„Maskvos restoranuose ir virtuvėse daug keiksmažodžių ir piktų kalbų“, – sako vienas Rusijos elito narys. Anot jo, „visi supranta, kad Putinas suklydo ir pralaimi“. Putinas, kuris labiau už viską mėgo stabilumą ir jį „pardavinėjo“ savo piliečiams, šiuo metu siūbuoja laivą pavadinimu Rusija. Dalis piliečių, ypač elito, nori išlipti, kiti nori, kad išliptų Putinas.
Elitas nepatenkintas
Tai nereiškia, kad Putinas jau dabar ruošiasi nusilenkti Vakarams, būti nuverstas ar panaudoti branduolinį ginklą. Tai reiškia, kad tie, kurie valdo šalį ir turi joje turtą, praranda pasitikėjimą savo prezidentu. Atrodo, kad Rusijos politinė sistema įžengia į patį neramiausią savo posovietinės istorijos laikotarpį. Vakarų vyriausybės taip pat pradeda nerimauti, kad Rusija gali tapti nevaldoma, svarsto Carnegie Endowment for International Peace analitikai.
„Niekada anksčiau Vladimiras Putinas nebuvo atsidūręs tokioje situacijoje per 23 valdymo metus“, – sako Rusijos politikos analitikas Kirilas Rogovas.
Praeityje, susidūręs su sudėtingomis situacijomis, tokiomis kaip povandeninio laivo „Kursk“ ir jo 118 įgulos narių netektis 2000 m. arba pasibaisėtina mokyklos apgultis 2004 m., pasibaigusi 333 žmonių mirtimi, jis sugebėjo nusimesti atsakomybę ir išlaikyti savo įvaizdį, kaip stiprus lyderis. „Dabar jis planuoja ir vykdo operacijas, kurios akivaizdžiai žlunga.
Vasario 24-ąją įvykusi invazija į Ukrainą buvo šokas Rusijos valdžiai, kuri įtikino save, kad Putinas nerizikuos didelio masto karu. Jo pradinė, nors ir ribota, karinė persvara Ukrainoje, ekonominio žlugimo Rusijoje nebuvimas ir ankstyvi bandymai derėtis dėl taikos ramino rusų nervus. (Galbūt padėjo ir gausus girtavimas elito tarpe, tai taip paaštrėjo, kad Putinas pradėjo viešai skųstis alkoholizmu.) Kai kurie elito nariai net kurį laiką įtikinėjo save, kad Putinas negali pralaimėti.
Šį požiūrį sugriovė „dalinė“ mobilizacija. Tai parodė, kad jo „speciali karinė operacija“ šlubuoja. Rinkdamas daugiau karių, jis vis labiau įtraukė šalį į konfliktą: masinis rusų išvykimas iš šalies parodė, kad toli grazu ne visi nori veltis į karą, o bandymas karą Ukrainoje paversti nauju „Didžiuoju Tėvynės karu“ iki šiol žlugo.
Sulaužė susitarimą su visuomene
Mobilizacija sulaužė pagrindinę visuomenės susitaikinimo su karu prielaidą: kad ji nereikalaus jos aktyvaus dalyvavimo. Putinas negali laimėti savo karo, nes nuo pat pradžių jis neturėjo aiškių tikslų; ir, tiek daug praradęs, negali jo baigti be gilaus pažeminimo. Net jei kovos Ukrainoje nutrūktų, jam grįžti į taikų prieškarinį gyvenimą yra beveik neįmanoma. Tuo tarpu ekonomika pradeda riedėti žemyn, jaučiasi sankcijos ir labiausiai kvalifikuotų bei išsilavinusių darbuotojų išvykimas.
Rugsėjo 30 d. įvykusi ceremonija, kurios metu po žiaurios kalbos prieš Vakarus Putinas aneksavo keturias Ukrainos provincijas, kurių jis faktiškai nekontroliuoja, buvo tokia absurdiška, kad tikriausiai pakirto jo stiprybės aurą net Rusijoje.
