Natūralu, kad tokie veiksniai kelia pagrįstus klausimus, sukelia nerimą, gali pakeisti mūsų mąstymą ir elgesį, o egzistencinės psichologijos tyrimai rodo, kad taip ir yra. Nuolatiniai priminimai apie grėsmes mums patiems ir mūsų visuomenei gali priversti mus ne tik jaustis prislėgtais ir įsitempusiais, bet ir tapti uždaresniais bei dogmatiškesniais. Be to, jie gali padaryti mus jautresnius sąmokslo teorijoms, kai ieškome prasmės neužtikrintumo kupinose situacijose.
Visgi čia yra ir geroji žinia. Yra įrodymų, kad tokiomis situacijomis kai kurie žmonės gali savo egzistencinį nerimą nukreipti į kūrybinius ieškojimus, o tai gali turėti teigiamos įtakos sau ir aplinkiniams žmonėms.
Teroro valdymo teorija
Mūsų supratimas apie eksperimentinę egzistencinę psichologiją prasidėjo devintojo dešimtmečio pabaigoje atsiradus „teroro valdymo teorijai“. Teorija pirmiausia buvo susijusi su pagrindine egzistencine krize – mintimis apie savo mirtį – kuri, pasak psichologų, paskatintų mus ieškoti paguodos savo visuomenės tapatybėje ir kultūroje.
Jų nuomone, jausmas, kad esame dalis to, kas yra didesni už mus pačius ir ilgalaikiai – pavyzdžiui, mūsų tautybė, religija ar politinė ištikimybė – gali suteikti mūsų gyvenimui prasmės, todėl mintys apie mirtį būti mažiau baisios.
Eksperimento metu psichologai pirmiausia paprašė dalyvių parašyti, kas, jų manymu, nutiks jiems mirus. Tuo tarpu kontrolinė grupė rašė apie kažką itin nemalonaus, pavyzdžiui, dantų skausmą – baisia tema, tačiau kuri nebūtinai priverstų susimąstyti apie savo egzistavimo trapumą.
Po kurio laiko dalyviams buvo pateiktas tekstas, kuris palaiko arba prieštarauja jų kultūrai. Pavyzdžiui, jei jie JAV piliečiai, jiems duodama esė, kurioje aprašoma JAV laisvė ir esė apie ekonominę nelygybę šalyje. Pabaigoje prašyta pažymėti pastabas apie rašto darbų kokybę ir jas pagrįsti. Taip pat prašoma nurodyti, kiek jie sutinka su autoriaus mintimis.
Iš pradžių atrodė, kad psichologai rado teigiamų įrodymų apie laukiamą poveikį: dalyviai, kuriems buvo priminta apie savo mirtingumą, buvo linkę daug pozityviau vertinti savo kultūrą palaikiusius esė autorius, o neigiamai vertino tuos autorius, kurie kritikavo esamas šalies problemas.
Tačiau per pastaruosius kelerius metus vyko nemažos diskusijos dėl tyrimų kokybės ir rezultatų patikimumo, o kai kurios tyrimų grupės stengėsi pakartoti tuos pačius rezultatus.
„Sakyčiau, kad mūsų turimi duomenys yra neįtikinami“, – sako Simonas Schindleris, Liuneburgo Leuphana universiteto (Vokietija) socialinis psichologas, tyręs teroro valdymo teoriją.
Vienas iš galimų prieštaringų išvadų paaiškinimų yra tas, kad laboratorinės manipuliacijos dažnai nesukelia pakankamai stipraus egzistencinio nerimo jausmo, kad pakeistų elgesį, o realiame gyvenime pasekmės gali būti ryškesnės.
Be to, vienas tyrimas atskleidė, kad po įvykių, tokių kaip sunkios ligos, žmonės tampa labiau poliarizuoti savo nuomonėse, dėl kurių jie suvokia egzistencijos pažeidžiamumą.
Tikrumo siekimas
Kita įdomi egzistencinio nerimo padarinių išaiškinimo strategija apima žmonių reakcijų į pasaulines krizes analizę, naudojant didžiulius duomenų rinkinius iš socialinės žiniasklaidos svetainių. Apžvelkime naujausią Almogo Simchono straipsnį, kuris buvo jo daktaro laipsnio dalis Ben-Guriono universitete Izraelyje, prižiūrint socialiniam psichologui Michaelui Gileadui.
Jo tikslas buvo suprasti, kaip keičiasi žmonių požiūris į egzistencinę teroro aktų grėsmę, kurią jis tyrinėjo 2016–2018 m. nagrinėdamas daugiau nei 2,5 milijono „Twitter“ žinučių tekstinę analizę. Šis laikotarpis apėmė šaudymą naktiniame klube „Pulse“ Orlando mieste, Floridoje 2016 m. birželį, šaudymą Floridos Fort Loderdeilo oro uoste 2017 m. sausį ir Mančesterio arenos sprogdinimą 2017 m. gegužę.
Norėdamas įvertinti žmonių nuomonę per šį laiką, jis kreipėsi į kai kuriuos klasikinius kalbinius tikrumo ženklus, tokius kaip žodis „absolutely“ (liet. – absoliučiai), „never“ (niekada), „clearly“ (aiškiai, visiškai), „extremely“ (ypač), „undeniable“ (nepaneigiamai).
