Ji jautėsi stipri, energinga, visada besišypsanti – žmogus, kuris visiems kėlė nuotaiką. Tačiau vieną 2021 metų rytą jos pasaulis pasikeitė.
Atskleidė, kaip reagavo išgirdusi diagnozę
Vieną rytą Agnė pastebėjo, kad ant kaklo padidėjo limfmazgis. Iš pradžių nekreipė dėmesio – pagalvojo, kad galbūt peršalo, juk ruduo, oras drėgnas, peršalti lengva.
„Iš pradžių galvojau, kad peršalau – ruduo, šiek tiek atsirado sloga, nieko rimto. Bet kai gumbelis vis didėjo, pasidarė neramu. Nuėjau pas gydytoją tik tam, kad nuraminčiau save, o išėjau su siuntimu pas onkologą“, – prisimena moteris.
Tada prasidėjo ilgos savaitės, kupinos tyrimų, laukimo ir nežinomybės. Kiekviena diena atrodė tarsi amžinybė – bandymas išlaikyti ramybę, nors širdyje kilo vis daugiau klausimų ir baimių.
Po biopsijos ir papildomų tyrimų nuskambėjo diagnozė, kurios moteris bijojo labiausiai – Hodžkino limfoma, vėžinė kraujo ir limfinės sistemos liga.
„Kai išgirdau tą žodį – limfoma – viskas aptemo. Atrodė, kad tarsi žemė išslydo iš po kojų. Kažkodėl galvoje tuo metu skambėjo tik vienas klausimas: „kodėl man?“ – atvirauja ji.
Sunkus gydymo kelias
Agnei gydymas prasidėjo greitai – intensyvūs chemoterapijos kursai, kraujo tyrimai, lašinės, vaistai, šalutiniai poveikiai. Agnė sako, kad pirmoji chemoterapijos diena buvo pati sunkiausia emociškai.
„Sėdėjau palatoje, aplink – kiti pacientai, visi su tomis pačiomis lašelinėmis. Pagalvojau, kad dabar aš viena iš jų. Tačiau tą akimirką supratau, kad turiu kovoti ir lyg nubudau. Nuo tos dienos į ligą pradėjau žiūrėti kitaip“, – prisimena ji.
Agnė prisimena, kad po kelių savaičių chemoterapijos kursų jai pradėjo kristi plaukai.
„Kai ryte pamačiau plaukų sruogas ant pagalvės, tikrai nemeluosiu, kad suspaudė gerklę. Buvo ir ašarų, bet po kelių dienų nusprendžiau, kad nusiskusiu galvą. Vėliau, kai pasižiūrėjau į save veidrodyje, buvo keistas jausmas.
Iš pradžių lyg norėjosi verkti, bet tada kažkas manyje persilaužė. Pajutau jėgą. Pagalvojau – „na ir kas, kad be plaukų?“ Aš vis tiek esu aš. Dabar – kovotoja. Ne pasyvi ligonė, ne ta, kuri gailisi savęs, o žmogus, kuris eina į mūšį prieš ligą.“
Vis dėlto chemoterapija sekino kūną – pykinimas, nuovargis, silpnumas tapo kasdieniais jos palydovais. Tačiau, pasak Agnės, dar sunkesnis buvo emocinis išbandymas.
„Kartais galvodavau, kad nebepakelsiu, kad daugiau nebegaliu. Bet tada prisimindavau dukros akis. Ji klausdavo, ar važiuosim prie jūros, kai pasveiksiu, ir aš visada sakydavau – taip, važiuosim. Net jei pati tuo metu nelabai tikėjau“, – sako Agnė.
Kiekvienas rytas buvo naujas iššūkis, o kiekviena diena – dar viena pergalė. Ji atrado mažus džiaugsmus: puodelį arbatos, šiltą saulės spindulį pro langą, artimųjų šypsenas:
„Per ligą supranti, kad gyvenimas – ne apie didelius planus. Jis apie čia ir dabar. Apie tai, kad tu kvėpuoji, kad gali apkabinti vaiką ir pasakyti, kaip myli.“
Vis tik, po pusės metų nelengvo gydymo Agnė išgirdo žinią, kurios laukė kiekvieną dieną – liga sustabdyta, organizmas puikiai reaguoja į gydymą.
„Tą akimirką tiesiog apsipyliau ašaromis, bet tai buvo laimės ašaros“, – prisimena ji.
Gyvenimas po ligos
Šiandien Agnė sako, kad jaučiasi gerai. Ji vis dar stebima gydytojų, bet kiekvienas vizitas jai – ne baimė, o priminimas, kokį kelią nuėjo.
„Po visko gyvenu kitaip. Dabar man svarbiausia – laikas su šeima, gera savijauta, ramybė. Nebelakstau dėl smulkmenų, atrodo, kad nebeturiu tiek pykčio dėl smulkmenų. Gyvenimas tapo šviesesnis“, – sako ji.
Liga pakeitė Agnės požiūrį į gyvenimą. Ji sako, kad dabar kiekvieną rytą pradeda su dėkingumu – už tai, kad gali atsikelti, pasivaikščioti, pasimėgauti kavos kvapu:
„Kad ir kaip skambėtų, bet anksčiau skubėjau, visur lėkiau, norėjau suspėti viską. O dabar sustoju, pasižiūriu į šeimą, į dangų, į medžius – ir esu dėkinga.“
Siunčia žinutę kitiems
Pasak Agnės, liga ją išmokė tikrumo ir atjautos: „Anksčiau bijodavau kalbėti apie ligas, dabar noriu, kad kiti žinotų – tai nėra pabaiga.
Vėžys pakeičia, bet gali pakeisti į gera. Jis ištrina paviršutiniškumą ir palieka tai, kas svarbiausia – meilę, dėkingumą, tikėjimą.“
Paklausta, kokį patarimą duotų žmonėms, kurie ką tik išgirdo tokią pačią diagnozę, Agnė sako:
„Pirmiausia – neverta ieškoti kaltų. Neklauskite, kodėl aš, o sakykite sau, kad aš galiu. Tikėjimas – tai pusė išgijimo. Ir dar – kalbėkitės.
Nebijokite prašyti pagalbos, nebūkite vieni. Man padėjo pokalbiai su žmonėmis, kurie buvo praėję tą patį kelią. Jie davė vilties, kad viskas baigsis gerai.“
Agnė tiki, kad kiekviena diena po ligos yra dovana.
„Dabar aš neplanuoju gyvenimo dešimčiai metų į priekį – aš tiesiog gyvenu. Ir jei kažkas šiandien jaučiasi beviltiškai – žinokit, jūs ne vieni. Net ir tamsiausią naktį ateina rytas“, – užbaigia pokalbį pašnekovė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