Kaip teigia politikos konsultantė Tatjana Stanovaja: „Iki rugsėjo Rusijos elitas pragmatiškai pasirinko palaikyti Putiną... tačiau reikalai pažengė taip toli, kad dabar gali tekti rinktis iš įvairių pralaimėjimo scenarijų. Karinis pralaimėjimas gali privesti prie režimo žlugimo su visa su tuo susijusia rizika tiems, kurie jį palaikė. Tuo tarpu V. Putino karingumas „kelia klausimą, ar Rusijos elitas yra pasirengęs laikytis Putino iki karčios pabaigos, ypač augant grėsmėms panaudoti branduolinį ginklą“, – pažymi M. Stanovaya. Putinas iš tariamo stabilumo šaltinio tapo nestabilumo ir pavojų šaltiniu.
Kremliuje daug laiko praleidęs politikos analitikas Abbasas Galiamovas teigia, kad per artimiausius mėnesius elitas, kurio nariai visada pasitikėjo Putino galimybėmis išsaugoti savo režimą supras, kad dabar laikas gelbėti savo gyvybes ir turtą.
Tai, anot jo, sustiprins galimo įpėdinio paieškas sistemoje. Galiamovo potencialių kandidatų sąraše yra Dmitrijus Patruševas, Nikolajaus Patruševo, kuris yra Saugumo Tarybos vadovas ir vienas iš pagrindinių režimo ideologų, sūnus. Patruševas jaunesnysis.
Nors jis yra šeimos narys, dėl jaunystės jis gali būti vertinamas kaip naujas veidas. Dar galimybes tapti nauju vadu turi Kremliaus štabo viršininko pavaduotoją Sergejus Kirijenka, Maskvos meras Sergejus Sobjaninas ir ministras pirmininkas Michailas Mišustinas, kuris galėtų sudaryti sąjungą su kai kuriais saugumo žmonėmis ir atlikti nuosaikaus derybininko su Vakarais vaidmenį.
Tačiau, kaip neseniai laikraštyje „Washington Post“ teigė įkalintas Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas, viltis, kad „Putino pakeitimas kitu jo elito nariu iš esmės pakeis požiūrį į karą, ypač karą dėl „SSRS palikimo yra naivi“. Vienintelis būdas sustabdyti nesibaigiantį imperinio nacionalizmo ciklą, tvirtino Navalnas, yra Rusijai decentralizuoti valdžią ir paversti save parlamentine respublika.
Reikia naujos vizijos
Rusijos visuomenė trokšta sugrįžimo į stabilumą, bet tai neįmanoma valdant Putinui, kuris dabar nori būti pasaulinio nestabilumo operatoriumi. Putino laikų stabilumo koncepcija, kuri pirmą kartą pradėjo klibėti prieš kelerius metus, dabar galutinai žlugo. Daugelį metų rusai noriai keitė savo teises ir laisves į santykinę ekonominę gerovę ir politinį stabilumą. Tačiau nuo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą daugumai rusų kyla klausimas: kiek blogiau bus rytoj nei šiandien?
Atitinkamai Kremlius yra priverstas ieškoti ateities įvaizdžio, kuris sugrąžintų Putino daugumos pasitikėjimą rytojumi. Problema ta, kad žmogus, kuris kadaise įkūnijo stabilumą – dabar yra jo griovėjas. Dėl to prezidento administracijos bandymai sukurti naują Rusijos ateities koncepciją, kuri atitiktų visuomenės nuotaikas ir tuo pačiu patenkintų šį „naująjį Putiną“, yra pasmerkti žlugti. Kremliaus politinis blokas pirmą kartą pradėjo kurti ateities įvaizdį praėjus kelioms savaitėms po invazijos į Ukrainą, žlugus žaibo karo planui. Reikėjo žmonėms paaiškinti, kodėl reikia aukotis ir kęsti sankcijas, kur link krypsta Rusija.
Viena iš Kremliaus pasirinktų koncepcijų Rusiją iškelia kaip „teisingą“ Europą, išsaugančią tradicines vertybes. Šios koncepcijos atgarsių galima išgirsti ir pastarojo meto Putino kalbose, kuriose jis primena žiūrovams, kad jei Europa nori išlaikyti savo tapatybę, ji turi būti kartu su Rusija. Likusiam pasauliui siūloma antikolonijinė darbotvarkė: Putinas dabar kalba apie Rusiją kaip apie Vakarų engiamų šalių lyderę. Tačiau šis diskursas yra eksporto modelis; jis netinka buitiniam naudojimui.
