Stiprėjant ašiai Maskva-Berlynas, į erdvę tarp Rusijos ir Vokietijos JAV kals tradicinį pleištą – Lenkiją. Toje erdvėje jau reiškiasi Kinija su savo kapitalu. Atramos Pekine ieškančiam Minskui reikia priėjimo prie jūros. Šalia – Lietuva, buvusi JAV „įkaitė“. Tiesa, Lietuva kol kas išsilaisvino tiktai valstybės galvos galvoje. Tačiau tai netrukdo braižyti geopolitines schemas.
LDK arba Litbelas gali tapti Naujojo šilko kelio stotimi. Svarbiausiai, kad šio projekto įgyvendinimui beveik nieko nereikia daryti. Tereikia palaukti.
Atsipalaiduokite, užsikimškite ausis ausinėmis, spauskite „Play“, klausykitės muzikos ir skaitykite...
(Teksto pabaigoje paaiškinsiu, kodėl parinkta būtent ši melodija. Primenu, kad prieš jūsų akis tinklaraščio įrašas. Todėl ir stilius atitinkamas.)
Tai citata (paryškinimai – mano):
(...)
„Štai kas Lietuvoje gerai – tai, kad viską galima nuspėti tam tikrais klausimais. Absoliučiai nuspėjama šalis.
Tai, kam Lietuva dabar pasiryžo, tapdama Baltarusijos priėjimu prie jūros – tai Lietuvai bus galbūt didesnė revoliucija, negu nepriklausomybės pasiekimas 1990-aisiais ir įstojimas į ES. Ir užsienio politikoje, ir vidaus politikoje, ir ideologijoje, ir būtinai kultūroje.
Visi kiti vystymosi variantai išbandyti per pastaruosius dvidešimt metų – ir nieko gero jie Lietuvai nedavė.
(...)
Lietuva kaip Baltarusijos vartai ne vien naftai ir dujoms, bet ir kinų prekėms į „Kinijos pramonės zoną Baltarusijoje“, vartai į intelektualųjį China Town Minske, [Lietuvos uostai –] Baltarusijos laivyno bazės ir t. t. – kodėl gi ne? Juk apie tai kalba. Plius investicijų srautas į Molodečno-Vilniaus-Kauno rajoną, [aptarnaujantį] Astravo atominę elektrinę. Bet svarbiausiai – perspektyva Lietuvos jaunimui: gerai apmokamas kvalifikuotas darbas Baltarusijos korporacijose ir projektuose Kinijoje, Pietų Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose.
Tai, apie ką 200 metų svajojo lietuvių nacionalistai romantikai – išsiveržusi į didįjį pasaulį ir išsaugojusi savo tapatybę Lietuva – gali būti visiškai įgyvendinta kaip regioninis geopolitinis aljansas. Reikės tiktai atsisakyti nuo mito apie lietuvišką imperiją LDK pavidalu. Tačiau tas mitas ne taip jau labai paplitęs ir, jeigu įsigilinsime, tas mitas – tai tik radikali etninė versija akivaizdžiai daug įdomesnio mito apie daugiatautę LDK. Apskritai Lietuvos vieta tiktai glaudžioje slavų bendrijoje, iš esmės – prie „rusų pasaulio“. Kiti variantai – iliuziniai ir neefektyvūs.
Bet kuriuo atveju, nė vienas variantas per pastaruosius 20 metų nedavė tų nacionalinių perspektyvų, kurios Lietuvai atsivėrė dabar.
Juk dabartinį Rusijos ir Baltarusijos konfliktą anksčiau ar vėliau pakeis naujas suartėjimas ir glaudžios sąjungos statyba. Tada ir Lietuvai toje „statyboje“ atsiras nebloga vieta. Lietuva galės išsiveržti iš tos geopolitinės izoliacijos ir perspektyvų nebuvimo, kuriuose ji atsidūrė per pastaruosius 20 metų, nepaisant įstojimo į ES ir NATO, Vilniaus ir Klaipėdos krašto turėjimo ir pan. Jeigu, žinoma, visa, kas numatyta dėl jūros vartų Baltarusijai, bus sėkmingai įgyvendinta.
