Pavyzdžiui, milijardierius Elonas Muskas išprovokavo aršią Kijevo kritiką, siūlydamas oficialų Krymo perdavimą Maskvai kaip vieną iš galimo taikos susitarimo tarp Rusijos ir Ukrainos sąlygų. Po kelių dienų netikėtas sprogimas nugriaudėjo ant tilto, jungiančio Rusiją su Krymu. Reaguodamos į tai, Rusijos pajėgos pradėjo naujų raketų atakas prieš Ukrainos miestus.
Karo ir okupacijos istorija
Prieš Rusijos imperijai užkariaujant Krymą 1783 m., jį valdė Krymo chanatas – šimtmečius gyvavusi Krymo totorių valstybė, kuri buvo Aukso ordos įpėdinė, o vėliau ir Osmanų imperijos vasalas. Rusija stengėsi pusiasalį paversti tvirtove tolesnei plėtrai link Juodosios jūros sąsiaurių ir Viduržemio jūros. Mažiau nei po 100 metų, 1854–1855 m., jis tapo karo, supriešinusio Rusijos imperiją su Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Sardinijos Karalystės ir Osmanų imperijos sąjunga, teatru.
Krymo karas įėjo į istoriją kaip negarbingas Rusijos pralaimėjimas, tačiau imperija išliko nepakitusi iki 1917 m. Po to, kai ji žlugo ir įsisuko į pilietinį karą, dėl Krymo kontrolės kovojo daugybė politinių jėgų, įskaitant baltuosius ir raudonuosius, taip pat besiformuojanti Ukrainos valstybė.
Tačiau iš pradžių Ukrainos Liaudies Respublika (UNR) nereiškė pretenzijų Krymui, pripažindama jį Krymo totorių žeme. Kijevas savo poziciją pakeitė 1917 m. pabaigoje, kai UNR pradėjo kovoti su naujai susikūrusia Sovietų Rusija. Krymo totorių valdžia pasirodė esanti per silpna politinė jėga, kad galėtų išlaikyti bolševikams atitekusią pusiasalį.
Taigi 1918 m. pradžioje Kijevas nusprendė pabandyti integruoti Krymą į UNR. UNR pajėgos užėmė pusiasalį iš bolševikų 1918 m. balandį, tik buvo priverstos užleisti savo pozicijas Vokietijos imperijai, kuri pagal neseniai pasirašytą Brest-Litovsko sutartį į Ukrainą pasiuntė okupantų kariuomenę. Vokietija pusiasalyje įsteigė marionetinę vyriausybę, bet vėliau ji pralaimėjo Pirmajame pasauliniame kare. Bolševikai atkovojo ir Krymą, ir Ukrainą, o 1921 m. sukūrė Krymo Autonominę Socialistinę Tarybų Respubliką, priklausančią Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos jurisdikcijai, RSFSR).
Per Antrąjį pasaulinį karą nacistinė Vokietija okupavo Krymą ir sudavė triuškinantį smūgį jo etnokultūrinei įvairovei: iš 70 000 pusiasalio žydų 40 000 žuvo per holokaustą. Tuo pat metu vokiečių pajėgos siekė į savo pusę patraukti SSRS musulmonų populiaciją, įskaitant Krymo totorius.
Kai kurie, ypač tie, kurie priešinosi Josifo Stalino represijoms ir religiniams persekiojimams SSRS, prisijungė prie kolaboracionistų būrių. Ukrainos istorikas Serhii Hromenko skaičiuoja, kad šiuose padaliniuose iš viso buvo apie 3500 Krymo totorių. Tačiau sovietų valdžia teigė, kad buvo 20 tūkst. 1944 m. sovietų pajėgoms atkovojus Krymą, Stalinas inicijavo masinį Krymo totorių deportavimą į Vidurinę Aziją, pateikdamas jiems visus kolektyviai atsakingus už bendradarbiavimą su nacių kariuomene.
Iš viso buvo deportuota daugiau nei 200 000 Krymo totorių, iš kurių iki 46 procentai mirė per pirmuosius tremties metus nuo bado ir sunkių gyvenimo sąlygų. (2015 m. Ukrainos parlamentas 1944 m. deportacijas pripažino genocido aktu.)
