Apie Lietuvos, Baltarusijos, Rusijos ir JAV santykius TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su politologu Linu Kojala.
Lietuva, kovodama už demokratiją ir žmogaus teises Baltarusijoje, patiria akivaizdžių ekonominių nuostolių. Dabar mes turime savo vilkikų, vežėjų problemą. Prieš tai turėjome balionų – jos neišsprendę sukūrėm naują. Jūsų manymu, ar mūsų politika Baltarusijos atžvilgiu pasiteisina?
Aišku, didelių pasirinkimų mes neturime. Baltarusija yra agresorius, kuris prisideda per Rusijos vykdomos Ukrainos okupacijos ir nuolatinio atakavimo. Prisiminkime, ukrainiečiai patys tikėjosi, kad Baltarusija nebus tos atakos dalimi 2022 metais. Deja, bet pamatėme tą realybę, kurioje Aliaksandro Lukašenkos galimybė priimti strateginio lygmens sprendimus yra ribota.
Ir iš to kilo Lietuvos tęstinė pozicija, jog reikia spausti, taikyti sankcijas ir užkardyti kelią Baltarusijos veikimui prieš NATO šalis. Tai tas pasirinkimo spektras yra ribotas. Reaguoti į balionus reikėjo, buvo priimtas sprendimas uždaryti sieną. Kiek jis tvarus tam tikro laikotarpio perspektyvoje, dabar ir vyksta diskusija.
O neatrodo juokinga, kad reaguojama į balionus nesustabdant balionų, o uždarant sieną ir paliekant savo vilkikus Baltarusijoje, o balionai toliau gali skristi?
Be abejo, tai yra simetrinis atsakas ne vien tiesiogiai reaguojant į patį balionų aspektą, kuris yra reikšmingas, bet sukuriant kaštus Baltarusijai. Ir turbūt Minsko reakcija rodo, kad tie kaštai yra ir jai – nemėgsta Baltarusijos režimas uždarytų sienų.
Ar Lietuvos sankcijos Baltarusijai tenkina JAV?
Ar kertasi mūsų politika su dabartine JAV administracijos politika, kuri, kaip bent jau mūsų atstovams yra sakoma neviešai, kad mes turėtume atidaryti tranzitą iš Baltarusijos ir kad JAV yra tuo suinteresuota. O mes atvirkščiai viską uždarinėjam.
Judėjimas į priekį Jungtinių Valstijų ir Baltarusijos santykyje tikrai yra galbūt šiek tiek lėtesnis negu kai kas prognozavo per pastaruosius kelis mėnesius, bet jis vyksta. Ir tai yra Trumpo administracijos politika – ne regioninė politika, ne NATO politika.
Tai yra kažkas, ką JAV daro dvišaliu lygiu su Minsku. Ir kažką panašaus, beje, mes matėme dar ir pirmosios Trumpo kadencijos metu, kai į Minską vyko ir tuometinis valstybės sekretorius Mike'as Pompeo.
Vienas iš nerimo aspektų yra tai, kad JAV susitarimas gali reikšti spaudimą Europos Sąjungos šalims švelninti dabar taikomas sankcijas.
Bet ar Jungtinės Valstijos pradėtų spausti Lietuvą, Latviją, kitas šalis tam, kad jos keistų savo sankcijų režimą Baltarusijos atžvilgiu visos Europos Sąjungos lygiu? Na, iš tos informacijos, kurią aš turiu ribotą šiuo klausimu, JAV signalas visada buvo, kad to neketinama daryti.
Kalbant apie D. Trumpo politiką, ji neapsiriboja vien mėginimu tartis su Baltarusija, bet vis kiečiau ir kiečiau spaudžiama Rusija. Maža to, spaudžiamas asmeniškai Putinas. Ir „Lukoil“ akcijos, kurių kaina kelias savaites krenta. Dabar apskritai gali atsidurti duobėje ir ta duobė yra asmeniškai Vladimiro Putino duobė.
Išties tai yra pirmas žingsnis Jungtinių Valstijų administracijos tiesiogiai taikantis į patį jautriausią Kremliaus režimo sektorių – naftos sektorių. Prisiminkime, Joe Bideno administracija to privengė ir pagrindinis motyvas nebuvo net geopolitinis – tai buvo labiau susiję su naftos kainos svyravimais ir galimu kainų augimu.
Dabar gi žingsniai yra žengiami teisinga linkme. Aišku, su tam tikromis duobelėmis. Matėme vienerių metų išimtį, kuri buvo pritaikyta Vengrijoje. O bet kokios išimtys sankcijose yra didelė problema, nes išimtys vienas kitas dažnai papildo ir norinčiųjų tų išimčių atsiranda vis daugiau, bet jūsų minimas atvejis yra geras pavyzdys, kad svarbu ne tik sprendimas dėl sankcijų, bet ir realių sankcijų įgyvendinimas.
Ir retorika irgi yra to dalis. Nes Jungtinių Valstijų taikomos sankcijos „Lukoil“ ir „Rosneft“ didele dalimi yra ir reputacinės sankcijos – jomis yra sakoma kitiems veikėjams – Kinijai, Indijai: neturėkit jokių sąlyčio taškų su tomis įmonėmis, nes jums tokiu atveju grės mūsų sankcijos.
Tai, kad D. Trumpas asmeniškai talžė V. Putiną per veidą šlapiu skuduru dėl „Lukoil“ akcijų, ar tai leidžia manyti, kad D. Trumpo galvoje galų gale įvyko esminis lūžis V. Putino atžvilgiu?
Jis įvyko. Trumpas atvirai deklaruoja, kad nėra galimybių šiuo metu susitarti su Putino ir jo lūkesčiai, kad jų asmeninė draugystė ar geras santykis padės tą padaryti, nepasiteisino. Bet tai savaime dar nereiškia, kad mes turime situaciją, kurioje yra įjungtas maksimalus spaudimas Rusijos atžvilgiu. Tikrai Jungtinės Valstijos turi dar neišsemtų įrankių ir svarbiausia galbūt net ne nauji įrankiai, o jau esamų turimų įrankių efektyvus išnaudojimas. Didelis spaudimas Rusijos naftos sektoriui, karinė pagalba Ukrainai ir kitos priemonės, kurios neleistų suabejoti, kad tai, ką dabar daro Trumpas, nėra trumpalaikis efektas, bet tam tikros pasikeitusios politikos dalis.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