Siaurai nacionalistinė suartėjimo su Baltarusija traktuotė, kad ši būtų atplėšta nuo Rusijos – naudinga tokiam suartėjimui, tačiau vis dėlto – tai iliuzija. Prasidėjo daug gilesnis geopolitinis ir kultūrinis procesas.“
---
Taip samprotauja tinkladraugis guralyuk – Jurijus Ševcovas. Autorius – ne naujokas politologas. Jis vadovauja Minske veikiančiam Europos integracijos problemų centrui. Esu lietuvių kalba paskelbęs J. Ševcovo knygos apie Baltarusiją recenziją.
Юрий Шевцов
Lietuva – vartai į kinišką Baltarusiją. Nusišypsojome, pakikenome, prisiminėme „kosminius laivus, kurie skrodžia Didžiojo teatro erdves“, ir... susimąstėme.
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka neseniai sukirto delnais su Kinijos valdžia dėl 15 milijardų JAV dolerių kredito. Jis skirtas kinų prekėms pirkti. Tačiau ne viskas bus pravalgyta.
Pagal susitarimą bus pastatyti energijos blokai Beriozovo ir Lukomlio šiluminėse elektrinėse, atsiras balintos celiuliozės fabrikas, bus plėtojama Minsko transporto sistema ir Minsko aerouostas, pastatytas namų statybos kombinatas ir kalcinuotos sodos fabrikas, elektrifikuoti geležinkelio ruožai Gomelis-Žlobinas-Osipovičiai ir Žlobinas-Kalinkovičiai, Baltarusija pirks kiniškų elektrovežių, Minske išdygs viešbučių kompleksas „Pekinas“.
Šį birželį dalyvaujant Pekino merui buvo padėtas Minsko mikrorajono „Lebiažyj“ kertinis akmuo. Tai bendras Baltarusijos ir Kinijos investicinis projektas už 300 mln. dolerių.
Į Baltarusiją plūsta kiniškas kapitalas, įsisuka investicijos, kuriamos darbo vietos. Tarptautinis valiutos fondas padidino Baltarusijos ūkio augimo prognozę 2010 m. nuo 2,4 proc. iki 7,2 proc.
Kinijos valdžia ir verslininkai, matyt, neabejoja dėl A. Lukašenkos režimo ateities, jeigu drąsiai investuoja Baltarusijoje prieš pat prezidento rinkimus toje šalyje. Arba mano, kad valdžių kaita Minske nepakenks Kinijos interesams. Juk kinų nenupirksi vien tuo faktu, kad keli šimtai Baltarusijos moksleivių nuo pirmos klasės mokosi kinų kalbos.
Košmaras tampa tikrove: kuriasi kontinentinis blokas
J. Ševcovo įžvalgose yra keli lygmenys. Pirmasis – tai, kas matyti žemėlapyje.
Vienas iš transporto koridorių, kurie jungia ES ir Tolimuosius Rytus, eina per Baltarusiją.
Kitas lygmuo – Eurazijos erdvės geopolitika. J. Ševcovas priklauso tai politologų kategorijai, kurie dažnai nemato ES. Tačiau jos daug kas nepastebi. Blogiausias regėjimas – pas anglosaksus. Tačiau kodėl ES turėtų būti pastebėta? Politinė Sąjungos ateitis neaiški. Euras tuo pat metu ir gaivinamas, ir laidojamas. Galbūt teisūs tie, kurie teigia, kad Lotynu Amerika tuojau bus ekonomiškai integruota kaip ES, bet ES niekada politiškai nereikš daugiau nei Lotynų Amerika.
Nuosekliai ir tendencingai ES nepastebi „Stratfor“ pasivadinusi privati žvalgyba, kuriuos naujienlaiškius skaito ne vienas mūsų politikas. Apie „Stratfor“ įžvalgas esu rašęs šiame tinklaraštyje („Lietuvos nepriklausomybė – laikina ir atsitiktinė“).
„Stratfor“ vadovas George'as Friedmanas reklamuoja savo naują knygą „Kitas dešimtmetis“, kurioje tiesiai šviesiai pranašauja, kad Vokietija ir Rusija taps sąjungininkėmis.