Sovietų valdžia iš pusiasalio deportavo ir kitas tautines mažumas, įskaitant graikus, bulgarus ir armėnus. Tai greitai pakreipė Krymo etninę pusiausvyrą į rusų pusę, kurie persikėlė į pusiasalį iš kitų RSFSR dalių. Remiantis 1939 m. sovietų surašymu, Kryme prieš karą 49,5 procento gyventojų buvo rusai, 19,4 procento Krymo totoriai, 13,6 procento ukrainiečiai ir 5,8 procento žydai. Iki šeštojo dešimtmečio pabaigos surašymo duomenys parodė, kad 71,4 procento gyventojų buvo rusai ir 22,2 procento ukrainiečiai, o kitose etninėse grupėse buvo vienas procentas ar net mažiau.
1954 metais sovietų lyderis Nikita Chruščiovas „padovanojo Ukrainai Krymą“. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas paskelbė dekretą, kuriuo pusiasalis, praradęs autonominį statusą ir pažemintas į regioną, buvo perkeltas į Ukrainos TSR jurisdikciją.
Formaliai ši „dovana“ pažymėjo Perejaslavo susitarimo – XVII amžiaus karinio ir politinio aljanso tarp etmono Bohdano Chmelnickio vadovaujamos Ukrainos kazokų valstybės Zaporožės Host ir Rusijos carove – 300 metų jubiliejų. Ir imperatoriškoji Rusijos, ir sovietinė istorinė literatūra šį įvykį suformulavo kaip „broliškų tautų susijungimą“.
Krymo perdavimas turėjo turėti tą pačią „nepalaužiamos brolystės“ simboliką. Tačiau iš tikrųjų sprendimas buvo grindžiamas ekonominiais poreikiais. Praėjus beveik dešimtmečiui po Antrojo pasaulinio karo pabaigos pusiasalis nyko, o ekonominiu ir infrastruktūriniu požiūriu buvo tikslinga jį įtraukti į Ukrainos TSR.
Krymo uostamiesčiui Sevastopoliui buvo suteiktas specialus statusas Ukrainos SSR 1978 m., priėmus Brežnevo konstituciją. Tuo metu Krymo ekonomika buvo orientuota ne į Kijevą, o į Sovietų Sąjungos centrą – Maskvą.
Pusiasalio kurortai ir viešbučiai taip pat buvo mėgstamos sovietinio elito poilsio vietos. 1991 m. sausio mėn. įvykusiame referendume 93 procentai Krymo rinkėjų palaikė Krymo ASSR atkūrimą (oficialus rinkėjų aktyvumas buvo 80 procentų). Pusiasalis atgavo šią „ypatingą padėtį“ Sovietų Sąjungos žlugimo metu. Per 1991 metų gruodį įvykusį referendumą dėl Ukrainos nepriklausomybės 54 procentai Krymo gyventojų balsavo „taip“ – mažiausias procentas šalyje.
Krymą dalijosi be gailesčio
Posovietinėje Rusijoje net tokie liberalūs politikai kaip Sankt Peterburgo meras Anatolijus Sobčakas ir jo kolega Maskvoje Gavriilas Popovas negalėjo pripažinti Krymo Ukrainos dalimi. Pirmasis Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas taip pat darė spaudimą Kijevui. Ukrainos istorikas Serhii Plokhy rašo, kad 1991 metų rugpjūtį Jelcinas pareiškė, kad nepriklausomybės paskelbimas suteiks Rusijai „teisę atverti savo sienų klausimą“ su Ukraina.
„Jelcino spaudos sekretorius nurodė Krymą ir rytines Ukrainos dalis, įskaitant Donbaso anglies regioną, kaip galimas ginčų sritis. Kilo padalijimo grėsmė, jei Ukraina primygtinai reikalaus nepriklausomybės. Naujoji Ukrainos valdžia nenorėjo prarasti tokios svarbios strateginės teritorijos kontrolės.
Tačiau išlaikyti Krymo kontrolę nebuvo taip paprasta. Beveik kartu su SSRS žlugimu pusiasalyje atsirado stiprus separatistų judėjimas: Krymo respublikonų partija, vadovaujama teisininko Jurijaus Meškovo ir parlamento nario Sergejaus Cekovo (vienas iš trijų Ukrainos deputatų, balsavusių prieš šalies suvereniteto deklaraciją).
