Siekiant, kad tokių vaikų ugdymo procesas vyktų kuo sklandžiau, kad jie galėtų prasmingai dalyvauti bendrose veiklose kartu su bendraamžiais, kad nekiltų konfliktų, buvo parengtos ir šių metų rugsėjį švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymu patvirtintos Ugdymo organizavimo rekomendacijos mokiniams, kuriems diagnozuotas autizmas. Tai – pirmasis Lietuvoje dokumentas, kuriame nuosekliai aprašyta, kaip mokykloje turi būti organizuojamas tokių mokinių ugdymas.
Šį dokumentą inicijavusios asociacijos „Kitoks vaikas“ valdybos pirmininkės Dainos Šiekštelytės-Valkerienės teigimu, Rekomendacijose numatyti sprendimai, kuriuos taikant galima išspręsti mokykloje kylančias problemines situacijas arba netgi užbėgti joms už akių. Rekomendacijoms aptarti asociacija surengė nuotolinį seminarą, į kurį sukvietė mokyklų vadovus, mokytojus, švietimo pagalbos specialistus, specialiųjų poreikių vaikus ginančių asociacijų atstovus, ekspertus, tėvus.
Svarbiausia – saugi aplinka
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriaus vedėja Gintarė Šatė sako, kad Rekomendacijose pateiktos nuoseklios gairės, kaip mokykloms pasiruošti priimti vaiką, turintį autizmo spektro sutrikimų. „Smegenys, patiriančios stresą, negali mokytis, – pabrėžia Gintarė. – Kiekvienam vaikui pirmiausia turime sukurti palankią, saugią aplinką, tik tada galim kalbėti apie ugdymą.“
Pasak specialistės, patartina vaiką su mokykla supažindinti dar prieš mokslo metų pradžią, iš anksto apgalvoti, kaip pritaikyti aplinką, kad jis saugiai jaustųsi klasėje. Vaikas klasėje turi turėti nuolatinę mokymosi vietą. Siūloma naudoti sieneles ar širmas, kurios padeda koncentruoti dėmesį, mažinti triukšmą. Klasėje arba už jos ribų reikėtų turėti erdvę, kur vaikas galėtų nusiraminti. Jeigu mokykloje trūksta mokytojų padėjėjų, būtinų priemonių, G. Šatė pataria nebijoti kreiptis į mokyklos steigėją, kuris dažniausiai yra savivaldybė. Pasak jos, tokiomis situacijomis veiksmingai padeda raštiški tėvų kreipimaisi.
Specialistė atkreipia dėmesį, kad dar prieš mokslo metų pradžią su mokinio tėvais derėtų pasitarti, kaip bendruomenė bus informuojama apie vaiko sutrikimą: „Būna įvairių situacijų – vieni tėvai nenori, kad vaiko situacija būtų atskleista, kiti apie tai kalba drąsiai. Manom, kad, ypač jei vaikas turi išskirtinumų, elgesio problemų, reikėtų apie tai atvirai kalbėti, konsultuotis su mokyklos psichologu. Su kitais klasės vaikais derėtų kalbėti ne apie autizmą, o apskritai apie mūsų kaip žmonių skirtumus, stiprybes ir sunkumus.“
Švietimo sistemos prieinamumas
Fizinės aplinkos prieinamumas
Informacijos prieinamumas
Neįgaliųjų įdarbinimas
Neįgaliųjų sportas
Kultūros ir laisvalaikio prieinamumas
Aptardama autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų ugdymo metodikas ir priemones specialistė pabrėžia: „Jeigu jie nesimoko tais būdais, kuriais mes mokome, tada juos turėtume mokyti tais būdais, kuriais jie mokosi. Mes vaikų nepakeisime, vadinasi, patys turime keistis, taikyti naujas strategijas. Jei vienos nebeveikia, turime bandyti kitas. Jei kas nors tinka vienam vaikui, nebūtinai tiks kitam.“
Pasak specialistės, įvairių raidos sutrikimų turintiems vaikams dažnai neleidžiama kartu su visais vaikais vykti į išvykas, ekskursijas. Jos teigimu, mokyklos administracija turi sudaryti sąlygas mokiniui dalyvauti įvairiose neformaliose veiklose kartu su visais. Į pagalbą specialistė pataria pasitelkti tėvų, pedagogų pagalbą. „Labai svarbu bendradarbiauti ir konsultuotis su tėvais, tėvų asociacijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, viešojo ir privataus sektoriaus įstaigomis, teikiančiomis pagalbą autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams, – teigia G. Šatė. – Visas institucijas, įstaigas, bendruomenes turime priimti kaip partnerius.“
Pagalbos yra, tik reikia kreiptis
Pasakodama, kaip mokyklai pavyko įveikti iššūkius, Senųjų Trakų Kęstučio pagrindinės mokyklos direktorė Ramutė Karpovičienė visiems seminaro dalyviams linkėjo būti drąsiems ir nebijoti kreiptis pagalbos, nes jos tikrai yra. Susidoroti su sunkumais padeda ir neseniai priimtos Rekomendacijos.
