Naujienų portalo tv3.lt skaitytojams tinklaraščio „Senelių butikas“ autorė Rimantė sutiko papasakoti, ką reiškia namuose rūpintis dviem senyvo amžiaus žmones.
Į namus priėmė uošvį ir mamą
Rimantė pasakojo, kad pirmasis į jos namus gyventi atvyko uošvis Eduardas, nes jam reikėjo pagalbos kasdienybėje.
„Prieš dvejus metus mano vyras Mindaugas apsisprendė į namus parsivežti savo tėtį Eduardą, po insulto gydytą ligoninėje. Mindaugas suprato, jog pastatyti ant kojų jį įmanoma tik slaugant namuose ir pačiam asmeniškai prižiūrint.
Mindaugo ryšys su tėčiu visuomet buvo ypač šiltas ir tvirtas, visgi man ir vaikams priimti naująjį šeimos narį buvo, švelniai tariant, sunkoka – su Eduardu iki tol bendravome nedaug, jis gyveno už kelių šimtų kilometrų.
Vylėmės, kad reabilitacija truks pusmetį ir po to mūsų šeimos gyvenimas grįšiąs į įprastas vėžes. Bendromis jėgomis pasiekėme išties daug, tačiau netikėtai Eduardą pakirto dar vienas insultas… Supratome, kad senelis pas mus – ilgam“, – dalijosi Rimantė.
Prabėgus maždaug metams po Eduardo atvykimo į namus, kilo klausimas, kaip elgtis su Rimantės mama Gryte.
Tinklaraščio kūrėja pasakojo, kad praėjusių metų vasaros pradžioje mama parkrito stotyje, susilaužė kaulus ir dėl to keturis mėnesius praleido slaugos ligoninėje. Čia jai ir buvo nustatyta demencija.
„[Su vyru] ėmėme juokauti apie senelių namus – tokius mažus, jaukius, ekskliuzyvinius, na, it kokį butiką. Tad prieš nepilnus metus į mūsų šeimos namus atkeliavo mano mama, o praėjus pusmečiui – tinklaraščio idėja tapo kūnu“, – atskleidė ji.
Rimantė pridėjo, kad jos įkvėpimo ir stiprybės šaltiniu tapo šviesaus atminimo rašytoja Vytautė Žilinskaitė, kurios kūryba skatino ją buitines situacijas priimti su humoru.
„Atvirumas ir juokas tikrai išgelbės pasaulį“, – optimistinio požiūrio neslėpė pašnekovė.
Uošvio ir mamos sveikatos būklė
Pasidomėjus senelių sveikatos būkle, Rimantė trumpai pristatė, su kokiomis ligomis kovoja uošvis Eduardas ir mama Grytė.
„Mano uošvis Eduardas, Mindaugo tėtis, yra patyręs penkis insultus. Nevaikštantis, nekalbantis, sunkiai valdantis dešinę kūno pusę. Tačiau jis pats atsisėda, pats pavalgo (rankomis arba naudodamasis įrankiais – nelygu nuotaikai) ir geba garsiai reikšti nepasitenkinimą.
Rimčiausias mūsų uždavinys – atspėti, kas gi Eduardui nepatinka ir kaip tai pakeisti. Nė neįtartum, jog suerzinti gali bet kas: antklodės užvalkalo spalva, vaizdas pro langą, daržovių kiekis lėkštėje ar žiūrimo filmo herojaus šukuosena“, – šyptelėjo ji.
Vėliau Rimantė papasakojo apie savo mamos diagnozę ir jai tenkančius išbandymus. Pasak jos, mama kovoja su klastinga Alzheimerio liga.
„Mano mamos Grytės diagnozė – demencija sergant Alzheimerio liga. Jai sudėtinga pasirūpinti savo higiena ar priimti kasdienius sprendimus, tačiau ji vis tiek yra ganėtinai savarankiška, smalsi, geranoriška, puikiai orientuojasi namuose, mėgaujasi maistu, o ypač dievina saldumynus.
Mes juokaujame, kad saldėsiams mamos pilve yra skirtas atskiras skrandis“, – su humoru į situaciją žvelgė pašnekovė.
Papasakojusi apie sveikatos būkles Rimantė pabrėžė, kad ne jos kelia pačius didžiausius iššūkius. Anot pašnekovės, sunkiausia yra pakeisti savo paties požiūrį į situaciją.
Ji teigė, kad psichologiškai sunkumų kelia suvokimas, kad pasikeitė vaidmenys – atėjo laikas nebe klausytis tėvų patarimų kasdienybėje ir mėgautis jų rūpesčiu, o patiems tapti tėvų sergėtojais.