Perestroikos laikais prasidėjusi Krymo totorių repatriacija įtampą dar padidėjo. SSRS Aukščiausioji Taryba 1989 m. visiškai reabilitavo Krymo totorius ir leido jiems grįžti į tėvynę. 1990 metais jiems buvo skirti nemokami žemės sklypai naujų namų statybai. Tačiau grįžę į Krymą tremtinių palikuonys susidūrė akis į akį su tais, kurie į Krymo totorių namus atsikėlė po 1944 m.
Ukrainos istoriko Georgijaus Kasianovo teigimu, vietos gyventojai su grįžusiais, kurių buvo apie 200 000, elgėsi kaip su atstumtaisiais ir jie taip pat buvo priversti kovoti su korumpuotais vietos pareigūnais. Be to, aukščiausia pusiasalio vykdomoji valdžia užėmė priešišką poziciją Krymo totorių tautos atstovaujamųjų organų – Medžliso ir Korultajų – atžvilgiu.
1992 m. vasario pabaigoje Krymo parlamentas paskelbė apie Krymo Respublikos – apsiskelbusios valstybės, turinčios savo konstituciją ir prezidentą Jurijus Meškovas, sukūrimą. (Meškovas ir jo ministras pirmininkas, Rusijos ekonomistas Jevgenijus Saburovas Krymą įsivaizdavo kaip „rublio zonos“ dalį ir norėjo įvesti dvigubą Rusijos ir Ukrainos pilietybę gyventojams.)
Natūralu, kad Kijevui tai nepatiko: ukrainiečių parlamentas pripažino, kad Krymo parlamento sprendimas prieštarauja Konstitucijai. Konfliktas baigėsi po kelių mėnesių, kai Krymas tapo autonomine respublika Ukrainoje.
Tuo tarpu Juodosios jūros laivyno ir jo bazių Sevastopolyje padalijimas buvo nuolatinis įtampos šaltinis Rusijos ir Ukrainos santykiuose. Derybos užsitęsė, kol abi šalys galiausiai pasiekė susitarimą 1997 m. Ukraina gavo dalį padalinto laivyno ir sutiko išnuomoti Rusijai Sevastopolyje esančius laivyno objektus už 97 mln. USD per metus (šiuos pinigus Kremlius panaudojo apmokėti Ukrainos energetikos skolas).
Tuo metu konflikto dėl Krymo sprendimą, be kita ko, palengvino Rusijos vadovybės pozicija. amerikiečių politologas Paulas D'Anieri teigia, kad „Rusijos santūrumas šiuo atveju rodo, kad, nepaisant pretenzijų pusiasalyje, Rusija nepatraukė visų savo dispozicijoje esančių svertų“.
Maskva, aiškina jis, nenorėjo remti Krymo separatizmo – nepaisant to, kad jį palaikė daugelis Rusijos elito narių – baimindamasi, kad Kijevas užvilkins vykstantį sovietinio branduolinio arsenalo perdavimo Rusijai procesą.
Kad ir kaip būtų, Krymo tema išliko darbotvarkėje. Rusijoje jis vėl ir vėl buvo keliamas kaip revanšizmo ideologijos dalis. Situacija dar pablogėjo 2004 m., kai Ukrainos prezidento postą laimėjo provakarietiškas politikas Viktoras Juščenka po Oranžinės revoliucijos. Krymas tapo pagrindinės prorusiškos politinės jėgos – Regionų partijos – paramos baze. Viktoro Janukovyčiaus vadovaujama partija buvo populiari ir Donecko srityje, kur jis anksčiau ėjo gubernatoriaus pareigas.
2006 m. Krymo parlamento rinkimuose blokas „Už Janukovyčių“ – prorusiškas politinis aljansas tarp Regionų partijos ir radikalaus Rusijos bloko – laimėjo 44 iš 100 vietų parlamente. Tačiau tikrasis Regionų partijos triumfas įvyko 2010 m., kai Janukovyčius buvo išrinktas Ukrainos prezidentu. Nors prorusiškas lyderis laikinai numalšino vykstančius konfliktus su Maskva (pavyzdžiui, Ukrainos įstatymų leidėjai ratifikavo vadinamąjį Charkivo paktą, taip pratęsdami Rusijos Juodosios jūros laivyno buvimą Sevastopolyje), Janukovyčiaus pergalė taip pat pakurstė separatistines nuotaikas Kryme.
