Kai FIBA būstinėje Ženevoje vyko 2016 m. Olimpinių žaidynių krepšinio turnyro burtų traukimo ceremonija, Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Jonas Kazlauskas Toronto (Kanada) oro uoste rengėsi lipti į lėktuvą, skrendantį į Europą.
Daugiau nei 10 dienų drauge su Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu Arvydu Saboniu ir generaliniu sekretoriumi Mindaugu Špoku rinktinės strategas praleido JAV ir Kanadoje. Kelionės metu J.Kazlauskas susitiko ir su Gonzagos universitete rungtyniaujančiu Domantu Saboniu, ir su abiem NBA lygoje žaidžiančiais lietuviais – Donatu Motiejūnu bei Jonu Valančiūnu.
Sužinojęs Lietuvos rinktinės varžovus Olimpinio turnyro grupėje, treneris buvo lakoniškas: „Burtai yra burtai. Varžovų, kokių nori, neišsirinksi – gavome tikrai stiprią grupę, pirmas uždavinys – išeiti iš grupės tolyn“.
– Treneri, žinomi jau keturi varžovai Olimpinėse žaidynėse. Ar yra prasmės svarstyti – ar ne geriau būtų buvę patekti į A grupę, kurioje yra JAV rinktinė – kad su ja nereikėtų žaisti ketvirtfinalyje?
- Turbūt nėra. Pirmiausia reikia galvoti apie save, apie artimiausią varžovą, kuris tavęs laukia, o paskui žiūrėti, kas ir kaip bus. Pirmas uždavinys dabar yra patekti iš grupės tolyn, į kitą etapą.
Pernelyg nesidomėjau, kokiu būdu buvo skirstytos komandos. Tačiau mūsų pogrupis, matau, yra labai pajėgus ir silpnų varžovų tikrai nebus. Neabejoju, kad iš atrankos irgi ateis pakankamai stipri komanda.
- Drauge su LKF vadovais JAV ir Kanadoje praleidote dešimt dienų, turėjote galimybę ne tik stebėti, bet ir pabendrauti su trimis mūsų krepšininkais, žaidžiančiais už Atlanto – Domantu Saboniu, Donatu Motiejūnu ir Jonu Valančiūnu. Kokie jų planai, kaip jiems sekasi?
- Galbūt daugiau norėjome pamatyti jaunąjį Sabonį. Tačiau taip išėjo, kad po jo pirmųjų rungtynių kitą dieną turėjome išskristi į Torontą, nes ten vyko „Raptors” ir „Houston Rockets” mačas – dvikova, kuri mus iš esmės labiausiai ir domino.
Pagrindinis tikslas buvo iš šalies pažvelgti į mūsų žaidėjus, galbūt kažką pamatyti naujo, kaip juos išnaudoja, gal gauti naujų idėjų ateičiai, ir, be abejonės, pabendrauti su jais.
Be to, aišku, norėjosi susitikti su Donatu – pasikalbėti akis į akį, iš jo paties lūpų, ne per tarpininkus, išgirsti, kaip jis gyvena, kaip jaučiasi.
Manau, kad pavyko padaryti viską, ką planavome. Gal net truputį daugiau.
– Pradėkime nuo Domanto – kalbėjotės ne tik su juo, bet ir su Gonzagos universiteto treneriais, vadovais. Apie ką bendravote?
– Jie labai patenkinti Domantu – laiko jį komandos lyderiu. Ir jis tikrai gerai žaidžia, galingai, yra dominuojantis krepšininkas. Ta pergalė finale suteikė jam šansą patekti tiesiai į NCAA atkrintamąsias rungtynes.
Kadangi jau esame su juo dirbę visa vasarą, daugmaž žinome jo pliusus, minusus. Treneris, kiek bendravome, patvirtino daug dalykų, kuriuos mes žinojome. Matėme, kad jis tikrai tvirtėja, tobulėja, gal, net sakyčiau, ūgtelėjo šiek tiek tiesiogine prasme. Tame fronte viskas gerai.
– O kaip NBA fronte? Nes po susitikimo su Domantu persikėlėte į Torontą, kur pasimatėte su abiem lietuviais NBA žaidėjais.
– Mums pasisekė, kad Hjustono komanda neišskrido iškart po rungtynių su „Raptors”, kaip neretai būna, o liko nakvoti Toronte. Tad turėjome visą vakarą pokalbiams su abiem mūsų rinktinės žaidėjais.
- Tačiau abiejų NBA lietuvių situacija skirtinga – J.Valančiūnas praėjusią vasarą pasirašė ilgalaikį kontraktą su „Raptors“, o D.Motiejūnui pastarieji metai buvo kupini didžiulių išbandymų.
- Tikrai taip. Jei Jono padėtis gana aiški, tai Donatui, kaip matome, teko nemažai išgyventi – sunki trauma, operacija, po to ta sumaištis dėl neįvykusių mainų su Detroito klubu.
