Atkirtis monstrui
Daiva NORKIENĖ
Vilniuje studijuojančios Utenos gyventojos Irmos (vardas pakeistas) iškrypėlis vos nepavėžėjo myriop. Mergina neabejoja susidūrusi su pakelių maniaku - šis tenkinosi ją smaugdamas ir kankindamas. Tačiau neblogai psichologiją išmananti (anksčiau dirbo "Jaunimo linijoje") studentė ekstremalioje situacijoje nesutriko ir džiaugėsi "prieš mirtį" bent galėsianti išsakyti, ką apie tokius galvoja. Maniakas tvirtino, kad "gražios mergos niekam nereikalingos", todėl Irmą "pasmaugs", o studentė į šuns dienas dėjo kankintojo vyriškąją savigarbą, potenciją, gebėjimą bendrauti su moterimis...
"Tranzavo" į laidotuves
Sostinėje besimokanti, o Utenoje gyvenanti Irma namo parvažiuoja gana dažnai. Autostopu teigia beveik nevažinėdavusi - pavojinga, be to, "tam yra autobusai". Tačiau labai netikėtai iš gyvenimo pasitraukė Anykščių rajone, Butėnuose, gyvenusi Irmos draugė. Apimta pogimdyminės depresijos, bičiulė pasikorė, palikusi dėl jos iš proto ėjusią šeimą.
- Draugės tėvus netektis taip pribloškė, kad jie iš pradžių net nežinojo, ko stvertis, kaip pradėti organizuoti šarvonę ir laidotuves, - prisimena tą siaubingą rytą Irma.
Ją velionės tėvai pasikvietė į pagalbą.
Gegužės 10-osios rytą, po aštuntos valandos, Irma atėjo į Utenos pakraštyje esančią stotelę. Iš čia Anykščių, Rokiškio link nuolat važiuoja autobusai. Tačiau stotelėje paaiškėjo, kad maršrutinio transporto greit nebus. "Maniakai, prievartautojai - Vilniuje, - pamanė sau mergina. - O čia, kaime, turėtų būti ramu". Juo labiau kad iki Butėnų - vos trisdešimt kilometrų. Tiesą sakant, Irmos mintys tuo metu sukosi apie pasikorusią draugę ir jokios nuojautos apie tai, kad po keliolikos minučių ją pačią dusins, laužys kaklo slankstelius negailestingos iškrypėlio rankos. Taigi susimąsčiusi Irma kilstelėjo ranką, stabdydama pravažiuojančias mašinas.
O maniakas - visai paprastas
Skusta galva, kampuotas pakaušis, kilogramą sverianti aukso grandinė ir "mersas" tamsintais stiklais - tikrai ne pakelės maniako atributai. Taip, banditai žagina. Muša. Išsityčioja. Grobia gatvėje per prievartą. Tačiau paprastai jie neturi tikslo žudyti. Įpratę laužyti visas taisykles bei tabu, jie paprasčiausiai "pasiima" tai, ko užsigeidžia (šiuo atveju - moterį). Tačiau jiems reikia lytinio akto, o ne aukos kančių. Jie dažniausiai taip pasitiki savimi ir Fortūna, kad net nežudo aukų. Atsidūrusi priešais "trijų durų spintos" pločio vaikiną, auka beregint įtiki, jog skųstis neverta, ir po visko bijo net cyptelti. Kraštutiniu atveju, jei vis dėlto kam nors ir pasiskundžia, išmetami kiti koziriai: pinigai, atviri grasinimai, paslaptingi skambučiai telefonu, pasiunčiamos "derėtis ir ašaroti" motinos. Taigi (kad ir kaip šlykščiai bei absurdiškai tai skambėtų) atsidurti po "trijų durų spinta" yra mažumėlę saugiau negu susitikti su tikruoju maniaku. Kaip rodo Rytų ir Vakarų šalių pavyzdžiai, tikrieji maniakai dažniausiai yra baikščios, kompleksuotos, nekokios išvaizdos asmenybės, kurioms prievartinis lytinis aktas yra tarsi kokia kompensacija ar "gyvenimo dopingas" po patirtų įvairių skriaudų. Maniakas žudo ne tik iš baimės įkliūti, bet ir tam, kad būtų atkeršyta jo nevisavertiškumo liudininkei. Šios istorijos herojė, savo nelaimei, susidūrė su pastarojo tipo prievartautoju. Taigi neilgai trukus prie jos sustojo raudonos spalvos dar gana neprastai atrodantis mersedesas.
