Šiame kaime gyvena ne tik garbaus amžiaus žmonės, bet atsikrausto ir jaunimas.
Į kraštą – asfaltuotu keliu
Į Rukų kaimą važiuojame asfaltuotu keliu. Taip, taip, iki pats atokaus nedidelio kaimelio veda asfaltuotas kelias. Eismas nėra didelis – mus aplenkia vos viena mašina ir keli traktoriai. Aplinkui matosi neaprėpiami laukai, jaučiama ore tvyranti ramybė. Kur ne kur pamatome dirbtinę jūrą – užlietus didelius laukų plotus, kurie pučiant labai stipriam vėjui stipriai banguoja ir atrodo tarsi jūra. Po 27 kilometrų kelionės išvystame Rukų kaimą žyminti ženklą. Atvykome.
Traukia vežimą
Tik įvažiavę į kaimą pamatome sodybą, kurios kieme stovi arklys, traukiantis vežimą. Jame sėdi du žmonės – vyras su pačia. Labai išradingai sugalvota. Netrukus pamačiusi mus kieman išeina iš šitos kompozicijos savininkė.
„Mėgstu aš tokius dalykus, mėgstu megzti, konstruoti. Štai ant namo sienos voras kabo didžiulis, o šitą arkliuką ruošiuosi šiemet perdaryti. Pavargo per tiek laiko, jau atrodo ne kaip. Šiaip tai aš esu naujakurė šiame kaime, atsikrausčiau prieš gerus metus. Anksčiau gyvenau Lenkijos pasienyje, bet nusprendžiau atsikraustyti čia, ir po truputį kuriuosi“, – kalbėjo į lauką išėjusį Rukų kaimo naujakurė Virgina.
Norisi ramybės
Moteris teigia, kad jis sulauksi pensinio amžiaus nori ramybės, ji norėjo pabėgti nuo visko ir ramiai gyventi.
„Ramų gyvenimą man pavyko rasti čia, Rukuose. Čia gyvena viena mano giminaitė, taip pat bendrauju su kaimynėmis močiutėmis. Labiausiai patinka ramus gyvenimas kaime, kur nereikia skubėti ir lėkti, kur tvyro ramybė. Čia ramu ir gera. Jau baigiu įsikurti, apšiltinau namelio vidų, viską įrengiau. Dabar trūksta tik išorės apdailos. Nėra pinigėlių viskam iškart pasidaryti, tai viską darau iš lėto, viena, kiek tik galiu. Esu jau pensinio amžiaus, tad nelabai ką ir galiu. Bet kiek turiu, tiek man užtenka. Gyvenimu nesiskundžiu“, – porina geros nuotaikos neprarandanti įdomaus vardo savininkė.
Ir rūsys, ir pavėsinė
Važiuojame toliau. Mūsų akį patraukia dešinėje kelio pusėje stūksanti renovuojama sodyba. Patraukia ne gražus pastatas, o statiniai šalia jo – senovinis milžiniškas rūsys, ir didžiulė nendrėmis dengta pavėsinė. Čia turi gyventi ypatingi žmonės, važiuojam.
„Gyvename Rukuose jau 26-erius metus. Ir kitur savo gyvenimo neįsivaizduojame. Žinoma, tenka pavargti, nes kaimelis atokus. Štai mano vyras dirba Kėdainiuose, tad kasdien turi suvažinėti daugiau nei pusšimtį kilometrų, o degalai brangūs, ir kelionė juk nelengva, ypač, kai važinėji kasdien. Bėda tik atstumas, o šiaip kaimas labai ramus, gera čia gyventi, tikrai niekur kraustytis nežadame. Atvirkščiai, kuriamės, statomės, planuojame“, – dėsto Rukų gyventoja Lijana.
Vienintelis toks
Nors Lijana nelinkusi girtis, bet jos kieme stūksantis rūsys yra bene vienintelis toks Lietuvoje. Didžiulis rūsys naudojamas iki šiol – ten sukrautos daržo gėrybės ir šeimininkės turtai – įvairios uogienės.
