Vakar Žemės ūkio ministerija išsiuntė prašymą Europos Komisijos komisarui, prašydama trejiems metams — iki 2014-ųjų gegužės mėnesio pratęsti pereinamąjį laikotarpį dėl draudimo užsieniečiams pirkti žemės ūkio paskirties žemę. Lietuvoje tikimasi, kad rinkos liberalizavimas po trejų metų ūkininkams atneštų mažiau žalos. Tačiau realistai tikina: kas norėjo, tas jau seniai susipirko žemes Lietuvoje.
Bylinėjosi dėl danų
Vytautas Puidokas, ūkininkaujantis Kelmės rajone, sveikina Vyriausybės apsisprendimą pratęsti draudimą užsieniečiams. Mat jau turėjęs skaudžios patirties — konfliktų ir teismų, kai jo nuomojamas žemes užsėjo netoliese ūkininkaujantys danai.
„Po derliaus nuėmimo ruošiuosi žemę dirbti, žiūriu — užsėta. Pasirodo, danai vieną žemės savininką prikalbėjo jiems žemę pernuomoti, kitas kategoriškai buvo prieš juos, bet vis tiek apsėjo. Niekas manęs net neperspėjo. Žinoma, ėjome į teismą ir bylą laimėjome“, — pasakojo kelių metų senumo įvykius vyras.
V. Puidokas kritiškai vertina kalbas, kad reikia sveikinti investicijas ar kad užsieniečiai sukurs čia darbo vietų.
„Pirma, pagal hektarų skaičių pas mus daugiau žmonių dirbtų. Antra, jie visą techniką susivežė iš Danijos, trąšas parsiveža iš Danijos, grūdus išveža per Latvijos uostus į Daniją — tai kokia čia investicija į mūsų žemės ūkį, jei visas kapitalas Danijoje?“, — klausė ūkininkas.
V. Puidokui juokingi ir mūsų žemės savininkų lūkesčiai, kad liberalizavus rinką, žemės kainos gerokai pakils.
„Jei Vokietijoje hektaras žemės kainuoja 30— 40 tūkstančių litų, manote, vokietis čia atvažiavęs tiek mokės? Nesąmonė, ko tie žmonės tikisi. Tie patys danai už žemę mokėjo gal pusę tūkstančio daugiau, negu mes, vietiniai, galėjom įpirkti. Ir niekas nemokės. Visi skaičiuoja pinigus“, — kalbėjo ūkininkas.
V. Puidokui juokinga klausytis argumentų, kad su užsienio kapitalu ateitų konkurencija.
„Jūs sakote, kad dabar nėra konkurencijos? Ar lietuviai tokie durni? Pasižiūrėkit, kokių ūkių yra, kitam užsieniečiui seilė varvėtų“, — porina V. Puidokas, buvęs muzikantas, kultūros namų darbuotojas, pradėjęs, kaip pats sako, nuo nulio, o dabar dirbantis 700 hektarų žemės ir susipirkęs užsienietišką techniką.
Kokią asmeniškai sau grėsmę matytų ūkininkas, jei žemės rinka būtų liberalizuota?
„Jeigu tie hektarai mano nuosavi būtų, nematyčiau jokios grėsmės. Bet dabar nuosavos žemės yra 250 hektarų, yra įsipareigojimai mokėjimo agentūrai, dalyvauju įvairiose programose. Jeigu man sumažins plotus — viskas“, — aiškino vyras.
Dvi barikadų pusės
Grėsmę mato ir netoli Šiaulių ūkininkaujantis Raimundas Juknevičius, Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas, dirbantis 100 hektarų žemės, iš kurių nuosavos turi nepilnai 8 hektarus.
„Jei tektų konkuruoti su užsieniečiais, kovą pralaimėtume, o tai reikštų, kad didelė dalis ūkinininkų tiesiog turėtų pasitraukti. O juk didžioji jų dalis įsipareigoję tai pačiai Europos Sąjungai nemažinti gamybos. Ir jei jų nuomojamą žemę nupirktų užsienietis, lietuvis privalėtų grąžinti ES paramą“, — apie akivaizdžias grėsmes kalba R. Juknevičius.
Anot jo, ūkininkai prieš savo norą atsidūrė kitoje barikadų pusėje. Priešingą pusę atstovauja žemės savininkų ir besiskverbiančio į žemės ūkį akcinio kapitalo atstovai. Lietuvoje, sakė R. Juknevičius, draudimas parduoti žemę užsieniečiams kol kas yra sėkmingai apeinamas, kuriant akcinio kapitalo žemės ūkio įmones, kai akcininkai yra užsieniečiai, o juos atstovauja bet koks lietuvis bendraakcininkis. Jis atstovauja užsienio kapitalą, supirkinėja lietuvišką žemę ir ruošiasi rinkos legalizavimui.
