su stambių įmonių atstovais nevengiu pasiteirauti, ar būtų galimybių jų įstaigose įdarbinti nors kelis mūsų darbuotojus, tačiau visuomet sulaukiu neigiamo atsakymo. Nors daugelis džiaugiasi ir sveikina socialinių įmonių veiklą, tačiau galimybių tai integruoti savo įmonėse nemato. Tai labai suprantama atsižvelgus į tai, kokios aplinkos reikia sunkią negalią turinčiam asmeniui – ji privalo būti saugi ir pritaikyta būtent jo poreikiams.
Iš tikrųjų socialinėse įmonėse sunkią negalią turinčiais žmonėmis ir kuo geresnėmis jų darbo sąlygomis tikrai pasirūpinama. Darbo vieta kiekvienam žmogui yra pritaikoma, ieškoma srities, kuri jam tiktų. Neretai tai užtrunka – nepasisekus vienoje srityje, stengiamasi pakeisti ir atrasti jo vietą. Taip pat rūpinamasi ir užimtumu, todėl laisvalaikio metu organizuojame ekskursijas, stovyklas, būrelius,“ – teigia UAB „Regseda“ direktorė Kristina Zibalienė.