Pasak direktorės, šiemet nedidelėje mokykloje mokosi 4 vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimų, dar 8 turi kitokių poreikių. Prieš trejus metus, kai į mokyklą atėjo pirmasis autistiškas vaikas, mokykla susidūrė su dideliais iššūkiais. „Tikra tiesa, kad mokyklos ir mokytojai bijo tokių vaikų, ir ne todėl, kad nenorėtų dirbti, o dėlto, kad susiduria su problemomis ir nežino, kaip jas spręsti“, – sako R. Karpovičienė, pabrėždama, jog minėtas posakis apie stresą patiriančias smegenis tinka ir mokytojams – kai autistiškas vaikas ateina į klasę, kurioje mokosi daug kitų vaikų, mokytojas nuolat patiria stresą ir nežino, kaip susidoroti su sunkumais.
Šiais metais, žinant, kad skirtingose klasėse mokysis 4 autistiški vaikai, mokykloje iš anksto pasirūpinta mokytojų parengimu. „Ne visi mokytojai turėjo nuoseklių žinių apie autizmo spektro sutrikimus, todėl suorganizavom seminarą, kad visi sužinotume, su kuo susidursim. Į seminarą kvietėm ir tėvelius“, – pasakoja direktorė.
Kitas svarbus dalykas – vaikų susipažinimas su mokykla: „Prieš mokslo metus, kai mokykla dar tuščia, šie vaikai ateina, pasirenka suolą, ant kurio patys užklijuoja lipduką, kad jie čia sėdės, pasirenka spintelę. Vaikams siūlėm iš anksto susipažinti su būsimais klasės draugais, nes šalia mokyklos yra vaikų darželis, iš kur pas mus ateina pirmokai. Visos šios priemonės mažino baimę ateiti į mokyklą.“
Direktorės teigimu, mokyklai ugdyti autizmo spektro ir kitokių sutrikimų turinčius vaikus labai padeda konsultantai. Už specialistų konsultacijas reikia mokėti, bet už dalį jų sutiko mokėti tėvai. „Tėvams paaiškinome, kad turime žinoti, kur einame, bendrojo ugdymo mokykla neturi pakankamai kompetencijos dirbti su tokiais vaikais“, – sako direktorė. Pasak jos, specialistai į mokyklą atvyksta kas mėnesį, stebi konkretų vaiką, sudaro mėnesio darbo planą, pagal kurį pedagogai koreguoja individualų vaiko planą. Po mėnesio konsultantai vėl atvažiuoja, stebi, kas pakito.
Direktorė pataria ir kitoms mokykloms kreiptis pagalbos į specialistus. Pasak jos, konsultacijų rezultatai puikūs – pagerėjo komunikacija su vaikais, nebeliko isterijos, pykčio priepuolių. „Tokios įtemptos situacijos kyla tada, kai vaikas jaučiasi bejėgis, nes negali išreikšti savo poreikių, – įsitikinusi R. Karpovičienė. – Mes tuos dalykus išsprendėme komunikuodami.“ Be to, kiekvienas vaikas turi padėjėją, kuris visose pamokose yra šalia vaiko, kai jam reikia pagalbos.
„Negaliu pasakyti, kad viskas gerai, tikrai kasdien turim iššūkių, bet dabar jau žinom, ką daryti, kur kreiptis pagalbos, ir atsiranda saugumo jausmas, – tikina direktorė. – Noriu pasigirti: buvo tam tikrų dalykų, kurie man kėlė didžiausių iššūkių, pavyzdžiui, vaikų pavėžėjimas arba savarankiškumo ugdymas, bet dabar vaikai patys savarankiškai važiuoja mokykliniu autobusu, taigi, mums pavyko.“
Tikslas – savarankiškas vaikas
Klaipėdos rajono Dovilų pagrindinės mokyklos specialioji pedagogė Svaja Venckienė įvairiuose seminaruose noriai dalijasi savo ir mokyklos patirtimi ugdant autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus ir visada turi naudingų patarimų. Ji sako, kad jos mokykla – labai įvairiaspalvė: „Pas mus mokosi daug vaikų, yra visokių – 16 turi autizmo spektro sutrikimų, 2 – Dauno sindromą. Visi vaikai mokosi kartu, neturim jokių specialiųjų klasių ir turbūt tokių jau neturėsim.“
Pasak S. Venckienės, mokykla, norėdama įveikti mokinių elgesio problemas, jau prieš dešimt metų pradėjo konsultuotis su asociacijos „Kitoks vaikas“ atvejo vadybininkais. Jie konsultuodavo ne tik specialistus, bet ir visą bendruomenę – mokytojus, tėvus. Pasak specialistės, dabar į pagalbą ateina aptariamos Rekomendacijos. Remiantis jomis mokykloje atliktas funkcinis vaikų elgesio vertinimas. „Vertinimo gairės labai aiškios, viskas išaiškinta, neliko vietos improvizacijoms. Nustatę elgesio funkciją galėjom taikyti strategijas, ką galima daryti toliau“, – sako S. Venckienė.