Tačiau svarbiausias dalykas, kurį išgirdome – ir tai buvo labai malonu – kad Donatas nori ir stengsis maksimaliai pasirengti, kad galėtų atstovauti Lietuvai per Olimpines žaidynes. Tai buvo svarbiausia. Aišku, daug kas priklausys ir ne nuo paties Donato, tačiau tai jau kitos aplinkybės. Man svarbiausia buvo iš jo paties išgirsti, jog jis nori šią vasarą būti Rio de Žaneire.
– Ar su Donatu kalbėjote ne tik apie jo sveikatą, bet ir apie galimą situaciją, kai jam teks spręsti būsimo kontrakto klausimą?
– Na, ne tik Donatui, bet ir visiems kitiems krepšininkams norisi palinkėti visų pirma sveikatos, kad nei karjerai, nei kontraktams neturėtų įtakos jokios traumos ir ligos. Labai džiugu matyti, kad Donatas gauna vis daugiau laiko aikštėje.
Galbūt šiai dienai Donatas dėl to sumaišties dėl neįvykusių mainų tarp Hjustono ir Detroito klubų dar nėra toks psichologiškai užtikrintas. Juolab, kad po tokios ilgos pertraukos jam dar reikia laiko atgauti ritmą, optimalią sportinę formą. Tačiau jis kovoja, treniruojasi, stengiasi ir tikisi, kad viskas bus gerai.
Situacija dėl jo ateities tikrai nėra aiški. Dėl to ir sakiau, kad Donato padėtis nėra vienareikšmiška šiai dienai. Mes puikiai suprantame visas rizikas ir galimas problemas. Nematau prasmės dabar spėlioti, kaip viskas gali susiklostyti.
Man, kaip treneriui, buvo svarbiausia išgirsti iš jo paties lūpų tvirtą Donato nuostatą stengtis padaryti viską, kad galėtų padėti Lietuvos rinktinei jau šią vasarą. O visa kita bus matyti. Kiekvieną problemą galima spręsti įvairiais būdais. Jis pasakė, kad nori dalyvauti rinktinėje. Dabar svarbiausia – jo sveikata.
– Po to Toronte praleidote dar keletą dienų. Turėjote galimybę pažvelgti į klubo veiklą iš arčiau?
– Taip, turėjome labai atvirą ir šiltą pokalbį su „Raptors“ vadovu Masai Ujiri. Jei anksčiau bendraujant būdavo, sakyčiau, tokio nežinojimo, gal nepasitikėjimo, tai po praėjusios vasaros bendradarbiavimo to tikrai neliko.
Pernai per rinktinės pasirengimą Kaune ir čempionato grupės varžybas Rygoje jie buvo atsiuntę pas mus vieną iš „Raptors“ fizinio rengimo trenerių ir vieną vyr.trenerio asistentą, kurie stebėjo, kaip mes dirbame su Jonu Valančiūnu, kaip vyksta mūsų treniruotės. Ir jie tikrai liko patenkinti, kaip mes dirbame, kaip Jonas treniruojasi būdamas rinktinėje. Todėl šis pokalbis buvo tikrai labai nuoširdus, atviras, ir tikrai jie neturi jokių problemų ir abejonių.
Taip pat stebėjome klubo treniruotę, o po jos mums padarė ekskursiją po naujus, pasakiškus „Raptors“ klubo treniruočių rūmus.
– Iš epiteto „pasakiški“ suprantu, kad jie padarė įspūdį?
– Geriau apie juos nekalbėti. Reikėtų geriau nufilmuoti ir rodyti, kaip turėtų atrodyti ideali treniruočių bazė.
– Treneri, gal planuojate keliones ir pas kitus kandidatus į rinktinę, kurie žaidžia Europoje?
- Be abejonės, kiti žaidėjai nebus pamiršti. O ar vyksime pas juos, ar tiesiog bendrausime telefonu, kaip iki šiol – priklausys nuo konkrečios situacijos. Svarbiausia, kad jiems visiems sveikiems pavyktų sėkmingai baigti sezoną.
- Treneri, kada planuojate pristatyti vasaros pasirengimo planus, būsimus kontrolinių rungtynių varžovus?
- Kai tiktai turėsime tikslią ir galutinę informaciją. Teko skaityti žiniasklaidoje, kad jau su kažkuo tikrai žaisime, kad „treneris Kazlauskas slepia kažkokius planus, varžovus“ ir panašiai. Tai netiesa – tiesiog nėra prasmės skelbti apie vieną ar kitą varžovą, kol neturime pasirašytų visų sutarčių su užsienio šalių federacijomis ir nėra tikslaus galutinio plano.
Kalbėjome su LKF vadovais, kad dabar šis procesas jau yra finišo tiesiojoje, tad kitą savaitę veikiausiai viską ir paskelbsime.