Prezidento administracijos politinis blokas supranta, kad Rusijos, kaip visur prispaustų tautų lyderės, samprata vargu ar atitrauks rusus nuo jų pačių problemų namuose. Šios idėjos buvo beviltiškai diskredituotos Rusijos visuomenės akyse dar sovietmečiu, kai buvo puoselėjama broliška meilė socialistinių pakraipų šalims.
Kremlius negali pasakyti savo žmonėms, kur ir kodėl veda šalį, nes net menkiausia smulkmena prieštarautų visuomenės ir prezidento lūkesčiams. Žinoma, tai ne pirmas kartas, kai prezidento administracija imasi bevaisės ateities įvaizdžio paieškos. Lygiai taip pat priverstines ir sterilias vizijas kūrė Vladislavas Surkovas, jo įpėdinis Viačeslavas Volodinas ir Kirijenka kaip vidaus politikos kuratoriai. Tačiau tuomet valdžia galėjo sau leisti tokį beprasmiškumą: ateities įvaizdžio nebuvo skubiai reikalinga.
Stabilumo mitas nuvertėjo?
Daugelį metų Putino režimo kertinis akmuo buvo stabilumas: santykinė ekonominė gerovė su ribotomis teisėmis ir laisvėmis. Atrodė, kad Kremlius garantavo, kad ši valstybė išliks amžinai: juk kam taisyti tai, kas nesugedo?
Stabilumo koncepcija pasiteisino putinistų daugumai, kuri norėjo, kad laikas sustotų. Diskusijos apie ateitį, kuri skyrėsi nuo dabarties, kėlė pavojų režimui. Tą suprato Kremlius, kuris stengėsi viską išlaikyti taip, kaip yra.
Tačiau pradėdamas invaziją į Ukrainą Putinas panardino rusus į krizės gilumą ir privertė galvoti apie ateitį, nes nestabili šiandiena ir dar blogesnė rytojus kėlė nerimą. Rusijos visuomenė trokšta stabilumo, bet tai neįmanoma esant dabartiniam prezidentui.
Prezidentas maištauja, bet tas maištas neturi visuomenės palaikymo. Prezidento administracijos biurokratai dabar yra įstrigę prarajoje tarp prezidento pažiūrų ir Rusijos visuomenės nuotaikų. Rusijos žmonių reikalavimų ignoravimas taip pat turi savo pavojų. .
Rusijoje gali nutikti net keli scenarijai
Politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius, komentuodamas galimą Rusijos režimo ateitį ir įmanomus ateities scenarijus, sakė, kad jų – ne vienas, ir nė vienas nėra paprastas.
Pasak jo, jei Rusija pralaimi karą, galima laukti kelių įmanomų scenarijų, kaip situacija vystysis toliau. Pirmas scenarijus, kuriuo pats apžvalgininkas nelabai tiki, tai, kad Rusijoje niekas nepasikeis.
„Tokia galimybė tikrai yra, nors aš pats tuo nelabai tikiu. Aš manau, kad pralaimėtas karas turi sužlugdyti režimą. Kitas scenarijus – režimo pasikeitimas, jei karas sužlugdo režimą pirmiausia, matyt, pasikeis valstybės lyderis.
Ateis kažkas kitas, bet, galimai, nelabai kas daugiau keisis. Jei režimas griūva taip, kad keičiasi ne tik lyderis, bet ir daugiau dalykų, įtikinamiausias scenarijus būtų, kad naujas lyderis, gali būti bent jau mums emociškai baisesnis nei Putinas.
Jei kalbama apie kokį nors Jevgenijų Prigožiną, tai jis kažkodėl atrodo baisesnis. Man tai yra keista, nes aš nežinau, kas gali būti baisiau už Putino režimą. Bet yra toks scenarijus, kur emociškai atrodo daugeliui, kad gali būti dar baisiau. Jei ateitų kriminalinės patirties turintis asmuo, nusikalstamais verslais užsiimantis asmuo, su tokiu Vakarai dar galėtų tartis pasiūlydami tam tikrą sandorį.