Ji pateikia pavyzdį, kaip pavyko koreguoti agresyvų vieno mokinuko elgesį: „Įvertinę vaiko elgesį pamatėm, kad jo agresija pasireiškia, kai mokytoja jam pateikia reikalavimus. Paprašėm mokytojos pabandyti nieko nereikalauti, užduotis jam padėti ant suolo lyg tarp kitko einant pro šalį. Sukūrėm vaiko pasiekimų vertinimo sistemą, kuri yra susijusi ir su mokykla, ir su namais – apdovanojimus už pasiekimus vaikas gauna ne mokykloje, o namuose. Taip pat jam suplanuota individuali dienotvarkė, pasiūlyta, ką jis gali veikti per pertraukas.“
Specialistės teigimu, vaikų elgesio problemas padeda spręsti bendradarbiavimas su tėvais, vienodų priemonių taikymas mokykloje ir namuose. Mokykla tėvams kartais netgi siūlo sudaryti sutartis su tėvais. „Vaikas pagal sutartį įsipareigoja, kada atliks kokius nors buities darbus, pavyzdžiui, pakurs krosnį. Už tai jis gauna apdovanojimą – tam tikrą laiką gali pasėdėti prie kompiuterio. Vaikai mato, kad sutartis veikia, ir jos laikosi. Viena mama tokių sutarčių su vaiku sudarė keletą įvairioms gyvenimo situacijoms“, – pasakoja S. Venckienė.
Specialiosios pedagogės teigimu, mokyklos tikslas – ugdyti savarankiškus vaikus, todėl stengiamasi palaipsniui mažinti mokytojo padėjėjo pagalbą vaikui. „Iš pradžių pagalbos vaikui reikia nuolat. Vėliau padėjėjams sakom: „Būkit kaip fėja iš filmo „Pelenė“, atsiraskit, kada vaikui labiausiai reikia padėti.“ Taip pagalbos pamažu mažėja, vaikas jos gauna vis mažiau, vėliau pagalbos sulaukia fragmentiškai tik per kai kurias pamokas.“
S. Venckienė pastebi, kad dažnai labai daug tikimasi iš mokytojo padėjėjų, nors šį darbą dažnai dirba moterys, kurios pradeda neturėdamos reikalingų žinių. Todėl padėjėjams būtina nuolat organizuoti mokymus, seminarus. Mokykloje į raidos sutrikimų turinčių vaikų ugdymą įtraukiami ir vyresniųjų klasių mokiniai. Už tai jiems užskaitomos socialinio darbo valandos, jie gauna ir kitų išlygų.
Specialistė pastebi, kad dažnai ugdymo procesui trukdo skirtingi mokyklos ir tėvų lūkesčiai: „Tėvai nori tik akademinių žinių, piktinasi, kodėl vaikas nerašo diktantų ir kontrolinių, o mes aiškinam, kad jis į tualetą nemoka nueiti, – sako S. Venckienė. – Kita bėda, kai tėvai nepripažįsta vaiko negalios, mano, kad gal kiti jos nepastebės.“
Pasak specialiosios pedagogės, mokykla ir viena gali daug, bet reikalingas visuomenės švietimas. „Visur dar per mažai kalbama apie autizmą, pradedant gydytojais, tėvais, ugdymo įstaigų bendruomene ir baigiant visa visuomene“, – sako S. Venckienė.
D. Šiekštelytė-Valkerienė taip pat įsitikinusi – apie autizmą visuomenė turėtų girdėti kur kas dažniau. Tad asociacija „Kitoks vaikas“, norėdama atkreipti dėmesį į įsišaknijusius mitus apie autizmą, šį rudenį pristatė šviečiamąjį vaizdo klipą „Jūsų vaikai netiki baubais, o Jūs?“ ir „Baubo testą“. Pasitikrinkite, ar jūsų įsitikinimai apie autizmo spektro sutrikimą turi pagrindą ir kokio dydžio baubą savyje auginate.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