- Prie vairo sėdėjęs vyriškis man nesukėlė jokių įtarimų: smulkutis, šviesiaplaukis, didelėmis mėlynomis akimis. Žemaūgis - galėjo būti ne daugiau kaip metro šešiasdešimt penkių, - "Akistatos" žurnalistei pasakojo Irma.
Iš pažiūros trisdešimtmetį perkopęs vyras neatrodė pasiturintis: dėvėjo treningines kelnes ir nuskalbtus sportinius marškinėlius, automobilio vidus buvo pridulkėjęs ir gana netvarkingas. Į klausimą, ar vyriškis buvo gražus, Irma atsakė, jog pasibjaurėjimo nekėlęs, tačiau niekuo neįsimintinas, "paprastas". Plaukai šviesūs, banguoti, šiek tiek tamsesnė barzdelė. Kadangi Irma daugiausia tylėjo, vyriškis veltui mėgino vesti dialogą.
- Jis nuolat mėgino mane kažkuo įtikinti, pats klausdavo, o paskui pats ir padarydavo išvadas, - tvirtino mergina.
Vilnietis?
Gegužės 9-ąją pakeliui iš Vilniaus į Kauną prapuolė, o vėliau atrasta žiauriai nužudyta (pasmaugta) studentė Jurgita Šteinaitė. Uteniškė Irma į kol kas nenustatyto iškrypėlio automobilį įsėdo, kaip pamenate, gegužės 10-ąją. Ar šiuos abu nusikaltimus (be tos aplinkybės, kad aukos - vilnietės studentės, o data panaši) dar kas nors sieja? "Akistatos" žurnalistei Irma teigė, jog raudonojo mersedeso vairuotojas kalbėjo su sostinės gyventojams būdingu akcentu - "taip nei Utenoje, nei Anykščiuose nekalba". Beje, labai keistai ir įtartinai (šiandienos požiūriu) nuskambėjo vairuotojo teiginys-klausimas: "Tu turbūt studentė iš Vilniaus? Važiuoji namo?" Mat Utenos stotelėje, kur ir buvo paimta Irma, balsuotojai - itin dažnas reiškinys. Nesulaukę autobuso, jaunimas ir senimas, pavyzdžiui, į Rokiškį, mėgsta vykti pakeleivingais automobiliais. Be to, mergina su savimi neturėjo nei didelės rankinės, nei kuprinės, iš ko būtų buvę galima įtarti ją esant "tranzuojančia" studente.
" Štai aš užsiimu metalo prekyba, - net neklaustas pakeleivei dėstė vairuotojas. - Superku ir parduodu laužą". Ko nors daugiau apie save jis taip ir nepapasakojo. Nesisiūlė į draugus, nesimeilino, nekalbino užsukti į miškelį pasimylėti, nesiekė susipažinti. Nieko, kas galėjo paskatinti jo seksualumą, Irma taip pat nepadarė. Ji netgi neišsidavė važiuojanti į laidotuves ir dialogą palaikė tik frazėmis "taip, suprantu" , "be abejo", "panašiai"... Po keliolikos minučių lėkimo judriu Utenos - Anykščių plentu pasirodė Butėnų kaimo sankryža. "Išleiskit čia", - paprašė Irma, ketinusi iki gyvenvietės likusį kilometrą nueiti pėsčiomis. Vairuotojas lyg ir sulėtino greitį, tačiau staiga vėl paspaudė akceleratorių ir nulėkė tolyn. "Man reikia apžiūrėti vieną seną amoniako cisterną!" - paaiškino savo elgesį. Šiek tiek tolėliau laukuose iš tiesų virš medžių kyšojo didžiulės aprūdijusios kolūkių laikų cisternos. "Apžiūrėsiu šitas, o tada grįšim ir aš tave pavešiu į Butėnus", - visai taikiai ir paprastai paaiškino nepažįstamasis. Ir dar pridūrė, jog Butėnuose taip pat turįs apžiūrėti kelias senas metalines cisternas. Kadangi iš pokalbio Irma jau "žinojo", jog vairuotojas verčiasi metalų prekyba, o aplink Butėnus iš tiesų buvo gyvas galas niekam nereikalingų, apleistų metalinių cisternų bei bokštų, įtarimų nekilo. Irmai kuo ramiausiai sau sėdint ir nesipriešinant, vairuotojas pasuko į šunkelį, per laukus vedantį pamiškėje buvusių cisternų link. Kol pro automobilio langus buvo matyti judrus plentas, mergina jautėsi saugi.