„Sudėtinga pripažinti, jog atėjo laikas, kai sprendimus teks priimti už savimi nebepasirūpinsiančius tėvus, todėl privalu įvertinti, kur jų poreikis, o kur tik noras, ir išmokti pasakyti pakankamai griežtą ne“, – atskleidė ji.
Atsisakė vietos senelių namuose
Pokalbio eigoje Rimantė prisipažino, kad iš pradžių mamos savo namuose pasilikti neketino. Ji pasakojo, kad ketino pagloboti mamą kelis mėnesius, iki kol jai būtų atsiradusi vieta senelių namuose.
Vis tik galiausiai jiedu su vyru nusprendė mamą Grytę pasilikti namuose. Pašnekovė pasidalijo, kodėl priėmė šį sprendimą.
„Tai, ką žinojome apie demenciją ir Alzheimerį, tarsi nepaliko jokių kitų variantų. Buvome ir išsigandę, ir prigąsdinti. Visgi pasiryžome tuos kelis mėnesius, iki prieis eilė, prižiūrėti mamą mūsų šeimos namuose.
Jau labai greitai supratome, kad mamai reikia itin nedaug – šilto maisto, šilto apkloto ir šilto žodžio. Ir tą „nedaug“ mes galime ir norime jai duoti.
Juolab, kad mama man yra mamos ir močiutės idealas – visuomet nuoširdžiai padedanti, besirūpinanti, negailinti nei laiko, nei pinigų savo vaikams ar vaikaičiams“, – dalijosi Rimantė.
Ji pridūrė, kad namų dinamika atsiradus mamai taip pat pasikeitė. Rimantė atskleidė, kad namus pripildė tykumas, ramybė ir lėtumas. Pašnekovė prisipažino, kad už tai mamai yra labai dėkinga – pašėlusio lėkimo pojūtis liko praeityje:
„Vertinu bendrystės akimirkas, kai mudvi kartu neskubėdamos pusryčiaujame, ragaujame skirtingų patiekalų, persimetame vienu kitu žodžiu, nusišypsome ir vėl panyrame į savas mintis.
Esu dėkinga ir už tai, kai einame pasivaikščioti, pakeliui skaičiuodamos šiukšliadėžes, sraiges ir kaimynų šypsenas arba drauge sėdime ant sofos apsiklojusios vienu užklotu ir paprasčiausiai, bet labai jaukiai, tylime.“
Tėvams dėmesys yra reikalingas kasdien
Pasiteiravus Rimantės, kaip atrodo jų šeimos kasdienybė prižiūrint uošvį ir jos mamą, ji pasakojo, kad dėmesio senoliams skiria kasdien.
Tiesa, pašnekovė pasidžiaugė, kad senjorais rūpinasi ne viena, o kartu su vyru. Taip pat ji pasidžiaugė, kad jiems padeda vaikai.
„Kasdien mūsų karšinčius reikia pamaitinti, duoti vaistus, apiprausti ar apvalyti. Seneliais rūpinamės drauge su vyru Mindaugu, namuose gyvenantys vaikai mums irgi padeda. Tiesa, su vyru stengiamės ir keistis.
Mindaugas kelia laivavedžio kvalifikaciją ir kelioms savaitėms išplaukia buriuoti, aš, savo ruožtu, važiuoju į kaimą ar ilgesnę kelionę. Neseniai su jauniausia dukra mėnesį keliavome po Aziją. Tuo metu vyrui pagelbėjo iš Danijos parskridusi mūsų vyriausioji dukra, taip pat jo sesuo.
Mindaugui išvykus ir esant reikalui, į pagalbą atskuba mano draugė su vaikais. Beje, šiuo metu Mindaugas liko su vaikais ir savo tėčiu Vilniuje, o aš kartu su mama vasaroju draugės sodyboje kaime. Čia nuotykių kupinas vasaras leisdavo mūsų vaikai, dabar tie patys kaimynai mielai bendrauja su mano mama“, – apie pasidalijimą pasakojo ji.
Rimantė pridūrė, kad kartais prisidėti prie pagalbos nori artimieji ar draugai. Ji pasakojo, kad didžiausia pagalba yra priimto sprendimo palaikymas, leidimas išsikalbėti ir visų užplūstančių emocijų priėmimas.
Ji pridūrė, kad draugai taip pat primena nepamiršti savęs ir savo svajonių bei sudaro palankias sąlygas joms pildytis – visa tai ji vertina ir tuo džiaugiasi.
Kai pavargsta – keliauja grybauti
Nors Rimantės požiūris į rūpinimąsi seneliais yra pozityvus, vis tik dienų, kai pavargsta, pasitaiko. Ji atskleidė, kad tokiomis akimirkomis keliauja į mišką. Pašnekovė pasakojo, kad kelias valandas pabuvus miške ir pagrybavus, tampa šiek tiek lengviau.
