„Gyvenimas yra per trumpas, kad dirbtume nemylimą darbą. Aš niekada savęs neįsivaizdavau dirbant biure 08.00–17.00 val. už fiksuotą atlyginimą – atvirkščiai, manau, dabar tokia darbo forma tampa atgyvena. Aš visada svajojau apie darbą, kuris man leistų jaustis savo laiko ir gyvenimo šeimininke. Ir tokį darbą aš radau“, – pasirinkimą dirbti sau komentuoja S. Burbaitė.
Darbas 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę
Pagrindinė Simonos Burbaitės veikla – tinklaraščio rašymas. Anot modelio, skirtingai nei daugelis mano, tinklaraščio rašymas nėra vien malonus laisvalaikio užsiėmimas – tai rimtas ir daug energijos reikalaujantis darbas. Tai ne laisvalaikio praleidimo būdas, o pagrindinė veikla, kai tenka dirbti 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.
„Tiek įrašai, tiek nuotraukų srautas turi būti reguliarus, todėl tai užima nemažai laiko – domėtis, skaityti straipsnius, išbandyti įvairius produktus. Ypač svarbu kokybiškos nuotraukos ir vizuali estetika – turi išmanyti fotografijos pagrindus ir žinoti, kaip nuotrauka sukelti emociją. Stengiuosi savo auditorijai sukelti smalsumą, visada išlikti įdomi. Didelė ir komunikabilumo reikšmė – tenka bendrauti su įvairių sričių specialistais, susipažinti su įvairiais prekių ženklų atstovais, dalyvauti renginiuose ir seminaruose“, – pasakoja knygos „Tavo geriausia draugė“ autorė.
Anot modelio, toks darbo pobūdis reikalauja nuolat kaupti idėjas, jas fiksuoti, kurti įdomų turinį, redaguoti nuotraukas, atsakinėti į užklausas ir pan. Svarbu į viską reaguoti čia ir dabar, tad biurą reikia visur su savimi nešiotis: „Man nereikia būti tam tikroje vienoje vietoje, kad galėčiau dirbti. Tai galiu daryti visur, svarbiausia su savimi turėti reikiamas priemones, kad, užklupus įkvėpimui, galėčiau viską užfiksuoti. Mano veiklos pagrindiniai įrankiai, kurie visur keliauja su manimi: nedidelis nešiojamas kompiuteris „Dell XPS 13“, telefonas bei papildoma baterija.“
Nuolatinis balansavimas tarp darbo pliusų ir minusų
„Darbo sau“ banga dar tik skinasi kelią Lietuvoje ir nedaug kas ryžtasi ją pasirinkti. Anot S. Burbaitės, tai gali būti dėl nežinomybės baimės, nesaugumo ir stereotipų. Be to, labai trūksta asmeninių ir konkrečių patirčių pavyzdžių, kad darbas sau būtų savaime suprantamas pasirinkimas. Todėl kai tik yra galimybė – tinklaraštininkė dalijasi savo veiklos kūrimu, vystymo procesais, t. y. siekia parodyti, kad savas verslas nėra iš fantastikos serijos, kad tai yra įmanoma ir tikrai nebūtinos didelės investicijos. Dažniausiai prireikia tik laiko ir pastangų.
„Savarankiškas darbas atneša daug privalumų, kaip maksimali laisvė – esi pats sau vadovas, tad darbo grafiką dėlioji pagal save ir renkiesi projektus, su kuriais nori dirbti. Kartu galima laisvai rinktis darbo vietą – gali dirbti, kad ir keliaudamas ar gulėdamas Bahamuose po palme su kokoso sulčių kokteiliu rankose. O nuo to dažnai priklauso darbo našumas – kiekvienam reikia skirtingų sąlygų susikaupti ir efektyviai dirbti“, – savarankiško darbo privalumais dalijasi Simona Burbaitė.
Vis dėlto, modelis prasitaria, kad toks darbas gali turėti ir neigiamų niuansų. Dažnai pasitaikantis minusas – minimalios garantijos. Keblumų gali kelti socialinės garantijos, be to, pajamos ne visada yra stabilios – vieną mėnesį uždirbama daugiau, kitą mažiau. Ne paslaptis, kad savarankiškas darbas reikalauja tam tikros disciplinos, kad darbas nebūtų atidėliojamas ir jo neužgožtų namų rutina. Tinklaraštininkė pataria, kad svarbiausia mokėti atskirti darbą ir asmeninį gyvenimą.
Simona Burbaitė pažymi, kad vystydama savo veiklą vadovaujasi moto „Surask veiklą, kuri tau patinka, o tada sugalvok, kaip iš to uždirbti“. Būtent ši taisyklė leidžia modeliui būti savo laiko ir gyvenimo šeimininke. Kartu knygos autorė pataria nebijoti ir nenuleisti rankų nepasisekus – mėgstamos veiklos ieškojimai gali užtrukti ne vienerius metus, tačiau kai atrandamas mylimas darbas, suprantama, kad buvo verta tiek laiko laukti ir bandyti daug kartų.