„Kasėme prieš daugel metų tvenkinį. Liko daug žemių, tai ir nusprendėme įrengti rūsį. Buvo čia pravažiavę vieni, kiti žmonės irgi stebėjosi tuo rūsiu. Kažkas sakė, kad vienintelis toks Lietuvoje. Čia bunkeris, tikra slėptuvė. Na, o mes jį naudojame pagal paskirtį, kaip ir visi žmonės. Tik, kad praeivių akis jis labai traukia, bet tai tegul žiūri, juk negaila“, – šypsosi gerai nusiteikusi moteris.
Ne tik „bunkeris“
Lijanos kieme įspūdingas ne tik bunkeriu pramintas rūsys, bet ir didžiulė nendrėmis dengta pavėsinė.
„Kažkaip norėjome turėti pavėsinę. Ir vis galvojau kokio dydžio ji bus. Vis dėlto tris vaikus užauginau, tai galvoju, jei dar jų šeimos atvyks, tai labai didelės reikės. Tai ir pastatėme. Išėjo labai didelė, didžiulė. Bet labai patogi. Visi vasarą ieško pavėsio ir čia randa. Anūkas čia su dviračiu važinėja, jam pavėsis ir vietos yra kur pavažinėti. Mums vasarą pasėdėti čia irgi patinka. Tiesa, darbo buvo daug. Dirbome ir aš, ir vyras, ir giminaičiai. O dabar visi džiaugiamės šiuo kūriniu“, – paaiškina moteris.
Grožis vasarą
Lijana teigia, kad kol kas sodyboje jokio grožio nėra – visas grožis atsiskleidžia vasarą, kuomet ima žydėti gėlės.
„Vasarą čia tikrai būna labai gražu, o dabar mums viskas atrodo įprasta, o jums gražu. Mums tikras galvos skausmas, kaip baigti namą susitvarkyti, visiškai atnaujinti. Bet po truputį, su šeimos pagalba viską padarysime. Viskas įmanoma, tik netingėti reikia“, – dėsto Lijana.
Keliauja užsienin
Moteris ilgą laiką dirbo buhaltere vietos ūkyje, o darbo nelikus, gardesnio kąsnelio nusprendė ieškoti užsienyje. Tačiau išvyksta tik trumpam, be sodybos ir šeimos irgi būti sunku.
„Išvažiuoju į Vokietiją, užsidirbu ir grįžtu. Reikia važiuoti, nes čia, kaime, darbo nėra. Be to, ten ir atlygis kitoks. Bet šio krašto nežadame palikti. Čia mums gera ir ramu, čia mūsų namai“, – apibendrina moteris.
Nuostabus ežeras
Vykstame toliau, kol pamatome garsųjį Rukų ežerą. Greta jo – gražiai įrengta sodyba. Bandome eiti pasisveikinti, tačiau randame tik užrankintus kiemo vartus. Visgi per tvorą matyti, kad sodyba sutvarkyta labai gražiai. Čia gyvena žmonės, mėgstantys tvarką. Sodyba tikra, kaimiška tokia, su naujų laikų elementais. Ir dar ant ežero kranto – tikras rojaus kampelis.
Paminklas žmonėms
Prie ežero stovi paminklas – kryžius, skirtas išėjusiems kaimo žmonėms atminti. Kryžius, matosi, pastatytas visai neseniai. Kokia nuostabi idėja, pirmąkart matome paminklą, skirtą pagerbti būtent kaimo žmones. Labai graži ir prasminga idėja. Dešimt balų, rukiečiai!.
