„Gal todėl mes visas šešetas užaugome geri, kad mūsų tėvas mokė gerbti motiną kaip šventą žmogų ir rodė meilės bei pagarbos jai pavyzdį“, - sakė klaipėdietės Veronikos Bilevičienės dukros Marytė ir Valė.
Užauginusi šešis vaikus, trylika vaikaičių, iš kurių du palaidojo, turinti 26 provaikaičius ir vieną proprovaikaitį, moteris birželio 2 dieną minės 90-ies metų sukaktį.
Kaip praėjo jūsų vaikystė?
Mano mama Elena tarnavo Rėgulės kaimo Rindzevičių dvare, prie Krakų miestelio. Tenykščiai žmonės visi mokėjo lenkų kalbą. Ji buvo žolininkė, rinkdavo vaistažoles ir mane mokė gydytis jomis. Aš buvau vienturtė, bet nelepinama: nuo mažens žąsis ganiau ir svetimų žmonių vaikus dabojau. Trejų metų netekau tėvo, kuris kasdamas šulinį gavo plaučių uždegimą, o penkiolikos išvažiavau į Kėdainius, pas aukšto rango Lietuvos karininko našlę, didelę ponią, tarnauti.
Kur sutikote poną Liudą, savo gyvenimo žmogų?
Atlaiduose draugė supažindino su savo broliu. Nepaprastai geras buvo Liudas, nėra nieko gyvenime užgavęs. Kartėlį, įžeidimą, būdavo, nurys, patylės. Buvo kalvis, kaustė arklius, taisė vežimus ir žemės padargus. Eidavau ir aš į kalvę dumplių pūsti, paūgėję vaikai padėdavo. Jie gimė per aštuonetą metų, o kai man sukako 75 metai, per savo gimtadienį palaidojau pirmagimę dukrą Danutę. Atsimenu, kaip mes su vyru jos pirmaisiais žingsniais džiaugėmės, daug apie ją kalbėjomės. O prie stalo nebūdavo jokių kalbų, tik padėkos malda.
Ar sunku buvo būrį vaikų auginti?
Siūdavau šeimai drabužius, mezgiau, namie patalynė, lovatiesės, rankšluosčiai buvo austi iš lino. Nukirpusi avis, duodavau vyrui veltinius batus suvelti, ir vaikai kojų nešalo. Laikėme vištų, gyvulėlių, bet buvau stipri ir man joks darbas nebuvo sunkus ar nemielas. Kasdien kepiau ruginę duoną ant ajero lapų, o pyragus tik per didžiąsias šventes. Vaikus auginti buvo vienodai lengva: du sūnūs eidavo karves ganyti, panelės namuose tvarkėsi. Savo pienu vaikus maitinau po pusę metų, nes buvo aibė darbų, o po širdimi jau kitas mažylis spurdėdavo. Man vyras daug padėjo, dideliame puode išvirdavo stiprių barščių visiems.
„Mama buvo griežtesnė ir mažiau dievobaiminga už tėvą. Jis ir mums grojo armonika, o šeštadieniais linksmino jaunimą gegužinėse. Jos vykdavo grafų Zaborskių labai gražiuose namuose“, - įsiterpė dukra Valė. Dukros prisiminė namuose buvusį paveikslą, vaizdavusį Kristų: jis laikė iškėlęs du pirštus ir, regis, akimis visus sekiojo. Mama sakydavo: jeigu kuo nusikalsit, Kristus viską mato ir vaikus nubaus. Vyriausioji, Danutė, išaugo puiki siuvėja ir siuvinėtoja, Valė dirbo gamybos technologe, Jeronimas buvo vairuotojas, o Jonas - statybininkas, dešimt metų dirbo naru. Kristina tapo virėja, o Marytė iš tėtės kalvio genus paveldėjo: 33 metus dirbo laivų statykloje suvirintoja, vėliau - metalo apdirbimo įmonėje. Marytė prisiminė, kaip tėvas padalino vaikams paskutinį obuolį lygiomis dalimis, o mamai didžiausią skiltelę davė, tardamas: „Ant jos pečių sunkiausia našta gula.“ Mums neleido mamai šiurkštų žodį pasakyti, mamos mes netujinome. Mes matėme, kaip sunku tėvams, bet jie nesiskundė, akimis susikalbėdavo, vienas kitą palaikė.“
Kokių sunkių išbandymų dar likimas jums nepagailėjo?
Per karą kareiviai sudegino tvartus, paliko tik gryčią. Prie mūsų gryčios dar mano tėvo pastatytas išraižytas kryžius stovėjo, prie jo mano dukros rūtas augino, tai jis ir apsaugojo nuo gaisro, nuo visų nelaimių. Gyvenome prie kelio, kai priartėdavo frontas, sulįsdavome į žemės bunkerį, sutempdavau vaikų lopšius. Naktį budino stribai, prašydavo duonos ir lašinių, o vaikus suslėpdavau, paliepusi tylėti kaip pelytėms. Atsimenu, kaip dingo gera jauna mokytoja, būrį inteligentiškų vaikinų, tautišką giesmę giedojusių, sovietai iššaudė, prieš tai kankino, pirštus traiškė tarp durų. Šunelį mūsų, ir tą nušovė. Vyrą rusai į karą buvo paėmę, jis iki Čekijos nuėjo, bet sužeistas nebuvo.
Kaip atsikėlėte į Klaipėdą?
Bėgome iš kaimo nenorėdami, kad į kolūkį suvarytų. Vyras gavo mechaniko darbą kariškių ligoninėje, buvusioje prie bažnyčios, ir aš eidavau ten krosnių kūrenti. Darbą Klaipėdoje sunku buvo rasti. Atvažiavome 1956 metais, gyventi Didžiojo Vandens gatvėje priėmė moteris su vaiku, ir į vieną dešimties kvadratų kambarėlį sutilpome dar ir mes aštuoni. Miegodavome ant grindų.
1974 m. vyras mirė. Jūrų laivyno bazėje apsinuodijo spalvotaisiais metalais, sakydavo grįžęs, kad jam burnoje - saldu, kol susirgo kraujo vėžiu. Jis dirbo be atostogų, jį valdžia „daktaru“ vadindavo, nes viską spėdavo padaryti, negalėjo žmogui, prašiusiam pagalbos, atsakyti.
Ar geriems vaikams užauginti užtenka vien didelės meilės?
Svarbiausia nedejuoti. Ir meilė kantri turi būti. Aš gyvenau santarvėje su žmonėmis ir turėjau su jais kantrybės. Žmogus meilę pelno tik didele širdimi, jos gerumu.
Kokia gyvenimo diena buvo laimingiausia?
Man visos laimingos buvo. Su mylimu žmogumi, mano šviesuoliais vaikais. Mes buvome laimingi vien su vaikais kalbėdami, dainuodami, kartu prie stalo sėsdami. Dabar jau mažai kas džiugina. Tik ta meilė, trunkanti devynias dešimtis metų.
Ivona ŽIEMYTĖ