Krymo elitas buvo labai nepatenkintas buvusiais Donecko pareigūnais, esančiais pusiasalyje (tokiais kaip Krymo ministras pirmininkas Vasilijus Dzharty ir jo įpėdinis Anatolijus Mohiliovas), o Janukovyčiaus žmonės aktyviai vadovavo Krymo verslui.
Netrukus atsirado naujas separatistų judėjimas. „Rusų vienybe“ pramintą jos lyderiu buvo būsimi 2014 m. aneksijos pagalbininkai, tarp jų dabartinis Maskvos paskirtas Krymo vadovas Sergejus Aksjonovas ir dabartinis Rusijos Federacijos tarybos senatorius iš Krymo, minėtasis Sergejus Cekovas.
Per 2010 metų Krymo parlamento rinkimus Rusijos vienybė surinko vos 4 procentus balsų ir užsitikrino tik tris vietas, tačiau Maskva šį kartą nepraleido progos paremti Krymo separatistus. Rusijos politikai dažnai lankydavosi pusiasalyje kartu su propagandistais ir gydytojais. Akivaizdu, kad Kremliaus politikos vektorius pasikeitė.
Aneksija ir jos pasekmės
2014-ųjų Maidano revoliucija paskatino paslėptą Kremliaus agresiją. Pasikliaudamas Juodosios jūros laivyno karinėmis bazėmis ir vietos separatistų pagalba, Vladimiras Putinas įvykdė greitą karinę operaciją pusiasalyje ir atidarė Pandoros skrynią.
Viskas, kas vyko po to – karas Donbase, Rusijos invazija į Ukrainą 2022 metų vasarį ir po to sekusi kitų Ukrainos teritorijų aneksija – buvo Krymo precedento tąsa. Kremlius aneksiją uoliai bandė nuslėpti pseudoreferendumu, kuris įvyko 2014 m. kovo 16 d.
Teigiama, kad 97 procentai Krymo gyventojų balsavo už prisijungimą prie Rusijos. Tiesą sakant, balsavimas tik sustiprino Rusijos įvykdytą pusiasalio okupaciją, kuri tuo metu buvo fait accompli. Visą procesą prižiūrėjo vadinamieji „žalieji žmogeliukai“ (Rusijos kariai nežymėtomis uniformomis) ir Krymo savisaugos pajėgos (vietinės ginkluotos formacijos, sukurtos padedant Rusijos FSB ir GRU).
Oficialiai apsilankę pusiasalyje Rusijos žmogaus teisių gynėjai padarė išvadą, kad Krymo gyventojai balsavo ne tiek už prisijungimą prie Rusijos, kiek už Janukovyčiaus „Donecko globotinių“ „korupcinio neteisėtumo ir vagystės dominavimo“ pabaigą.
Jų skaičiavimais, rinkėjų aktyvumas svyravo nuo 30 iki 50 proc., o ne tariamai 83,1 proc. O už prisijungimą prie Rusijos balsavo 50–60 proc., o ne paskelbtų 96,7 proc. Stebėtina, kad aktyvistų duomenys glaudžiai koreliuoja su apklausa, atlikta prieš pat aneksiją, 2014 m. vasarį, kuri parodė, kad 41 procentas Krymo gyventojų palaikė Ukrainos prisijungimo prie Rusijos idėją.
Krymo aneksiją lydėjo Rusijos propagandinis žaibas: valstybinės televizijos ir Kremliaus kontroliuojami leidiniai nuolat tvirtino, kad Krymas yra „įsūnis“ Ukrainai ir tik Rusija gali išnaudoti visą savo potencialą.
Tačiau užuot išsprendusi Krymo problemas, aneksija įnešė naujo postūmio. Iki šiol pusiasalis tebėra įklimpęs į korupcijos skandalus, o žadamos investicijos į infrastruktūrą daugiausiai praturtina valdančiojo elito narius.
Kas bus toliau?
