Remigijus RAINYS
Jei senajai Genei Palavenienei kas būtų išpranašavęs, jog sūnų Antaną turės laidoti per pačias Antanines, tai 76 metų senolė tikrai būtų nepagailėjusi karčių žodžių. Juk ne veltui sakoma, kad sunkiausia tėvams laidoti savo vaikus, nors pastaraisiais metais Antanas Palavenis (48 m.) savo tikros motinos neįsileisdavo į jos pačios namus. Po skyrybų su žmona į tėvų namus Ukmergės rajono Mažeikių kaime sugrįžęs A. Palavenis gyveno netikusiai ir nuolat konfliktuodavo su kitais šeimos nariais.
Kadaise ilgus metus Ukmergės autobusų parke vairuotoju dirbęs antrasis iš penkių brolių Antanas su žmona augino dvi dukras ir puoselėjo viltis gauti butą Vilniuje. Deja, visos viltys subliuško, ir Antanienė, anot kitų brolių Palavenių, nebepakęsdama nuolatinių vyro priekabių ir jo kumščių smūgių, išsiskyrė, o darbą praradusiam eksvairuotojui teko grįžti į savo kaimą. Kol buvo gyvas penkis sūnus ir dukrą užauginusios Genės vyras, jų dar senelio statytuose namuose didesnių konfliktų nebuvo, tačiau kai maždaug prieš šešerius metus šeimos galva mirė, Antanas pasijuto visagaliu. Tuo metu vyriausiasis brolis Albinas su šeima jau gyveno gretimame Misionių kaime, Albertas, įsidarbinęs Panevėžio elektros tinkluose, su žmona augino du berniukus ir šeimos lizdą susisuko mieste prie Nevėžio. Ten pat mokytis atvažiavo sesuo Zita ir jaunėlis Jonas. Mažeikių kaime su motina liko tik Stasys (43 m.) ir Antanas. Vienintelis darbo neturėjęs A. Palavenis vis dažniau priverstinį laisvalaikį praleisdavo prie butelaičio, o apgirtęs "reguliuodavo" šeimynykščių gyvenimą. Apsvaigęs nuo alkoholio vyriškis nevengdavo pakelti rankos prieš savo gimdytoją, na, o brolį Stasį pliekdavo viskuo, kas pasitaikydavo po ranka. Pasak Stasio, Antanas norėjo likti vieninteliu tėvų trobos šeimininku, o po išgertuvių pamiršdavo kur ką pasidėjęs ir kaltindavo namiškius dėl neva iš jo pavogtų pinigų, ar dingusių svaigalų butelių. Kiek daugiau nei prieš dvejus metus, per vieną tokį konfliktą, Antanas savo brolį ėmė "šventinti" keptuve. Po kiemą vaikomas S. Palavenis nusitvėrė kirvuką, kuriuo kapodavo runkelius triušiams, ir, anot jo paties, gal tris kartus sušėrė skriaudikui per galvą. Kelias savaites ligoninėse gydytam nukentėjėliui buvo pripažintas antrosios grupės invalidumas. Dabar jau A. Palavenis įgijo šiokį tokį pragyvenimo šaltinį, o jį sužalojęs brolis, beje, pats ir iškvietęs sužeistajam pagalbą, gavo pustrečių metų laisvės atėmimo.
Per tuos metus, kuriuos iki amnestijos S. Palavenis kalėjo, Antanas visiškai užvaldė tėvų namus ir vis dažniau savo smurtą nukreipdavo prieš senutę motiną. Genė sūnui nebeįtiko niekuo. Šis vis ją varydavo iš namų ar reikalaudavo pinigų. Kartais apgirtęs sūnelis neleisdavo motinai net pamelžti karvės, nors pats jokių darbų nesiimdavo. Kadaise gražia aplinka garsėjusi Palavenių sodyba apaugo piktžolėmis, užžėlė nebesukasami daržai, viena po kitos iš durų dingo rankenos. Verandos durys dabar jau buvo užkišamos šaukštu. Antanas daužydavo motiną kuo papuola. Taip kartą jis senajai sulaužė raktikaulį žarstekliu, o po to stipriai sumušė šoną. Kieme, po ant suolo apverstu kibiru, Antanas nuolat laikė pusplytę, kurią stverdavo į rankas, kai sodyboje pasirodydavo brolis ar motina. Todėl senolė buvo priversta glaustis tai pas Misionyse gyvenantį Albiną, tai Panevėžyje pas dukrą. Antanas ne tik neįsileido į namus gruodžio mėnesį iš kolonijos sugrįžusio brolio, bet ir neatidavė jam jo rūbų. Stasys kelias naktis pernakvojo pas Albiną ir iki šiol glaudžiasi Panevėžio nakvynės namuose, nes įgaliotinis jį įspėjo, kad kilus mažiausiam konfliktui su Antanu, jam teks sugrįžti į įkalinimo vietą. A. Palavenį bandė paveikti ir seniūnė, ir apylinkės įgaliotinis, tačiau jų akivaizdoje atgailaujantis vyriškis bučiuodavo motinai rankas bei melsdavo atleidimo, o šiems išėjus viskas vėl tekėjo sena vaga.
Savo tėvų namuose apsistoti negalėjo ir iš Panevėžio atostogauti atvažiavęs Albertas Palavenis (36 m.). Vyriškis apsigyveno pas kaimyną Bronių Šiaučiūkonį, kuriam ketino išmūryti lauko virtuvę, tačiau su brolio savivale taikstytis neketino. Pamatęs, kad Antanas šakėmis puolė karvę pamelžusią motiną, Albertas jas atėmė ir, už pakarpos gerokai papurtęs dvylika metų vyresnį brolį, pasakė, kad motina sugrįžta į namus ir teks su tuo susitaikyti. Tarp brolių kilęs konfliktas tęsėsi jau viduje ir Albertas neneigė kumščiu sudavęs broliui į veidą. Tačiau, anot jo artimųjų, išeinantį namo brolį pats Antanas paprašė užrakinti laukujes duris ir pakišti raktą po betoniniu prieangiu. Po šiuo prieangiu girtas Antanas grasindavo palaidoti savo motiną. Kitą rytą į sodybą atėjęs Albinas brolį rado nebegyvą, virtuvėje gulintį sužalota galva ir pasmakre. Iškviesta operatyvinė grupė apklausė Albiną, o vėliau dviem paroms sulaikė jo jaunesnį brolį Albertą. Vėl gimtojon sodybon susirinkusi Palavenių šeimyna su viltimi laukia teismo medicinos ekspertų išvadų, galbūt būsiančių palankių Albertui. Anot Stasio, jam gyvenimą sugadinęs Antanas net po savo mirties gali pakenkti ir Albertui.