Skaičiuodamas šių žodžių dažnį labiausiai išpuolių paveiktuose regionuose, jis pastebėjo, kad po kiekvieno įvykio gerokai padidėjo žmonių kalbinis tikrumas – daugiau nei 20 proc. Nors A. Simchono analizės nenagrinėjo žmonių žinučių temos, atrodė, kad jų įsitikinimai apskritai tapo dogmatiškesni ir mažiau niuansuoti kaip atsakas į įvykį.
Siekdamas pakartoti tyrimą, A. Simchonas ištyrė Covid-19 pandemijos padarinius. Šį kartą savo analizę jis sutelkė į 800 000 pranešimų, paskelbtų nuo 2020 m. vasario 25 d. iki balandžio 15 d. Niujorke, JAV valstijoje, kurioje buvo didžiausias mirtingumas. Kaip ir tikėtasi, jis pastebėjo staigų tikrumo žodžių padidėjimą žmonėms susidūrus su kasdieniu užkrato pavojumi, o tai rodo dogmatiškesnių požiūrių augimą.
Tokios išvados puikiai dera su bendraisiais teroro valdymo teorijos principais. Kai skaitome apie nerimą keliančius įvykius viešojoje erdvėje,prisimename apie mūsų egzistencijos trapumą. Dėl to mes stengsimės nekreipti dėmesio į niuansus, kurie gali padidinti neužtikrintumo jausmą. Vietoj to, guodžiame save išreikšdami nedviprasmiškas „juodai baltas“ nuomones, kurios iš naujo patvirtina mūsų kultūrinį tapatumą ir pasaulėžiūrą.
A. Simchonas atkreipia dėmesį į tai, kad panašų poveikį galima pastebėti žmonių tikėjime sąmokslo teorijomis, kurios gali sumažinti egzistencinį nerimą, nes pateikia lengvai suprantamą pavojaus paaiškinimą. „Žmonės tiesiog nori atgauti kontrolės jausmą“, – sako A. Simchonas.
Kaip įrodymą, Jan-Willem van Prooijen, Amsterdamo socialinės psichologijos docentas, nustatė, kad sąmokslo teorijos ypač išplito po siaubingų įvykių, galinčių sukelti egzistencinį nerimą, pavyzdžiui, teroro aktų, karų ir rimtų stichinių nelaimių. Tokiu atveju paprastai nepopuliari grupė panaudojama kaip atpirkimo ožys, kuri apkaltinama pasinaudojant ekstremalios situacijos sukėlimu ir pasipelnymu iš jos.
Kūrybinė neviltis
Liūdna, kad tokia reakcija į egzistencinę grėsmę dažnai žmones paverčia neproduktyviais ir neleidžia veiksmingai susidoroti su pavojais.Kai susiduriame su krize, turime mąstyti lanksčiai ir atpažinti esamos situacijos niuansus, o ne ieškoti pernelyg supaprastintų paaiškinimų ir sprendimų. Laimei, mūsų egzistencinį nerimą galima nukreipti konstruktyviau. Esama įrodymų, kad daugelis žmonių neviltį natūraliai paverčia kūrybos veiksmais.
Remiantis viena teorija, žmonės linksta į kūrybą, kad numalšintų savo egzistencinį nerimą, bandydami įnešti ką nors reikšmingo pasauliui. Tai veikia kaip paguoda. Žmogus, žinodamas, kad paliks po savęs meninį palikimą arba jo kūryba, idėjos padės visuomenei, jausis ramiau.
Naujausi tyrimai, atlikti Yu-Xin Cui ir kolegų iš Kinijos Nankai universiteto per Covid-19 pandemiją, patvirtina šią išvadą: jie nustatė, kad dalyvių prašymas sugalvoti idėjas surinkti pinigų labdarai sumažino žmonių nerimą dėl didėjančio mirčių skaičiaus nuo koronaviruso.
Rotemas Perachas, Vestminsterio universiteto (JK) vyresnysis mokslinis bendradarbis, neseniai parašęs apžvalgą, teigia, kad ši nauda gali priklausyti nuo esamo asmens bruožų ir požiūrio. „Jei jau tikite kūrybiškumu ir siekiate to kaip savo gyvenimo būdo dalies, greičiausiai pastebėsite poveikį“, – sako jis.
Žvelgiant į pandemiją, nesunku prisiminti daugybę kūrybiškumo krizės metu pavyzdžių – daugybę dainininkų ir grupių, kitų meno atlikėjų, rengė nemokamus savo pasirodymus ir stengėsi prablaškyti įsitempusią visuomenę.
Daugelis iš mūsų negali tiesiog ignoruoti pasaulinių grėsmių, kurios nuolat skelbiamos naujienose. Tačiau užuot ieškoję paguodos sąmokslo teorijose ar poliarizuotame mąstyme, galime siekti, kad mus supantis pasaulis taptų geresne vieta – nesvarbu, ar tai būtų menas, muzika ar technologinės naujovės.