"Kam reikalingos gražios mergos?"
Prie senų amoniako saugyklų vairuotojas sustojo. Išlipo, pasiėmė kažkokį įrankį (panašų į gerai išgaląstą statybininkų naudojamą mentelę). Priėjęs prie cisternų, kažką pakrapštė, lyg tikrintų, kiek dar vertas šis rūdžių "suėstas" metalas. Baudžiamąją bylą tiriantys Anykščių rajono apylinkės prokuratūros pareigūnai neatmeta galimybės, kad nusikaltėlis "galėtų būti metalo supirkėjas". Mat merginai jis spėjo atskleisti nemažai specifinių, tik "metalistams" žinomų "verslo paslapčių". Tačiau cisternos krapštymas buvo tikrų tikriausia vaidyba: milžiniškas, sulig daugiaaukščiu namu, rezervuaras sveria tiek, kad net ir aprūdijęs supirkėjui duotų gražaus pelno. Parduodant kaip žaliavą, jo kokybė nevaidina absoliučiai jokio vaidmens (daugiau niekam kitam tokios milžiniškos nuodais užterštos talpos ir nepanaudotum). Kol maniakas tariamai susidomėjęs braižė cisterną, Irma ramiausiai išlipo iš automobilio. Vyriškis atsigrįžo, pažiūrėjo, tačiau nieko nepasakė. Irma dar ir tada nepajuto jokios grėsmės. Vairuotojui grįžtant mašinos link, ji atsisėdo savo vieton ir laukė, kol bus parvežta į Butėnus. Staiga vyras, tarytum tikrindamas centrinio užrakto veikimą, spustelėjo pultelį - mergina girdėjo du spragtelėjimus. Atvėręs duris, vyras it pantera šoko ant jos. Prieš tai, žinoma, pulteliu užrakino mašiną.
- Jis mane daužė kaip sau lygų vyrą - be gailesčio ir iš visų jėgų, - prisimena Irma. - Klykiau visa gerkle ir jaučiau, kaip nuo smūgių tinsta veidas. Tolumoje, už kelių šimtų metrų, plentu lyg niekur nieko pirmyn ir atgal skubėjo mašinos, tačiau manęs niekas negalėjo išgirsti. Supratusi, kad šaukdama nieko nelaimėsiu, nutilau. Ir tą pat akimirką smūgiai liovėsi.
Nusikaltėliui pavyko auką šiek tiek pražargdinti. Užšokęs ant viršaus, jis ėmė plėšti nuo jos drabužius - rankomis iš visų jėgų draskė palaidinę (pasiūta iš geros elastingos medžiagos, ši neplyšo), mėgino nuvilkti apatinius drabužius. Nesisekė, tad prievartautojas vis labiau kaito. "Vis tiek aš tave pasmaugsiu. Aš tave pasmaugsiu!" - iš pradžių tai buvo vieninteliai jo ištarti žodžiai. Tuo tarpu Irmos galvoje vis sukosi anaiptol ne optimistinė mintis: "Išniekins, nužudys, tačiau už ką?" Tada ji ryžosi to paklausti užpuoliko. Jūs manote, jis tylėjo ir mirksėjo savo didelėmis mėlynomis akimis? Nieko panašaus! Kankintojui nejučia išsprūdo, matyt, visą gyvenimą ramybės nedavusi ir su moterimis patirtas nesėkmes liudijanti frazė: "O kam reikalingos gražios mergos?" Aukšta, liekna ilgaplaukė Irma buvo iš tikrųjų graži.
Kova
"Na jau ne! - pagalvojo Irma. - Gyvos jis manęs neišprievartaus". Žodžiu, jeigu jau mirti, tai neišniekintai ir "su muzika". Mergina visai neblogai išmano psichologiją, kadaise yra dirbusi psichologinę pagalbą telefonu teikiančioje "Jaunimo linijoje". Ji žinojo, kad prievartautojai dažniausiai yra nevisavertiškumo kompleksų kamuojamos, moterų atstumtos asmenybės. Irma pradėjo žagintoją kalbinti: "Klausyk, kam tau reikia mane draskyti? Juk aš su tavimi nenoriu". Ir parodydama, koks jis jai atgrasus, sukdavosi šalin nuo jo pabučiavimų. "Paleisk mane ir atvesiu dailią paną, kuri su tavimi pergulės pati". Tačiau kankintojas tylėjo ir draskė jos drabužius toliau.
