Ar Lietuva turi svajonių? Ar visuomenė žino, kuriuo keliu ir kodėl nori eiti? Nebemokant svajoti, viešojoje erdvėje nebeliko ir politikos, tos tikrosios politikos kaip skirtingų idėjų apie valstybės tikslus ir ateitį susidūrimo. Teliko administravimas – Europos Sąjungos lėšų dalybos, Turniškių skandalas, energetikos problemos, – ir administratoriai iš įpročio netiksliai tebevadinami politikais.
Matyt, viskas prasideda nuo klausimo, kaip suprantame politiką. Dažnam ji pirmiausia siejama su veidais tų, kuriuos vakarais matome per televizorių, balsais tų, kurie aiškinasi, bylinėjasi, atsiprašinėja, išsisukinėja ir kaltina vienas kitą. Lyg būtume teatre, politiniame teatre. O gal cirke? Tačiau kokie gi jie, politikai? Tikri politikai į viešumą ateitų kovoti dėl savo idėjų, siūlydami ir kitiems sutikti su jų vizija apie visuomenės rytojų, o tuomet abejotina, ar už kyšį pakeistų nuomonę, tad jau politinė korupcija yra paradoksalus terminas. O tie, kurie dabar užima valstybės valdžios postus, tėra administratoriai. Tačiau visi užmiršo, kad administruoti galima tik jau turimą projektą, o Lietuvos visuomenei tokio šiuo metu trūksta.
Tiesa, dažnai kaip vėliava mosuojame pilietinės visuomenės idėja. Pati idėja yra labai graži: viskas prasideda nuo žmonių, jie renka valdžią, kuri turi tarnauti rinkėjų interesams, o ne atvirkščiai. Kaip parašyta Konstitucijoje, suverenitetas priklauso Tautai, o valdžia ne valdo, bet tik vykdo jos valią. Vis dėlto net ir pilietinės visuomenės idėja yra ribota. Joje paradoksaliai slypi pavojus užmiršti kitas idėjas. Bendruomenės gal ir nelaukia valdžios pareigūnų ir savo jėgomis sutvarko vaikams žaidimų aikštelę ar net suremontuoja rūsius, tačiau ir tai tėra ūkiniai reikalai. Būtini, sveikintini, bet vis dėlto ūkiniai. Tikslų, vizijų, svajonių, vilčių nėra. Nekeliami jokie esminiai visuomenės gyvenimo klausimai. Neabejojama pagrindinėmis vertybėmis, nesiūlomos alternatyvos, nesusimąstoma apie tai, kodėl darome tą ar kitą, nesusimąstoma, ar mums svarbu kažkas toliau mūsų kiemo. Todėl kai kam gali kilti klausimas: o kodėl, jei piliečiai patys gali tvarkyti savo gyvenimą, nelaukdami valdžios pagalbos, patys statyti tvoras ir sodinti daržus, kodėl tada jiems apskritai eiti į rinkimus ir balsuoti? Tiesiog nebematomas joks ilgalaikis valstybinis tikslas.
Iš tiesų, ta vertybinė politika, kurią dabar turime (liberalai – už laisvę, bet tik ekonominę, išsigimstančią į vergavimą verslo interesams, konservatoriai – už kišimąsi į asmeninį žmonių gyvenimą, tariamai stojant už tradicines šeimos vertybes) nėra politinė filosofija. Tai prisidengimas vertybėmis, ne remiantis jomis kaip politikos pagrindu, o tik naudojantis kaip patrauklia iškaba. Ir koks tas pagrindas begali būti, jei partijos juda centro link ir atsisako bet kokių išskirtinių savo idėjų, taip vertybinį konfliktą užleisdamos dešiniesiems ir kairiesiems (tiesa, šių pas mus dar nesigirdi) radikalams.