O jei Girkino tipo ideologinis žmogus ateitų į valdžią Rusijoje, yra tikimybė, kad karas niekada nesibaigtų, būtų nebent paliaubos, net ne karo pabaiga. Tada nuolat būtų grėsmė, kad po tam tikro laiko Rusija vėl pradėtų/pratęstų karą“, – svarstė politikos apžvalgininkas.
Tiesa, yra ir tarpinių variantų. Ne viskas Rusijoje priklauso nuo vieno lyderio, tai nėra vieno žmogaus valdoma valstybė, o labiau klaninės sistemos šalis. Dabartinis Rusijos elitas karui nepritaria ne dėl paties karo, o dėl nukentėjusio verslo, smunkančios ekonomikos. Pasak M. Laurinavičiaus, Rusijos elito tarpe galimai manoma, kad „būtų gerai, bet neapsimoka“.
„Atėjus dabartinės valdžios ekonominės pakraipos elito atstovui, turėtume tą situaciją, kai vien karinė invazija (į kaimynines teritorijas) būtų mažiau tikėtina net po kelių metų, kai Rusija atsigaus. Būtų, matyt, panašus į dabartinę Kiniją variantas, kur tikslai (nugalėti Vakarus) tokie pat, bet priemonės – kitos. Dar vienas variantas – visiška sumaištis Rusijoje, po karo Ukrainoje pralaimėjimo. Ji gali kilti, jei niekam sklandžiai nepavyktų perimti valdžios.
Tai visai įmanoma dėl vidinių konfliktų ir kitų dalykų. Jis turi kelis sub-scenarijus. Vienas jų, kad tai gali atvesti prie karinės sumaišties, karinių konkuruojančių grupuočių konfliktų. Tada gal įmanomas ir dezintegracijos variantas, nors ir mažai tikėtinas“, – svarstė politikos specialistas, pabrėžęs, kad įmanomas ir Sovietų Sąjungos žlugimo numeris du variantas.
Pirmasis žlugimas lėmė planingą valdžios persigrupavimą Rusijoje, kuris atvedė prie Putino režimo. Toks varianto pakartojimas – įmanomas ir specialiosios tarnybos Rusijoje galimai tam jau ruošiasi.
„Jei mes į tai nekreipsime dėmesio, kaip nekreipėme tada, kai žlugo Sovietų Sąjungą, pakartosime istoriją ir turėsime vėl baisų režimą“, – sakė apžvalgininkas.
Nereikia bijoti ateities Rusijos
Jis tikino, kad Vakarai neturėtų bijoti Rusijos, bet turėsi savo viziją ir tikslą, kokia turėtų būti ta šalis. Reiktų strategijos, turėti daug planų, kaip galima pasiekti tikslus. To reikia dėl pačių Vakarų saugumo.
„Be Rusijos problemos sprendimo, nebus Vakarų saugumo garantijų. Mūsų uždavinys yra išspręsti tą problemą. Turėdami tokią strategiją, kurios pirmas tikslas būtų demokratinė Rusija, o to tikslo nereikėtų atsisakyti, nors yra manančių, kad tai – neįmanoma.
Nuosekliai, matant, kas veikia ir kas ne – siekti tikslų. Bet tam reikia didžiulio strateginio mąstymo, kurio Vakarų politikoje labai trūksta. Tada kyla problema, kad neturime jo ir paleidžiame viską savieigai. Gali būti, kad Vakarai, kaip ir žlugus Sovietų Sąjungai, bus pasyvus naujos problemos susikūrimo stebėtojai“, – sakė jis.
Na, o scenarijus, kad Rusija galėtų laimėti karą, pasak M. Laurinavičiaus, nėra realus. Visgi svarstant teorinį variantą, jei Rusija laimi, Vakarams būtų itin sunku atsilaikyti prieš Rusijos-Kinijos blogio ašį.
„NATO ir toliau bus stipresnė už Rusiją, bet jei Rusija laimėtų Ukrainoje, manau tai būtų itin didelis strateginis smūgis Vakarams. Nežinau ar jie galėtų atlaikyti Rusijos ir Kinijos aljanso, kuris yra nukreiptas prieš Vakarus, grėsmes“, – sakė M. Laurinavičius.