Kitaip tariant, uoli transatlantinio bloko tarnaitė Lietuva kada nors atsidurs tarp kontinentinio bloko girnapusių: Rusijos ir Vokietijos. Jaučiantieji, kas bus naujieji šeimininkai, siunčia jiems signalą – Lietuva buvo JAV „įkaitė“.
Kontinentinis blokas – košmaras, kuriam kelis šimtus metų bandė užkirsti kelią Didžioji Britanija, paskui šioje kovoje tapusi JAV parankine.
Eurazija sutelks išteklius ir nusispjaus ant visų euroatlantinių pastangų. O kiek tam buvo priešintasi, kiek žlugdyta:
- suardyta besimezganti kaizerinės Vokietijos ir carinės Rusijos sąjunga (kaizeris rašė carui: „Jūs būsite Didžiojo vandenyno admirolas, aš – Atlanto“);
- laimėtas Pirmasis pasaulinis karas;
- po to karo Rusijoje ir Vokietijoje tarptautinėmis pastangomis atvesti į valdžią totalitariniai režimai, kurie vėl susikovė, nepaisant dar XX a. trečiajame dešimtmetyje prasidėjusio jų karinio bendradarbiavimo (aišku, kur nesikaus, jeigu su JAV ištekliais buvo industrializuota SSRS – puikiai žinant, kad „traktorių“ gamyklos surinkinės tankus);
- Stalinui leista okupuoti pusę Europos su Rytų Vokietija, kita pusė tapo JAV protektoratu;
- sužlugdyta Michailo Gorbačiovo pirmtako Lavrentijaus Berijos „perestroika“, kurios vienas iš tikslų buvo Vokietijos suvienijimas.
Ir taip toliau.
Vieną iš paskutiniųjų tos kovos veiksmų daugelis lietuvių puikiai pamena: gana sklandžiai vykusį socialdemokratinės Europos ir M. Gorbačiovo suokalbį pertraukė JAV statytinis alkoholikas Borisas Jelcinas, kuriam valdant Rusija nusirito iki išvystytų valstybių žaliavinio priedo būklės. Aišku, Lietuvai dėl to tik geriau.
Mano dėstoma istorijos interpretacija yra savotiška, tačiau tai nereiškia, kad tame nėra nė krislo tiesos. Aš tiktai kūrybiškai bandau sekti G. Friedmanu. Jis jau dabar teigia, kad tarp Vokietijos ir Rusijos JAV pastangomis bus įkaltas pleištas – Lenkija, kuri ne tiktai prilygs Vokietijai ekonomiškai, bet ir bus pajėgi kariauti su Rusija.
Turint omeny ką tiktai išsakytus dalykus, tampa aiškios George'o Soros'o antivokiškos isterijos priežastys. Šįmet komentuodamas Vokietijos biudžeto politiką jis putojo: „Dabar vokiečiai stumia savo kaimynus į defliaciją, kuri gresia ilga stagnacijos faze. Tai veda prie nacionalizmo, socialinių neramumų ir ksenofobijos. Pačiai demokratijai gali iškilti pavojus“.
Tačiau Vokietija – per daug kietas riešutėlis, kad ją būtų galima greitai sutraiškyti. Pramonė pavydėtinai gaji, o euras, kaip teigia tas pats „Stratfor“, tėra būdas pajungti Vokietijai kitas ES šalis.
Silpnoji grandis
Pirmiausiai išjungs Rusiją – kaip visada.
J. Ševcovas rugpjūčio vidury svarstė: 1) Rusija iš pasaulinės ūkio krizės brenda lėčiau negu kitos Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalys; 2) prastėja energetinių išteklių eksporto galimybės; 3) Kaukazas tampa nebekontroliuojamas; 4) Centrinėje Azijoje kyla didelio karo pavojus; 5) Rusiją ištiko nederlius; 6) miškų gaisrai parodė centrinės valdžios bejėgiškumą.
Jo nuomone, tokiomis aplinkybėmis visuomenė turėtų susitelkti į kumštį, „arba ekonominė katastrofa taps politine“.
Pirmasis Maskvos meras Gavrilas Popovas spėja, kad antrojo mero Jurijaus Lužkovo nuvertimas gali būti ženklas, jog kaltė dėl Rusijos nesėkmių bus primesta premjerui Vladimirui Putinui.