Draudimai
Važiuojame Ežero gatve, kuri veda palei didžiulį Rukų ežerą. Ežeras priklauso Krakių žemės ūkio bendrovei, apie tai įspėja ženklai. Prašalaičiai įspėjami, kad žvejoti ir maudyti be leidimo čia draudžiama. Gana keista, kad draudžiama, na, bet savame kaime, savos ir taisyklės. Gal brakonierių labai bijoma? Na, o visų karosų žvejys mėgėjas tikrai neišgaudys. Manau, reikėtų į tai žvelgti truputį paprasčiau.
Rojus, rojus
Ežero gatvė – tikras rojus, mat čia visos sodybos stovi ant ežero kranto. Čia įspūdingi vaizdai, įspūdinga gamta. Kiekviena sodyba turi savo priėjimą prie ežero, lieptelį. Neretai kur stovi ir laivelis. Vienoje sodyboje išvystame didžiulį laivą – tikrą laivą milžiną. Keliaujame aplankyti, tačiau sodybos durų niekas mums neatidaro. Neatidaro ir dar kitos sodybos durų, ir dar kitos. Tuščia. Žmonių – nė gyvos dvasios.
Liko vos keletas
Galų gale pavyksta rasti trobą, kurioje yra žmonių. Sutinkame kaime jau daugybę metų gyvenančią garbaus amžiaus senjorę Aleksandrą. Moteris prisimena, kad anksčiau kaime knibždėte knibždėjo žmonių, o dabar kaimas labai ištuštėjo.
„Ežero gatvėje gyvenamos buvo visos trobos, o dabar tik keletas. Gyvena tik vyresni žmonės. Na, yra viena jauna šeima. O daugiau visi vyresni. Daugiausia žmonės čia atvažiuoja vasarą, pailsėti, pažvejoti. Daug žvejų čia būna. O žiemą lieka vos keli vietiniai. Bet gyvenimas čia ramus, tik ežeras ir ramybė. Ko daugiau žmogui gali reikėti. Mums čia labai gerai“, – dėsto Aleksandra.
Moteris prisimena ir kadaise čia puikiai gyvavusias Rukų fermas, kurios virto griuvėsiais, tapo niekam nereikalingos.
Rojaus neįžvelgia
Nors prašalaičiams Rukai tikras rojaus kampelis, vietiniai to neįžvelgia. Gal dėl to, kad jie tiesiog pripratę gyventi šioje nuostabioje vietoje ir jiems viskas įprasta. Tačiau atvykėliui šis kaimas atrodo nuostabiai, kokie vaizdai, kokia gamta! Nuostabus kampelis Kėdainių rajono pašonėje.
Darosi sunku
Keliauti toliau darosi sunku, palei apgriuvusias buvusias Rukų fermas kelias praktiškai neišvažiuojamas, tačiau nenuleidžiame rankų ir bandome. Turi pavykti, ne tokiais dirvonais važiavome. Juolab, kad kitame ežero krante matome sodybą, iš kurios kyla dūmai, reiškia, ten yra žmonių, kurie galės atskleisti daugiau šios gyvenvietės paslapčių. Šiaip ne taip privažiuojame minėtą sodybą ir kieme sutinkame besidarbuojantį pusamžį vyrą.
Nenorėtų gyventi
„Man labai patinka čia pabūti vasarą, pasidarbuoti, pasikrapštyti. Esu po operacijos, tad gamtos ir gero oro man labai reikia. To čia tikrai netrūksta. Bet tas atstumas... Pats esu kėdainietis, tad važinėti trisdešimt kilometrų į vieną galą iš tiesų yra sunku. Šioje sodyboje gyvena mano uošviai. Jie čia gyvena daugybę metų, tiesa, likusi tik garbaus amžiaus uošvienė. Na, ir mes su žmona apsilankome, atvažiuojame labai dažnai. Auginame vištas, avis. Kitokių gyvulių neauginame, nes uošvienė jau nepajėgtų visko apeiti, o mes taip dažnai neprivažinėsime. Ištisai čia gyventi nenorėčiau, bet karts nuo karto atvažiuoti – tikrai nuostabu“, – porina Steponas.
