Taikliai. „Politika yra menas ieškoti problemų, rasti jų, nepriklausomai nuo to, ar iš tiesų jų yra, neteisingai jas diagnozuoti ir skirti ne tuos vaistus“, − sakė britų publicistas Ernestas Bennas ir netyčia papasakojo apie Lietuvos konservatorius.
Taip jau nutiko, kad valdžios svertai Andriaus Kubiliaus komandai vėl atiteko ekonomikos sunkmečiu. Tačiau šį kartą rašysiu ne apie naktines parlamento kovas su krizės šmėklomis. Norėčiau pasidalyti mintimis apie debesų gainiojimą su artilerija.
Dorovės policijos ilgesys
Kalbu apie stulbinamą gebėjimą suerzinti kaip galima daugiau žmonių ir padaryti tai pačiu netinkamiausiu metu, taip griaunant savo autoritetą ir diskredituojant kilniausius tikslus. Tėvynės sąjungos palaikytas įstatymas, kriminalizuojantis pasakų ir fantastikos rodymą bei rašymą, visų ir be mažiausio sąžinės graužimo pažeidžiamas kasdien. Nė per nago juodymą netikiu, kad jo įsigudrina nepažeisti net patys kūrėjai. Juokingiausia, kad niekas neturi galios patikrinti, kokią literatūrą tėvų bibliotekose randa atžalos. O ir viešųjų bibliotekų fondų kaip reikiant patikrinti nėra kam, kol nesukurta iranietiška dorovės policija.
Neprastai prisimenu vėlyvąjį sovietmetį su visomis jo televizinėmis cenzūromis ir „pogrindinėmis“ videotekomis, apie kurias žinojo visi, kas norėjo. Šizofreniška nuostata apie sekso ir smurto nebuvimą tarybinėje visuomenėje yra tvirtai ir giliai įsirėžęs į šios dienos cenzorių smegeninę. Vienas iš aktyvių tokios nepilnamečių apsaugos šalininkų man viską išaiškino. „Lengva kalbėti, kad negerai surašėme. Buvo svarbu ką nors surašyti ir priimti, kol galima. Paskui bus galima pataisyti“, − politinę valią manifestavo pašnekovas.
Blaivintojų impotencija
Ko jau ko, o pasitikėjimo ir entuziazmo nestokoja ir Lietuvą išblaivinti pasišovę Antano Matulo sekėjai. Jie siekia žūtbūt išsaugoti visokias kontrolės tarnybas, priverčiančias verslą užsidaryti dėl ne ten padėto butelio degtinės, drausti knygas, jei ten sakoma, kad vyną gerti sveika. Tai tik dalis punktų, dėl kurių su entuziastais nepasiginčysi.
Įdomu, ar kokie aludariai ir degtindariai bandė papirkti sėkmingiausią Lietuvos blaivintoją vyskupą Motiejų Valančių? Gal ir ne, bet dabar turbūt tikrai papirktų, kad šis liautųsi veikęs. Mat šis neturėjo nei policijos, nei galėjo riboti pardavimo laiką bei vietas. Rezultatų jis pasiekė matulams nesuvokiamais metodais.
O tuo metu...
Kai konservatoriai kovoja už blaivybę, skaistumą ir teisingą pasaulėžiūrą, radikalūs liberalai ir anarchistėliai tyčiojasi iš pačios vertybių sąvokos. Tokiomis aplinkybėmis kai kurios smulkmenos pasimiršta.
Minėti blaivybės ir doros šūkių prifarširuoti „teisės“ aktai netruko atsirasti, o štai naujas Liustracijos įstatymas bus priimtas tik tada, kai išmirs liustracijos objektai. LEO LT bus išardytas, kai niekas neatsimins, kas jį sukūrė. Valstybės (ne)saugumo departamento direktorius sėdės kėdėje net po to, kai iš po jo sosto papėdės „garui nuleisti“, kaip sakė prezidentė, išpučiami du netinkami pavaduotojai. Besigrumiant už žiniasklaidos tyrumą, bus toliau beviltiškai laukiama, kol minėta kontora dar sykį pakartos, kad neduos pažymos, informuojančios, kas tą žiniasklaidą papirkinėja. Taip, žygdarbių belaukiant, ir pasibaigs kadencija.