Yra ir kitaip manančių: J. Lužkovo pašalinimas – tai suderinta prezidento Dmitrijaus Medvedevo ir V. Putino akcija bandant reformuoti paties V. Putino sukurtą valdžios vertikalę.
Borisas Kagarlickis atkreipia dėmesį štai į ką:
„Vos tiktai nuėmė Lužkovą, staiga iškart padidėjo opozicijos mitingų skaičius Maskvoje. Jeigu anksčiau 300 žmonių išeidavo, dabar pusantro, du tūkstančiai išeina. Mano požiūriu, tai ne sutapimas – visiškai aiškiai vykdoma tam tikra politika. Maskvos komanda pradeda žaisti su destabilizacija, ir jie tai darys labai nuosekliai ir efektyviai. Kitaip nei Kremliaus žmonės, kurie viską daro su dideliu delsimu, įpykusi ir nuskriausta Lužkovo grupuotė viską darys labai kietai, energingai, greitai ir sėkmingai. Viską, ką galima padaryti, kad situacija šalyje ir mieste būtų destabilizuota, jie padarys.“
Dabartinė Rusijos būklė tokia, kad kai kam tikrai kils pagunda sukelti Rusijoje dar didesnę sumaištį. Viena iš priemonių – J. Lužkovo sutelktų Rusijos regionų kunigaikštukų maištai. Nebent Maskvos eksmeras sudėtų ginklus.
Jisai sako, kad Baltarusijos niekam neparduos. Kaimyninės valstybės vadovė sako, kad su niekuo nesiderės... Bet į erdvę tarp Vokietijos ir Rusijos dabar lįs visos suinteresuotos jėgos. Dalios Grybauskaitės juodraščių su lakoniškomis užsienio politikos gairėmis reikėtų paieškoti Maskvoje ar Berlyne. Lietuviams trūksta vaizduotės, kad ieškotų Pekine.
Rusija bus prijungta prie Baltarusijos?
Krenta į akis tai, kad Rusijos valdantysis tandemas propagandos priemonėmis tuo pat metu vertė ir A. Lukašenką ir J. Lužkovą. Pastarasis jau išvarytas. Ryšys nėra atsitiktinis – abudu veikėjai draugavo. Į Baltarusiją įsileistas Rusijos verslas susijęs su Maskva ir J. Lužkovu.
Prieš palikdamas mero postą J. Lužkovas žadėjo maskviečiams, kad susitars su A. Lukašenka dėl maisto tiekimo į Rusijos sostinę.
A.Lukašenka populiarus Rusijoje. Veikia tinklalapis, agituojantis už tai, kad A. Lukašenka 2012 m. būtų renkamas Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės prezidentu.
Daugeliui rusų Baltarusija yra kaip prarastas rojus. Jų požiūriu, Rusija galėjo būti klestinti kaip Baltarusija, jeigu ne „prichvatizacija“, „dermokratai“ ir iš Vašingtono valdomas Medvedevo-Putino režimas.
Blogeris Maksimas Kalašnikovas, susirašinėjantis su blogeriu D. Medvedevu (tuo pačiu), vynioja mintį:
„Įdomiausiai, kad JAV nepalaiko opozicijos [Putino ir Medvedevo] režimui. Amerikiečiams režimas naudingas: jis ir taip daro viską, ko reikia. RF [Rusijos Federacija] degraduoja ir nusiginkluoja, pumpuoja lėšas į Vakarus, „elitas“ saugo turtus už RF ribų – jį visuomet galima užverbuoti, pagrasinus, kad bus atimta, kas priplėšta. Amerikai nereikia greito RF suirimo, o tai neišvengiama, jeigu Medvedevas įgaus visišką valdžią. Galvos skausmas! Reikia galvoti, kad Kinija neatplėštų Sibiro gabalo.
Todėl liberalią [Rusijos] opoziciją Vakarai palaiko grynai žodiškai ir rituališkai.
