Maždaug ketvirtis Mėnulio kraterių gali būti užpildyti ne Mėnulio gruntu ir uoliena, kaip buvo manoma anksčiau, o nedideliu greičiu skriejusių ir su Mėnuliu kadaise susidūrusių asteroidų fragmentais, skelbia planetologai straipsnyje, kuris publikuotas žurnale „Nature Geoscience“.
Vienu iš charakteringiausių Mėnulio bruožų laikomi didžiuliai krateriai, kuriais nusėta tiek matoma, tiek kita Mėnulio pusė. Jie susiformavo nukritus asteroidams. Kai kurios Mėnulio žemumos (pavyzdžiui, milžiniška mėnulio Audrų jūra) turi požymių, bylojančių, jog čia kadaise krito dangaus kūnai. Iki šiol buvo manoma, kad tokių kraterių paviršiuje asteroidų liekanų nėra – jos išgaravo asteroido medžiagai susidūrus su Mėnulio paviršiumi.
Purdju universiteto (JAV) planetologas Džėjus Melošas (Jay Melosh) su kolegomis sukėlė abejonių dėl šios teorijos teisingumo – jiems pavyko sukurti keletą kompiuterinių modelių, kuriuose imituojamas asteroidų kritimas ant Mėnulio paviršiaus. Šiais modeliais astronomai tikrino, kas vyksta, kai nukrinta didelis arba mažas asteroidas ir kas vyksta, kai kosminis akmuo krinta dideliu arba mažu greičiu.
Paaiškėjo, kad esant dideliam kritimo kampui, didelei krentančio objekto masei ir nedideliam greičiui, asteroidų likučiai, užuot išgaravę, lieka kraterio dugne. Tyrėjų žodžiais tariant, beveik visi asteroidai, kurių greitis imitaciniuose bandymuose neviršijo astronominiu masteliu kuklaus greičio (12 km/s), Mėnulio paviršiuje turėjo palikti savo medžiagos.
Dž. Melošas su bendradarbiais pamėgino nustatyti tokių „pėdsakų“ kiekį Mėnulyje, pagal kraterių gylį ir dydį įvertindami kadaise ant Žemės palydovo kritusių asteroidų greitį. Tokių kraterių skaičius pasirodė esąs didelis – juos išmušusių asteroidų fragmentų gali būti likę maždaug ketvirtyje visų Mėnulio kraterių. Anot mokslininkų, šis faktas paaiškina geologiškai „neįmanomų“ uolienų buvimą Mėnulyje – tokių uolienų rado zondai „Chandrayaan“ ir „Kaguya“.
