Įmonės „Linas Agro Group“ vadovas Darius Zubas pastebėjo, kad žemės ūkyje šiuo metu daug nerimo ir nežinomybės, daug kalbama apie žaliąsias technologijas, bet trūksta konkretumo.
„Tačiau neabejoju, kad link žaliojo kurso reikia judėti ir mes kartu su ūkininkais judėsime link jo. Tik norėčiau, kad žemės ūkyje gamybą ne mažintume, o didintume. Juk jau nuo 1990 metų kiaulių ūkiai sumažėjo 50 proc. ir tikėtina, kad nebegrįš į buvusį lygį. Pieninių galvijų skaičius irgi mažėja kiekvienais metais. Tik augalininkystė šiuo metu Lietuvoje auga. Tad norėtųsi, kad žemės ūkis ne trauktųsi, o plėstųsi“, – sakė D. Zubas.
Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas teigė, kad ūkininkams nebūtina mažinti gamybos, tačiau reikėtų pažiūrėti, koks pats efektyviausias būdas įdarbinti savo žaliavas.
„Pavyzdžiui, pievų žolė. Per gyvulius ji tampa mėsa arba pienu. Taip pat iš jos biodujų galima padaryti energetinį objektą arba pakratą ar kompostą. Žiūrėdami į tai per klimato kaitos prizmę, kokiu būdu ir kada efektyviausiai konvertuojasi žolės biomasė į kitą pridėtinę vertę, matome, kad efektyviausias perdirbimo objektas yra gyvulys.
Šiltnamio efektą sukeliančios dujos ar organiniai junginiai tinkamomis technologijomis patekę į dirvožemį tampa pridėtine verte, o ne poveikiu klimato kaitai. Tad turint žinių ir technologijas, galime saugoti klimatą nekeisdami žemės ūkio produkcijos kiekio“, – komentavo ministras.
Pasak D. Zubo, nereikėtų galvoti, kad tik žemės ūkio bendrovės ir ūkininkai ėmė galvoti apie žaliąsias technologijas.
„Štai Klaipėdoje viena įmonė gamina biodegalus iš rapsų. O jų išspaudos naudojamos gyvulių pašarui. Tokiu būdu išeina sutaupyti 180 tūkst. tonų anglies dioksido, jeigu lyginsime su dyzelinu.
Lietuva savo atsinaujinančios energijos išteklių strategijoje turi numačiusi, kad sunaudos 15 proc. biodegalų. O dabar pasiekiame tik šiek tiek daugiau negu 4 proc. Taip yra todėl, kad sunku susitarti su energetikos ministerija, taip pat yra kitų įtakos grupių, kurios atstovauja degalinėms. Teigiame, kad biodegalai netinkami žiemai. Tačiau tuo metu biokurą sėkmingai eksportuojame į Švediją, kur klimatas šaltesni nei Lietuvoje“, – pasakojo D. Zubas.
Dar, pasak jo, įmonė turi sukūrusi ir daugiau žalių technologinių sprendimų, pavyzdžiui, reguliuojamą išmanųjį drenažą, kuris padeda išlaikyti drėgmę dirvožemyje, kai ilgą laiką nelyja. Taip pat sistema padeda neišplauti į vandens telkinius trąšų.
„Tačiau tokie nauji sprendimai daug kainuoja. Todėl reikalinga valstybės parama tokiems naujiems sprendimams. O jų jau dabar yra ir ūkininkai po truputį juos ima naudoti. Pavyzdžiui, išmanus purkštuvas, kuris atpažįsta piktžoles ir chemikalus purškia ne visame lauke, o būtent ant piktžolių.
„AgriFood Lithuania“ direktorė, Lietuvos klasterių tinklo asociacijos direktorė Kristina Šermukšnytė-Alešiūnienė pastebėjo, kad Lietuva turi daug įmonių, kurios kuria išmanius sprendimus jau dabar.
„Tačiau ne visi gali juos įpirkti. Todėl ateityje reikėtų sukurti sistemą, kad ir smulkieji ūkiai galėtų jais naudotis. Reikėtų sukurti skatinimo sistemą, kuri padėtų ūkininkams, kurie neturi papildomų pinigų nusipirkti naują ir brangią technologiją.
Geriausia, kad ūkininkai gautų paslaugą ir jiems nereiktų pirkti kažkokio konkretaus ir tikėtina brangaus įrenginio, pavyzdžiui, drono“, – komentavo specialistė.
K. Navickas irgi pritarė, kad reikia rasti, kad technologijos būtų įdarbintos, o ne būtų paliktos kažkur kampe ir ištraukiamos tik kartą per metus.