RF opozicija (visa) yra neveiksni. Ji lengvai skyla. Ji neturi stipraus organizacinio centro. Sukurti jį RF neįmanoma – sunaikins. Tačiau, kur tas užsienis, kur tai galima padaryti? (Turiu omeny nacionaliniu ir socialiniu pagrindu orientuotą opoziciją, o ne provakarietiškus šunsnukius ir ne nacionalinių mažumų idiotus). Ukraina atkrenta. Gruzija – nerimta. Pabaltijys – taip pat. Iranas toli. Kinija nesuinteresuota stipria valdžia, kuri gali sukurti tikrą Rusiją vietoje RF. Europa atkrenta dėl tos pačios priežasties. Lieka – taip, būtent taip! – kaimyninė respublika. Baltarusija.
Jeigu rašyčiau įtempto veiksmo romaną, artėjančią krizę vaizduočiau taip: Baltarusijos teritorijoje, atsakant į dabartinį Maskvos „išsidirbinėjimą“, kuriamos (slaptos) treniruočių stovyklos RF opozicijai. Na, tokios pat, kokios buvo Vokietijoje Sudetų vokiečiams.
Tuo pat metu Minskas pateikia RF antikrizinę programą „Drauge šalin nuo bedugnės“, kuri stipriai skiriasi nuo Kremliaus neoliberalių kliedesių. Baltarusija tampa informaciniu offshore'u – mūsų patriotinės opozicijos interneto išteklių mazgu.
Valandą, kada prasidės chaosas (kada Sistema sukels visuotinę neapykantą), ta organizuota opozicija automobiliais greitai įsiveržia į Smolensko sritį. Kaip nacionalinė išsivadavimo armija. Pamario [Приморье] pavyzdys rodo, kad Sistema puolė į paniką vos dėl penkių partizanų. O dabar įsivaizduokite, kad į RF įsiveržia keletas būrių su tūkstančiais kovotojų. Tų, kurie tuojau pat sudarys nacionalinio gelbėjimo vyriausybę. Ir pakvies į pagalbą Minską.
Tokie būriai iškart apaugs tūkstančiais savanorių rėmėjų. Juos sutiks su gėlėmis. Proveržis į Maskvą – ir reikalai sutvarkyti. RF gubernatoriai seniai nėra renkami. Jie neturi charizmos. Regionuose jie negali vadovauti masėms. Todėl paskirtieji gubernatoriai lauks, kas užgrobs valdžią. Kad paskui išsilygiuotų, sustingę pozoje „ramiai“...“
Litbelas Tarpjūryje
Ginas Dabašinskas, balsas.lt paskelbęs Turkmenistano žvalgybos medžiagą apie Lietuvą, savo teksto pradžioje rašė:
„Kažkada vartydamas Trečiojo reicho žvalgybos vadovo Waltherio Schellenbergo memuarus užtikau vieną iš pažiūros keistą dalyką. Pasak W. Schellenbergo, Lenkijoje, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, vokiečių žvalgyba nuolatos susidurdavo su gerai organizuotu ir efektyviai veikiančiu žvalgų tinklu. Spėkite, kokios šalies naudai veikė tas tinklas? Gretimos Sovietų Sąjungos? Gal tradiciškai aktyvios šiame regione Didžiosios Britanijos? Neatspėjote! Žvalgų tinklas, nuolat perbėgdavęs vokiečiams kelią prieškario Lenkijoje buvo susijęs su tolimąja Japonija.“
Gana lengva paaiškinti, kodėl japonai slapta veikė Lenkijoje. Ši šalis – potenciali Japonijos sąjungininkė kare su SSRS. Du frontai Stalinui blogiau negu vienas.
Kodėl Kinija skverbiasi į Baltarusiją? Na, visų pirma todėl, kad A. Lukašenka kinus kviečia. Kitas dalykas – Baltarusija yra svarbūs ekonominis ir politinis posovietinės erdvės veiksnys. Tai patogus tramplinas į Europą. Rusija bando prismaugti A. Lukašenką ekonomiškai, Kinija jam duoda pinigų. Ar tai nėra akibrokštas Kremliui?
Geopolitinė Lietuvos ir Baltarusijos sąjunga, apie kurią rašo J. Ševcovas - tai tik savotiškas Litbelo ar LDK variantas. Tokios sąjungos pavyzdžiu gali būti Prancūzijos ir Vakarų Vokietijos bendradarbiavimas po Antrojo pasaulinio karo.