"Na, gerai, aš tave perpratau! Tau nieko neišeina su moterimis, todėl ir imi jas prievarta. Tu - bailys, nepasitikintis savimi vyras. Gražiuoju tu, matyt, negali", - nesiliovė kalbėjusi studentė. Vienu metu jai netgi pasirodė, jog žagintojas atstos - taip jį paveikė aukos žodžiai apie jo "negalėjimą". "Nutilk tu!" - perpykęs užriaumojo prievartautojas. Ir burbtelėjo, kad jei ji nenutilsianti, jam "tikrai nieko neišeis". Ir tada nusikaltėlis vėl ėmė ją mušti ir smaugti.
- Mačiau jo žvilgsnį, jo patenkintą šypseną ir supratau, kad tam vyrui svarbu ne mane išžaginti, o nukankinti. Kai aš smaugiama dusau ir mėlau, jis vis labiau "kaito" ir džiaugėsi.
Sadistas tiesiog švytėjo iš pasitenkinimo, kankindamas Irmą. Paspaudžia kaklą ir atleidžia, leidžia įkvėpti oro. Pakui vėl smaugia.
- Kas antra jo frazė buvo: "Tu negyvensi, pasmaugsiu"...
Stebuklas
Studentei buvo įlaužti kaklo slanksteliai, pažeisti svarbūs kakle esantys audiniai ir nervai, o medikai vėliau prognozavo, jog ji gali nebejudinti galvos ir nevaldyti rankų. Kurį laiką teko vaikščioti su kaklo įtvaru ir gulėti ligoninėje. Tačiau, nepaisant padarytų sunkių sužalojimų, merginai labai pasisekė: nežuvo tiktai per plaukelį ir, galima sakyti, per Dievo ar Likimo malonę.
- Pajutau, kad beveik temsta sąmonė, o iš gerklės plūstelėjo kraujas, - prisimena Irma. - Supratau, kad gyventi liko sekundės. Ir staiga mano rankinėje sučirškė mobilusis telefonas.
Tą pat akimirką žudikas persimainė: pabalo, pamėlo. "Kam? Kam spėjai paskambinti?" - paklausė drebėdamas ir šoko nuo savo aukos. Ištraukęs iš jos rankinės mobilųjį, šveitė per atvirą mersedeso stoglangį. Tačiau besisprausdamas atgal į savo vietą, į vairą brūkštelėjo kelnių kišenėje buvusį pultelį, įsijungė signalizacija, o mašina atsirakino. Irma šoko iš "merso" ir - bėgte per laukus plento link. "Na ir dink!" - palydėjo ją prievartautojas nusivylimo kupinu balsu. O tada net greičiau už pačią auką spruko iš nusikaltimo vietos (vėliau įvykį tiriantys pareigūnai aptiko padangų paliktas žymes). Pasiekusi plentą, ašarodama ir ištinusi Irma paknopstomis bėgo Butėnų link. Šalia jos sustojo gailestingo žmogaus vairuojamas automobilis. Tas pašalietis ją ir pavežė iki velionės draugės namų. Ten buvusių žmonių skausmą ir siaubą galima įsivaizduoti: čia pasikaria viena jauna moteris, čia atsiranda prismaugta antra. Butėniškiams viskas pasirodė panašu į pasaulio pabaigą. Tiesa, ne mažiau šiurpo ir Irmos mama. Nesulaukusi dukters pranešimo, kad laimingai pasiekė kaimą, būtent motina lemtingąją akimirką paskambino į mobilųjį. Kankintojas, griebdamas ir mesdamas telefoną per mašinos liuką, netyčia paspaudė atsiliepimo mygtuką. Įsivaizduokite gimdytojos jausmą, kai vietoje įprasto "alio" išgirdo kažkokį triukšmą, mašinos signalizacijos kaukimą, o paskui staiga viskas nutilo. Maždaug po penkių minučių dukra pati paskambino iš Butėnų ir, nesileisdama į ilgas kalbas, teištarė: "Jau viskas gerai, aš likau gyva!" Netrukus ji jau važiavo į ligoninę.
Anykščių rajono prokuratūra paskelbė įtariamojo fotorobotą (Irmos manymu, jis išėjo "nelabai panašus") ir jau sulaukė kelių skambučių. Tikrinami visi pranešimai, intensyviai ieškoma nusikaltėlio. Pareigūnams nėra žinoma, ar vietos "maniakas" sietinas su Vilniuje siaučiančiu "Žemųjų Panerių žudiku". Nors, kaip sužinojome Anykščių prokuratūroje, vyksta darbas ir vilniečiai "yra informuoti apie jo rezultatus".
