Sausio 13-oji pažymėta krauju, bet ši Laisvės gynėjų diena yra mūsų tautos moralinės pergalės ir laisvės įprasminimo diena.
Turėtume suvokti: laisvėje gimęs jau nevergaus. Laisvė yra tikrasis tautos laimės ir gerovės šaltinis, o jos netektis – galimybės augti, tobulėti praradimas. Vargu ar kuris mūsų norėtų būti vergu, nes tai žemina bei menkina valią ir dvasią.
Mums laisvė kainavo brangiai: ji pažymėta krauju ir išpirkta Lietuvos žmonių gyvybėmis. Todėl šiandien visi lenkiame galvas ir prisimename keturiolika žuvusiųjų per Sausio 13-ąją. Tačiau šiandien ne tik gedulo diena – tai mūsų tautos moralinės pergalės, laisvės šventės diena. Tai sakė ir du dvidešimt pirmosios Laisvės gynėjų dienos išvakarėse „Panevėžio balso“ kalbinti pašnekovai – vienintelis likęs gyvas Medininkų tragedijos liudininkas, Vilniaus evangelikų reformatų parapijos klebonas, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios konsistorijos viceprezidentas Tomas Šernas bei žinomas Panevėžio krašto fotomenininkas, dailininkas, medžio drožėjas Julius Vaupšas.
Išaugti iš trumpų kelnių
Pasiteiravus, ar viską padarė Lietuvos valdžia tiriant tragiškus Sausio 13-osios įvykius, T. Šernas buvo atviras: „Sunku pasakyti. Ties tuo klausimu dirba įstatymų leidėjai, politikai, teisėsauga... Tai jų visų darbas, bet kiekvienas atsakingas už savo sritį. Teisėsauga stengiasi savo darbą atlikti kokybiškai, o politikai visai kitaip veikia. Jie į šio svarbaus darbo atlikimą žiūri politikų akimis ir pirmiausia jiems rūpi šalių tarpusavio santykiai. Šiuo atveju – tarp Lietuvos ir Rusijos. Tarp kitko, tas pats ir su Medininkų byla. Tačiau nors Lietuva maža šalis, pirmiausia patys turime suvokti, kas esame ir kur einame. Privalome susikalbėti tarpusavyje, nes didžiosioms valstybėms, tokioms kaip Rusija, esame potencialus grobis.“
Paprašytas pakomentuoti, kodėl buvo sužlugdyta galimybė Lietuvai perduoti vieną Sausio 13-osios žudynių organizatorių Michailą Golovatovą, vienintelis likęs gyvas Medininkų tragedijos liudininkas svarstė, jog Europos Sąjungos šalyse galioja dviprasmiškos teisės.
„Lietuva neturėtų būti maža, neturėtų stengtis, kad ją mylėtų, ir stengtis įtikti: politinėje rinkoje turime išaugti iš trumpų kelnių ir pasakyti garsiai, ką galvojame, – kviečia T. Šernas. – Nes jei manysime, kad tarptautiniu mastu Lietuva mažesnė už Austriją, tuomet tos dviprasmiškos teisės ir toliau bus mums taikomos.“
T. Šernas tvirtai tiki, kad Sausio 13-oji – ne gedulo diena.
„Sausio 13-oji – pergalės diena, iškovotos laisvės diena, nors ir pažymėta krauju. Šią dieną turime švęsti, kaip švenčiame Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Nemokame džiaugtis ir beveik visas šventes minime su tragedijos žyme. Užtenka savyje auginti baudžiauninko sindromą. Esame stiprūs ir mus turi išgirsti. Kai mūsų tvirtas balsas bus išgirstas, ir tiesos samprata bus atkurta“, – T. Šernas kvietė visus minėti Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną.
Laisvės apraudoti nereikia
Fotomenininkas, dailininkas, medžio drožėjas Julius Vaupšas, išgirdęs apie ką kalbėsime, atsiduso: „To neįmanoma pamiršti, tai mano viduje. Nors dabar kartais atsidūsti, kai banalybės ir kasdienybė apninka. Tačiau tas laisvės pojūtis, kokį tuomet teko pajusti, niekur neišnyko. Ir tada, ir dabar manau: už laisvę vertėjo krauju mokėti. Laisvės sąlyga buvo mirtis, bet šiandien jokiais būdais negalima Sausio 13-osios apjuosti gedulo kaspinais ir sustojus raudoti. Tai mūsų pačių iškovota laisvė, moralinė pergalė. Esame laisvi ir vergais nebebūsime.“
Išgirdęs klausimą, ar prieš 21 metus ginant Seimą buvo baisu,J. Vaupšas šyptelėjo: „Grėsmę jutome labai. Juolab kad beginkliai buvome. Tačiau vidinė dvasia – stipri. Be to, trauktis juk nebuvo kur, o ir minties tokios nebuvo. Šiandien, pažvelgęs į praėjusias dienas, galvoju, jeigu tuomet būtų reikėję mirti dėl laisvės, būčiau miręs. Kito pasirinkimo tada nebuvo.“
Panevėžio krašto menininkas apgailestauja, kad ir po daugiau nei dvidešimties nepriklausomybės metų Lietuva yra Rusijos, Europos Sąjungos galingųjų valstybių interesų įkaitė.
„Dar ir dabar esame buvusi Rytų bloko šalis, bet kartu jau ir Vakarų valstybių zonoje. Deja, tarp didžiųjų Europos šalių Lietuva kol kas nėra lygiateisė šalis. Lieka tik įvertinti kai kuriuos nesenus įvykius Austrijoje, kai Lietuvai nebuvo perduotas toje šalyje sulaikytas vienas Sausio 13-osios žudynių organizatorius M. Golovatovas. Bėda dar ir ta, kad mūsų išrinktasis Seimas panašus į susirinkusių šlėktų seimelį, kuriems pirmiausia rūpi susitvarkyti savo reikalus. Nenorėčiau baigti pokalbio tokia gaida. Esame lietuviai, o Lietuva – mūsų tėvų, protėvių žemė. Esame ir būsime šios žemės šeimininkai. Juk už šios žemės laisvę buvo pralietas kraujas.“
Raimonda MIKUČIONYTĖ