Pabiroje Tarpjūrio erdvėje, istoriškai susijusioje su Abiejų Tautų Respublika (Lenkija, Ukraina, Baltarusija, Lietuva), Litbelas turi akivaizdžių strateginių pranašumų.
Kad ir ką besakytumėte, Stalinas, nubraižęs žemėlapyje Liet. SSR ir BSSR, atkūrė 2/3 LDK. Tiesa, atskirai. Pekinas dar stipriau suklijuos Li ir Ba. Juanis gali daug.
Kada žlugs fantazijos?
Lietuva, besigviešianti vesti posovietines šalis demokratijos keliu, gali suduoti Baltarusijai mirtina smūgį, jeigu mums pavyks primesti kaimynams savo privatizacijos, žemės reformos, sveikatos ir švietimo pertvarkos, energetinės politikos patirtis.
Jau šį gruodį kartu su kažkiek tikėtina A. Lukašenkos eros pabaiga Lietuvai gali atsiverti galimybė užsiimti kaimyninės valstybės destrukcija.
Tačiau yra daug ženklų, kad baltarusiai dėl savo didesnio intelektinio potencialo yra atsparūs kvailių rekomendacijoms. Apie tai vienas autorius rašo Rusijos opozicijos veikėjo G. Kasparovo tinklalapyje.
Kol kas nesvarstykime apie Kinijos nelaimes, kurios ją užgrius, kada pradės byrėti kiniškas komunizmas. Veikiausiai visiškos katastrofos bus išvengta, jeigu per „perestroiką“ pakrikę Kinijos gabalai vienas po kito prisijungs prie Taivano. Ši valstybė, tikėkimės, pratęs Litbelo/LDK statybos darbus.
Rio de Žaneiras – tik 169 km į rytus nuo Vilniaus
Baltarusijos sostinė kai kam dabar atrodo kaip Rio de Žaneiras, į kurį taip ir neprasiveržė Ostapas Benderis. Maskvietis rašo:
„Pirmosios savaitės pagrindinė jausena buvo tylus susižavėjimas. Minskas – švarus, žalias, draugiškas, saugus miestas. Kažkoks visas lengvas ir tinkamo dyžio – be baisingų kaip venų trombai Maskvos kamščių ir piko valandomis prikimšto metro. O vietinės kainos po Maskvos – tiesiog muzika.
Savo tinklaraštyje http://v-miron.livejournal.com rašiau, kad Minske visai nėra kaukaziečių ir svečių iš Azijos; netgi statybininkai, kiemsargiai ir mašrutinių taksi vairuotojai – visi blondinai arba šatenai. Niekas aikštėse nešoka lezginkos ir nepypina vietinėms merginoms iš pravažiuojančių „šachidų taksi“. Nėra kam šokti ir pypinti.
Reikalas tas, kad baltarusiai neturi savo Čečėnijos ir Dagestano – nepasisekė žmonėms, bet kur azerbaidžaniečiai? Kur uzbekai ir tadžikai? Man paaiškino, kad jų čia nėra pirmiausiai todėl, kad Baltarusija stengiasi išsiversti savo jėgomis statybose, namų valdybose ir apskritai visur. Duoda darbo sostinėje ne svečiams iš Rytų, bet blondinams iš provincijos.“
Tinklalapis „Lonely Planet“ įtraukė Minską į lankytinų Rytų Europos miestų sąrašą.
Į Minsko vaizdelius verta paspoksoti jau vien dėl autoritarinės santvarkos „žiedelių“ – nuogų merginų parkų užkampiuose. Mygiame nuorodą ir žiūrime. Tiesa, prie šio puikaus foto reportažo pridėtas tekstas vietomis necenzūriškas – написано русским матом.
Žiūrint galima dar kartą pasiklausyti melodijos, kuria prasideda šis mano rašinys. Daina „Return I will to Old Brazil“ – pagrindinė Terry Gilliamo filmo „Brazil“ melodija. Filmas laikomas ne itin šiurpia George'o Orwell'o romano „1984“ ekranizacija (vis dar galime sakyti – nešiurpia kaip A. Lukašenkos režimas).