„Kelias valandas praleidusi tyloje pajuntu, kaip ta tyla įsivyrauja ir galvoje, o rankas maloniai sveria keli kilogramai voveraičių. Gerai, kad yra draugų, kurie mėgsta grybus!
Kartais kelioms dienoms išvažiuoju pas draugę į mažą Lietuvos miestelį. Būtent ten pailsiu geriausiai, nes žinau, jog galiu niekuo nesirūpinti, paprasčiausiai būti. Valgyti, miegoti, skaityti knygas, kepti pyragus“, – dalijosi ji, pridėdama, kad vyrui geriausias poilsis – maudynės baseine arba buriavimas.
O paklausus, kas ją skatina prižiūrėti uošvį ir mamą, Rimantė atsakė paprastai – prasmė. Pasak jos, šis sprendimas parodė jai, kokį didelį pokytį galima pasiekti suteikiant savo globą tiems, kuriems ji reikalinga.
„Būdama su mama žinau, kad būtent aš esu tas veidas ir vardas, padedantis nepaklysti atmintį aptraukiančiame rūke, kad ji jaučiasi saugi matydama, girdėdama mane ir galėdama įsikibti draugiškos ir globojančios rankos.
Aš pati išjaučiu laikinumą, o kartu suprantu, kad šitas laikas man duotas atsisveikinti su mama. Kasdien vis po truputį. Ramiai ir švelniai.
Uošvio priežiūra – tai vyro palaikymo išraiška. Suprantu, kaip Mindaugui svarbu pačiam rūpintis tėčiu, tad kiek galėdama jam padedu“, – jautriomis įžvalgomis dalijosi ji.
Turėjo patarimų senoliais besirūpinantiems „naujokams“
Paprašius Rimantės pasvarstyti apie tai, kokių patarimų ji turėtų skaitytojams, kurie galbūt visai neseniai į savo namus priėmė gyventi senyvo amžiaus artimąjį, ji pasidalijo keliais iš jų.
Pasak jos, jausmas, kuris lydi, kai į namus priimamas senolis, yra toks pats, kaip ir į namus atsivežus naujagimį. Ji pasakojo, kad tuomet atsiveria tarsi nesvarumo būklė ir nežinomybė, lydi baimė.
„Noriu pasidalyti savo patirtimi, padrąsinti žmones, kad atsidūrę panašioje situacijoje neskubėtų ieškoti institucinės globos ir ten „priduoti“ senelio. Svarbu matyti žmogų, o ne diagnozę.
Juk jau po kelių dienų mums visiems tapo aišku, kad mama puikiai funkcionuoja ir geresnės aplinkos nei mūsų šeimos namuose niekas jai pasiūlyti negali. Baimė dėl Alzheimerio ir demencijos išsisklaidė it dūmas.
Tiesiog reikia duoti laiko ir sau, ir seneliams, susidėlioti aiškią dienotvarkę, pasidalyti atsakomybėmis ir – super svarbu – nedaryti už senelius nieko, ką jie gali padaryti patys! Kuo ilgiau jie išliks bent iš dalies savarankiški, tuo paprasčiau ir geriau bus visiems, taip pat ir jiems patiems“, – patarė ji.
Ji pridūrė, kad taip pat svarbu keisti savo požiūrį ir suprasti, kad seneliai namuose jau nebėra brandūs suaugę žmonės, dėl to neverta tikėtis „neįmanomų dalykų“ – „pavyzdžiui, kad mama liausis ėmusi kitų šeimos narių daiktus“.
Tuos, kurie nerimauja dėl finansinės naštos, Rimantė taip pat ramino, nes valstybė šiuo klausimu teikia nemažai pagalbos. Anot jos, galima kreiptis dėl išmokos, dienos socialinės globos centrų ar į namus ateinančių pagalbininkų.
„Savivaldybės ar seniūnijos darbuotojai mielai teikia informaciją ir net įkvepia pasakojimais bei pavyzdžiais apie tai, kaip išradingai galima organizuoti senolių buitį ir būtį.
Taigi, manau, kad verta pamėginti ir pamatyti, ar karšinimas namuose jums ir apie jus. Jei ne – tai irgi suprantama ir labai žmogiška. Na, bent jau būsite pabandę.
Žinoma, viskas labai individualu. Kaip ir mano mamos atvejis. Mes atvirai sakome, kad šiuo metu esame pajėgūs ja rūpintis, o kada situacija pasikeis – niekas negali pasakyti“, – paaiškino ir užbaigė pokalbį ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