R. Juknevičiaus manymu, šiuo metu tokiu būdu yra parduota bent 20 procentų Lietuvos žemių, ir tas procesas neišvengiamai judės toliau. Pereinamojo laikotarpio pratęsimas esą labiau simbolinis žingsnis. „Bet jei procesą paleistume dabar, po trijų metų Lietuvoje bent pusė žemelės būtų ne lietuviško kapitalo įmonių valdomos“, — prognozavo R. Juknevičius.
Draudimas ir taip buvo per ilgas
Vladas Bagavičius, atstovaujantis AB „Agrowill Group“, valdančią per 32 tūkstančius hektarų žemės, siūlo užsieniečių domėjimąsi lietuviška žeme vertinti “kaip natūralų ir logišką verslo procesą“.
„Visų pirma, būtina įsisąmoninti, kad žemė tėra gamybos priemonė žemės ūkyje. Todėl ją būtina vertinti pagal tai, kiek ji leidžia sukurti pridėtinės vertės. Draudžiant įsigyti žemę užsieniečiams yra iškreipiama rinka ir sąžininga bei laisva konkurencija“, — mano V. Bagavičius.
Investicinės grupės atstovas abejoja, kad leidus įsigyti žemę užsieniečiams, jos kainos gerokai ir drastiškai šoktelėtų. Jei kainos ir kiltų, tai iš to laimėtų žemės savininkai, kurie turėtų galimybes brangiau parduoti jiems priklausančias žemes.
V. Bagavičius kritikuoja viešąją nuomonę, kad „užsieniečiai susipirks žemes“. “Juk žemės niekur neišsiveši ir neperkelsi. Vienintelis tinkamas ir efektyvus jos panaudojimo būdas — ją dirbti ir kurti pridėtinę vertę. Ir nesvarbu, kas savininkas — lietuvis ar užsienietis“,— tvirtino pašnekovas.
Kas norėjo, tas nusipirko
„Kas norėjo, tas nusipirko, ir treji metai labai stipriai nieko nepakeis“, — tvirtina Kęstutis Patiejūnas, Šakynoje įsikūrusio vokiško kapitalo “Klauso ūkio“ direktorius.
Prieš penkiolika metų pradėjęs veiklą „Klauso ūkis“ šiuo metu dirba apie 2600 hektarų žemės (iš jų beveik 500 hektarų nuosavos). “Klauso ūkio“ akcininkas vokietis Udo Vagner dar valdo ir 1500 hektarų ūkį Vokietijoje. Anot K. Patiejūno, akcininkas investavimo aplinka yra labai patenkintas, mat turi kitokios patirties iš Lenkijos, tačiau didelės plėtros neplanuoja, o ir nėra galimybių.
Apskritai, tikina K. Patiejūnas, į žemės ūkio rinką ateinančiam naujam žaidėjui bruktis per jėgą bus pakankamai sudėtinga, nes didesnių gabalų nesusipirksi.
Jo įsitikinimu, nusipirkti žemę ir ją tinkamai dirbti svetimoje šalyje nėra taip paprasta. „Jums pasakytų: važiuokite į Rusiją — ten žemė pigi, ar važiuotumėte?“, — klausė pašnekovas.
Kiek užsienietis galėtų investuoti į lietuviškos žemės hektarą? „Planuodamas čia žemės ūkio veiklą, užsienietis susiduria su mūsų realijomis, trigubai mažesniu, nei tėvynėje, išmokų lygiu (čia jis negaus nė grašio daugiau, negu lietuvis, o gal netgi mažiau)...“, — svarsto K. Patiejūnas.
Jei lygintume su Latvija, tikino pašnekovas, kaimynystėje žemė kainuojanti gal 20— 30 procentų brangiau, tačiau šis skirtumas buvęs nuo pat pradžių, kai Latvija kur kas liberaliau atvėrė užsieniečiams glėbį.
Trejų metų namų darbai
Vakar Lietuvos žemės ūkio ministerija Europos Komisijai nusiuntė prašymą pratęsti pereinamąjį laikotarpį dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams dar trejiems metams.
Manoma, kad prašymas bus patenkintas, mat praėjusių metų gruodžio 20-tąją Europos Komisija patenkino analogišką Vengrijos prašymą.
„Pagrindinis ir nenuginčijamas argumentas, kurį naudojo ir vengrai, yra tas, kad mūsų ūkininkai, lyginant su vakariečiais, gauna mažiau tiesioginės paramos išmokų, ir negali konkuruoti su užsienio investuotojais, todėl, liberalizavus rinką, būtų iškreiptas konkurencingumo principas“, — komentavo Mindaugas Kuklierius, Žemės ūkio viceministras.