Dar daugiau: iškabomis tapusios vertybės virsta rutina. Ką tik paminėjome Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, tačiau kaip? Šios atmintinos valstybės dienos praeina pagal nusistovėjusias taisykles: mišios, iškilmingas Seimo posėdis, koncertas... Tai politiniai ritualai. Būtinai klausiama apie patriotiškumą, būtinai senosios vertybės priešpriešinamos naujoms ir grėsmingoms (kad ir kiekvienąkart tai pačiai Valentino dienai), būtinai kalbinami tie patys, tik kartą per metus teprisimenami žmonės. Ar jiems patiems – Nepriklausomybės Akto signatarams – neliūdna būti vienos dienos herojais, tokiais pat būtinais kaip Trispalvė, tačiau visuomenei reikalingais tik vieną vienintelį kartą per metus?
Dar per valstybines šventes kalbama apie praeitį, vienokią ar kitokią, bet būtinai praeitį. Ir labai jau mažai apie ateitį.
Apie ateitį buvo kalbama, kai laukėme narystės NATO ir Europos Sąjungoje. Tačiau dabar ir šie raidžių deriniai teliko tuščios formulės. Mes jau čia. Ir dabar mums svarbiausia, kas dalins pinigus ir kam jie atiteks. Tačiau kažkodėl neklausiama, kokie yra tie tolesni tikslai, kurių siekdami juos galime panaudoti. Ir sakydama „tikslai“, mąstau ne apie dar kitas tokias pat tuščias frazes kaip „žinių visuomenė“, „gerovės valstybė“ ar „laisva rinka“. Šios frazės tuščios, nes jos neturi vertybinio pamato. Jos tegali būti parankios rinkimus laimėti siekiantiems politikams, tačiau tikrovėje nepamatuojamos, neapčiuopiamos. Dar blogiau – jos net nesuvokiamos.
Kodėl niekas neklausia, kaip Lietuva atrodys po šimto metų? Kodėl menininkai nepiešia apokaliptinių vaizdų, kaip antai, koks juodas kraujuojantis pasaulis, kuriame likę paskutiniai šakėmis runkelius saugantys lietuviai, pavadinimu „Airijos suviliotųjų galas“? Kodėl nekuriami filmai apie iškrypusią vartotojišką visuomenę, kurioje žmogus telieka savo poreikius tenkinančiu gyvuliu? Tai lyg tos pačios problemos, kurias ir dabar nuolat kartoja vadinamieji politikai. Tačiau jie remiasi statistika. Jie pateikia skaičius ir procentus. O statistika žudo mintis. Statistika padeda sužinoti, bet nepadeda suvokti. Ir todėl nepadeda spręsti problemų. Statistika siūlo racionalius metodus, siūlo protingą administravimą, siūlo ekonomiką. Bet ji žudo svajones. Svajones skatina menas, skatina ir laisva diskusija. Gal jau turime per mažai mąstyti mokančių žmonių, nes vadybos, verslo administravimo, ekonomikos ir teisės studijos išugdo profesionalius vykdytojus, bet ne strategus, ne kūrėjus, ne politikus?
Nesakau, kad visi ūkiniai reikalai, pradedant atomine elektrine ir baigiant partijų finansavimu, yra nesvarbūs. Priešingai, jų reikšmė labai didelė, tačiau tik tuo atveju, jei tai tėra priemonės, o ne tikslai savaime, jei ekonomika neužima vietos tų idėjų, kurioms tarnauti buvo pasitelkta. Kažkada, matyt, pasukta klaidingu keliu – manant, kad turimas bendras tikslas, kad valstybė turi ateitį ir svajonę, diskusijos tebuvo keliamos dėl priemonių tam tikslui pasiekti. Deja, joms užsitęsus, pats tikslas pasimiršo. O gal šiuolaikinei Lietuvai reikia naujo?
Valstybė turi svajoti. Politikai turi siūlyti visuomenei alternatyvias vizijas, galimus valstybės projektus. Tuomet viešoji erdvė taps ta vieta, kurioje aptariamos visos skirtingos svajonės. Nė viena jų nėra blogesnė už kitą, tačiau tik jas lygindami, pasirinkdami vieną ar kitą, jų siekdami, tačiau niekada iki galo nepriartėdami, liksime laisvi. Laisvi spręsti dėl savo likimo.