Net ir po vasario invazijos Ukrainos valdžia iš pradžių siekė taikiomis diplomatinėmis priemonėmis deokupuoti Krymą. Tačiau Rusijos eskalacijos akivaizdoje ir Ukrainos kariuomenės sėkmingų kontrpuolimų fone Kijevo pozicija pasikeitė.
Ukrainos kariuomenės pareigūnai vis dažniau ėmė diskutuoti apie būtinybę atkovoti pusiasalį jėga (atrodo, tai jau vyksta). Ukrainos kariuomenės sėkmė taip pat privertė Vakarų karinius ekspertus iš naujo tai įvertinti. Rugsėjo pabaigoje į pensiją išėjęs JAV generolas leitenantas Benas Hodgesas prognozavo, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos Kryme gali būti iki 2023 metų vidurio.
Pasak Ukrainos saugumo eksperto Volodymyro Horbulino, Krymo aneksija 2014 metais įvyko „ne tiek dėl Rusijos Federacijos vyraujančios karinės galios, kiek dėl to meto Ukrainos karinio silpnumo“. Šiandien Ukrainos jau nebegalima vadinti silpna: šalis sulaukia precedento neturinčios Vakarų karinės pagalbos, o jos kariuomenė yra labai motyvuota.
Tačiau karinė Krymo deokupavimo operacija Ukrainai vis tiek gali pasirodyti per brangi. Juk tai neišvengiamai pailgintų karą ir padidintų aukų skaičių bei naikinimo mastą. Be to, Putino grasinimai panaudoti branduolinį ginklą rodo didėjančią riziką visai planetai.
Kartu Zelenskio biuras perspėja, kad konflikto įšaldymas dabartinėje konfigūracijoje tiesiog atvertų kelią būsimam karui ir neišvaduotų pasaulio nuo Rusijos agresijos. Taigi konfliktas dėl pusiasalio šiandien atrodo neišspręstas. Putinas ne kartą aiškiai pasakė, kad Krymo, kaip Rusijos dalies, saugumas ir neliečiamumas yra viena iš Kremliaus „raudonųjų linijų“.
Rusijos masiniai raketų smūgiai Ukrainos miestams, reaguojant į Krymo tilto sprogimą, tik patvirtino šią tezę: Putinas Krymo okupaciją suvokia kaip kertinį savo valdymo akmenį, be kurio žlugs visa jo energetikos sistema.
Kaip pažymi prancūzų laikraštis „Le Monde“, „Pats Krymą pavertęs raudonąja linija, jis [Putinas] neturės kito pasirinkimo, kaip tik eskaluoti reikalus, jei atakos pusiasalyje tęsis“.
Tuo tarpu Ukrainos pusė, atrodo, yra pasiryžusi išlaisvinti Krymą. Prezidento Zelenskio politika labai priklauso nuo visuomenės paramos, o Ukrainos visuomenė šiuo klausimu yra vieninga. Visuomenės apklausos rodo, kad 87 procentai ukrainiečių nepritaria bet kokioms teritorinėms nuolaidoms Rusijai, net jei tai reikštų ilgalaikį karą ir galimas grėsmes Ukrainos nepriklausomybei.
Negana to, tokia nuotaika vyrauja visoje šalyje. Pareigūnai Kijeve tai puikiai supranta. Todėl Zelenskis vargu ar atsisakys savo planų bet kokia kaina išlaisvinti Krymą.
Šiame kontekste taikus sprendimas atrodo nepasiekiamas tol, kol valdžioje yra Putinas. Net Zelenskis priėjo prie išvados, kad taikos derybos bus įmanomos tik su kitu Rusijos prezidentu.
Panašu, kad tik Putino režimo griovimas gali garantuoti ilgalaikį ir teisingą sprendimą dėl Krymo. Šimtmečius Krymas buvo didžiųjų valstybių susirėmimų arena, o pusiasalio gyventojai ištisas kartas buvo aukštosios politikos įkaitai ir karo aukos.
Nutraukti šį užburtą ratą galima tik radikaliai pertvarkius posovietinę erdvę. Tačiau pirmiausia Rusija turi atsisakyti bet kokių revanšistinių idėjų ir imperialistinės politikos. Nors šiandien tai gali atrodyti utopiška, tai galbūt vienintelis būdas užtikrinti taiką.