Rašte Europos Komisijai primenami ir kiti koziriai: skirtinga vietos gyventojų ir užsieniečių perkamoji galia, vienos mažiausių gaunamos tiesioginės paramos apimtys ES, dar neužbaigta žemės reforma, tik pradedami vykdyti žemės konsolidacijos projektai bei faktas, kad pasaulinė ekonominė ir finansinė krizė palietė Lietuvą ir jos žemės ūkio sektorių labiau nei daugumą ES valstybių narių.
Jei EK patenkintų Lietuvos prašymą, po trejų metų vis tiek neišvengiamai turėsime atverti rinką.
Kas, planuojama, pasikeis per trejus metus?
Anot viceministro M. Kuklieriaus, pirma, bus taikytos konsolidacijos priemonės ir suformuoti patrauklūs vietos ūkininkams sklypai, kuriuos šie galės įsigyti. Tada nebeteks baimintis, kad atvažiuos užsienietis, pripirks mažų plotukų didelėmis kainomis, o kai reikės, konsoliduoti norimus plotus, kad išeitų bent po 10 hektarų, užsišauks kainą ir privirs dar daugiau problemų.
Ir ūkininkai, anot viceministro, turės dar trejus metus laiko. „Ir žemės savininkui bus aišku — jis galės apsispręsti, ar laukti užsieniečio“, — sakė M. Kuklierius.
Latvijos patirtis
Diana Vintere, žemės ūkio bendrovės „Ligo“ atstovė:
— Mes valdome 1300 hektarų žemės Žiemgaloje, iš pradžių nuomojame, po to, jei turime galimybių, žemes superkame. Kol kas neprisimenu tokio atvejo, kad užsienietis būtų pasiūlęs žemės savininkui daugiau pinigų, o šis būtų pardavęs. Apskritai mūsų žmonės labiau linkę parduoti saviems. Rizikos, kad užsieniečiai supirks žemes, aš nematau ir nesu girdėjusi, kad Latvijoje būtų koks stambus užsienio ūkis. Šiuo metu hektaras geros žemės Žiemgaloje kainuoja apie 2000 latų.
Maira Dzelzkaleja, Latvijos Valstiečių seimo pirmininko pavaduotoja:
— Latvija taip pat paprašė Europos Komisijos pratęsti pereinamąjį laikotarpį trejiems metams. Pas mus iki šiol galioja draudimas pirkti žemę užsieniečiams, fiziniams asmenims. Tačiau žemę gali pirkti juridiniai asmenys, tai yra bendrovės, kuriose 51 procentas akcijų priklauso latviams ar piliečiams šalių, su kuriomis yra pasirašyti susitarimai — o tokių yra beveik visos ES šalys ir dar dalis trečiųjų šalių. Taigi, vokiečiai, švedai, danai gali ramiausiai atvažiuoti, per keletą dienų įsikurti firmą ir pirkti žemę.
Deja, Latvijoje užsieniečiai supirko labai daug žemių. Nors oficialios statistikos nėra (kalbama apie 14— 16 procentų), tačiau kai kuriuose rajonuose net iki 80 procentų žemių supirkta užsieniečių. Netoli sienos su Lietuva, Dobelės, Liepojos rajonuose, kai kuriose savivaldybėse užsieniečių valdoma daugiau nei pusė žemių.
Sparčiausiai užsieniečiai žemes pirko 2004— 2006-taisiais metais, tada žemė sparčiai brango. Pavyzdžiui, Latgaloje nederlingų žemių hektaras kainavęs 200— 300 latų, iškarto pabrango iki 800— 1000 latų.
Mūsų ūkininkams buvo labai sunku su tuo kovoti. Tikimės, kad EK patenkins mūsų prašymą, tačiau visi suprantame, kad tai labai mažas barjeras.
Kaip vertinčiau situaciją dabar? Mes neturime problemos su užsieniečiais, kurie nusipirko žemės, čia gyvena, dirba, gal jau vedė, jų vaikai eina į mokyklą. Blogiau, kai žemę nusiperka tiesiog investuotojai, ir jiems tas pats, kas čia darosi. Jie čia neleidžia pinigų, jiems nesvarbi nei ekologija, nei infrastruktūra.
SKAIČIAI
Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemė vidutiniškai kainuoja 1500 — 3000 EUR/ha, Vokietijoje–9.000 EUR/ha, Airijoje–12.000 EUR/ha, Belgijoje–14.000 EUR/ha, Danijoje–16.000 EUR/ha.
Nijolė KOSKIENĖ
