Tiesa, tą viziją politikai mato labai skirtingai, jau dabar nesutaria ir dėl vieno aktualiausių klausimų – reikia naikinti ir jungti ištuštėjusias regionų mokyklas ar ne. Beje, patys moksleiviai didžiausia problema mato visai kitus dalykus nei politikai.
Kol mokiniai dorojasi su pandemijos iššūkiais ir užduotis atlieka per ekranus, politikai bando imtis savų namų darbų – tartis, kaip atrodys Lietuvos švietimo sistema, kai šie vaikai, matyt, jau bus užaugę. Greitų pokyčių niekas nesitiki. Po nesėkmingų bandymų pernai, dar valdant valstiečiams, parlamentinės partijos vėl siekia pasirašyti Nacionalinį švietimo susitarimą. Pirmasis posėdis, dalyvaujant ir premjerei Šimonytei, įvyko būtent šiandien.
„Tėvynės sąjungos manymu, svarbiausia yra ugdymo kokybė ir padorios sąlygos ir mokytojui, ir vaikams, kad jie gautų kokybišką ugdymą“, – sako konservatorė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
„Kokybė“ – dažnas terminas, tačiau partijos skirtingai įsivaizduoja, kas tai yra.
„Labai daug kalbama apie švietimo kokybę, ugdymo kokybę, kaip kokią mantrą visi kartoja. O koks turinys?“, – klausia Socialdemokratų frakcijos narė Vilija Targamadzė.
Konservatoriai siūlo pradėti nuo pradžių – užtikrinti vienodas starto galimybes visiems vaikams, nepriklausomai nuo tėvų finansinių galimybių. Liberalai ragina neatsilikti nuo 21-o amžiaus realijų.
„Sparčiai nyksta profesijos, atsiranda vis naujos. Kai pradedam mokyti žmogų, tai pasibaigus mokymui kai kurių dalykų jau nebereikia, nes pasaulis labai greitai keičiasi“, – pasakoja Laisvės frakcijos narys Artūras Žukauskas.
Tačiau dažnai problemos dar žemiškesnės. Dar prieš pandemiją nemažai regionų mokyklų buvo pustuštės. Viena didžiausių diskusijų – ar reikia tokias mokyklas uždarinėti, o mokinius perkelti į kitas, esančias toliau nuo namų. Valdantieji linkę eiti tokiu keliu.
„Mūsų manymu, turėtų atsirasti stiprūs centrai savivaldybėse, kur vaikai iš įvairių šeimų, su įvairiais patyrimais, gebėjimais, galėtų dirbti drauge. Aišku, tam reikia švietimo pagalbos“, – teigia R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Tačiau valstiečiai dar pernai kategoriškai atsisakė mokyklų jungimo idėjos. Abejoja tuo ir socdemai.
„Pagrįstų tyrimų, kai pagal imtį būtų galima pasakyti, kad yra didelė atskirtis tarp miesto ir kaimo, aš nežinau. Labai dažnai manipuliuojama“, – kalbėjo V. Targamadzė.
Kuo neabejoja niekas – tai poreikiu didesniam švietimo finansavimui. Valstiečiai aiškina, kad dabartinė tvarka net nemotyvuoja mokytojų tapti metodininkais ar ekspertais. O kartu – ir tokiu būdu kelti švietimo kokybę.
„Skirtumas tarp šitų pakopų yra 5 proc. atlyginimo požiūriu. Ar labai stengsimės dėl 10 eurų kelti savo kvalifikaciją?“ – klausia valstietis Eugenijus Jovaiša.
Smarkiai Lietuva atsilieka ir lėšomis, skirtomis vienam mokiniui.
„Mums reikia nusistatyti, kad iki kažkurių metų, ar per 4, ar per 6, per 8 metus galėtume šitą lygį pasiekti ES“, – sako E. Jovaiša.
„Mano galva, sėkmę rodytų, kad visos mokyklos turi būti geros, visi mokytojai turi būti geri ir visi mokytojai turi gauti jų individualius poreikius atitinkantį išsilavinimą“, – pasakoja A. Žukauskas.
Visgi patys moksleiviai į pirmą vietą kelia visai kitą problemą nei politikai.
„Jeigu moksleivis jaučiasi nesaugiai, nesijaučia gerai mokykloje, tai ir pasiekimai bus mažesni ir kokybė nebus išpildyta. Tad labai svarbu atkreipti dėmesį į emocinę aplinką“, – teigia Moksleivių sąjungos prezidentė Sara Aškinytė.
Moksleiviai norėtų, kad pažangesnės taptų ir pačios pamokos.
„Deja, bet dar yra pamokų, kai mokytojai neveda diskusijos, tik dėsto medžiagą, būna monotoniškas kalbėjimas, tai labai pabrėžia moksleiviai, kad jiems labai reikia kontakto. Ne tiek daug savarankiško darbo, kiek kontakto su mokytoju“, – kalbėjo S. Aškinytė.
Nacionalinį susitarimą, jei pavyks, partijos žada pasirašyti iki rugsėjo – naujųjų mokslo metų pradžios. Tiesa, politikai dar nežino, ar į susitarimą įtraukti ir aukštojo mokslo viziją, ar apsiriboti bendruoju ugdymu.
