Aldona KUDZIENĖ
Ne visi pašnekovai būna iškalbūs ir atviri. Kartais tenka paplušėti, kol ištrauki pikantiškesnį nutikimą, įdomesnį gyvenimo nuotykį. Motinos dienos išvakarėse kalbinta Alytaus miesto mero Jurgio Krasnicko mama Albina Krasnickienė stebino motinišku gerumu, išmintimi, šiltumu, atvirumu. Trijų vaikų mama ir septynių vaikaičių močiutė kiekvieną šeimos narį vadino mažybiniu vardu ir su ypatingu dėkingumu prisiminė kiekvieno rūpestį dėl jos, vos prieš trejus metus pasijutusios senjorų amžiaus. „Aš tik dabar susenau, o iki šiol net nepagalvodavau, kad esu šiame gyvenimo tarpsnyje“, - sako Simno seniūnijos Kolonistų kaimo gyventoja A.Krasnickienė. Pražilo po motinos laidotuvių
Jau pokalbio pradžioje ponia Albina perspėjo, kad gal mums pasirodys neįprasta ir keista, bet ji savo vyriausiąjį sūnų Jurgį Albinuku vadins. Ji pati – Albina, vyro vardas taip pat buvo Albinas, tad ir pirmagimiui parinko šį vardą. „Visi artimieji taip jį vadiname, bet dokumentuose Jurgis. Jis taip pakrikštytas, nes krikštas buvo Jurgio dienoje, o zakristijonas Jurgio vardą turėjo. Su tais sūnaus vardais būta ir painiavos. Kai mokykloje pirmą kartą mokytojos buvo pašauktas Jurgio vardu, klasės draugai pradėjo kvatoti, jiems buvo neįprasta. O ir Jurgio vardas kaime turėjo lyg ir neigiamą atspalvį. Matyt, jaunystėje ir jam tas vardas nepatiko, kad kai ruošėsi gauti atestatą, manęs paklausė, ar galėsiu jam duoti tris rublius. Sakau, duosiu, tik kam reikia? Tuomet atitarė, kad nori pasikeisti vardą. Bet taip ir liko jo nepasikeitęs. Kai žmona Vilytė su uošve jį Jurgeliu pradėjo vadinti, šis vardas pasidarė labai gražus“, – mama sako savo vaiko šaukinio jau nekeitusi. Motina mena sūnų turėjus gražius garbanotus plaukus, kuriuos jis nuolat bandė išlyginti. Dabar šie savaime išsilygino, pabalo. „O aš pati žilti pradėjau po motinos laidotuvių. Nė aštuoniolikos neturėjau, kai gimdydama sesutę mirė mama. Septyni jau augome, ėjo 1952-ieji, kai mama, iki tol gimdžiusi namie, pirmą kartą nuvyko to atlikti į Simno ligoninę, iš kurios parsinešėme tik savaitės sesutę. Personalas sutiko naujagimę palaikyti, kol jos mamą palaidosime. Kaip dabar menu, pasišarvojome mamą, o suknelėti broliai susigūžė ant pečiaus. Dar mokykloje neidama juos mamai padėdavau auginti, tad mažylės priežiūra nebuvo didelė staigmena. Tik dvi nedėlias prie pamotės teko pabūti, pati rengiausi tekėti“, – mena 78-erių senjora. Matyt, broliams buvo nelengva gyventi su pamote, tik jie nesiskundė, bet tai vienas, tai kitas ateidavo pas seserį pabūti, vienas net šešerius metus taip atėjęs užsibuvo. Albina savo santuoka džiaugėsi, pas labai darbštų žmogų nutekėjo. Gera jai buvo ir jo mama. Jau tryliktus metus našlaujanti Albina net ašarą nubraukia prisiminusi vyrą. Jis keldavosi ketvirtą ryto, karves pamelždavo, kitus darbus padėdavo nudirbti. Negėrė, nerūkė, bet perėjęs dirbti į statybas kartais su darbininkais stikliuką išlenkdavo. Už tai Albina jam ir griežtesnį žodį pasakydavo, tačiau vyras tik atsiprašinėdavo. „Jis buvo mėgėjas atsiprašyti, o aš ir kalta būdama to nedarydavau. Gailu, kad dar tokį darbingą liga pakirto“, – blogą žinią po tėčio vizito pas sostinės specialistus motinai pirmasis pranešė sūnus Jurgis. Daug dirbo, daug ir turėjo
Albina neprisimena vyro pikto, irzlaus. Nedraudė, net skatino ją puoštis. Kartą išleido į Kauną apsipirkti, pinigų paltui davė. Kartu vyko ir dėdienė, padėjo tą paltą išsirinkti. Moterys nusižiūrėjo tokį samanų spalvos. Vyrui spalva nepatiko, jis to neslėpė, tad Albina, kuri jau buvo pradėjusi dirbti, planavo, kad gavusi atlyginimą ims ir atiduos vyrui pinigus už paltą. Po savaitės su Albinu Simno parduotuvėje pamatė paltinio audinio mėlynos kaip lino žiedas spalvos. Jis pagyrė spalvą: va čia tai grožis! Albina atitarė: „Tai nupirk.“ Ji manė, kad vyras jau neturi už ką. Nors šiam ir trūko šiek tiek, nes medžiaga buvo nepigi, jis pasiskolino ir žmonai vis dėlto nupirko audinio paltui. Pardavėjos būta geros, ji liepė nei šiokios, nei tokios spalvos paltą atnešti, priimsianti, gal kas nupirksiąs. Nepraėjus nė savaitei pardavė už tokią pat kainą. Kadangi už paslaugą neėmė nė kapeikos, neapsikiaulino ir A.Krasnickienė – nupešė dvi antis iš pusšimčio turimų ir nuvežė dovanų. Moteris atvirai sako, kad gyveno pasiturimai, nes ne tik juodu su vyru, bet ir visi vaikai buvo darbštūs, daug dirbo. Pašarinių, cukrinių runkelių, kartą net valgomųjų Krasnickai apsiimdavo auginti iki 10 hektarų. Ravint juos prieš Jurgelį niekas neatsilaikydavo, nebent mama. Nuvalytų runkelių priduodavo šimtais tonų. „Atžalyno“ kolūkis atseikėdavo ir nemažus pinigus. Šeima tuomet įsigijo naują moskvičių. Kaime tai buvo prabangos daiktas. Už darbštumą Albinai kolūkio valdyba buvo paskyrusi net motociklą. Tiesa, šeima jo nepageidavo, noriau pasiėmė 525 rublius. „Jurgelis pasistriksėdamas eidavo dirbti į kolūkį, nuo septynerių ant kopūstų sodyklos stovėjo ir daigus dėstė. Jam ūgtelėjus abu su vyru tapome kolūkiečiais, nors tuoj pat po vestuvių šalimais esančioje plytinėje dirbome. Dabar ten fermos. Žinote, mano vaikai geri, bet antrosios jų pusės – dar geresnės, o jų vaikai ir už juos geresni, paslaugesni. Su Jurgelio žmona Vilyte šešerius metus bendrai gyvenome, jie kartu jau trisdešimt metų, tačiau marti į mane nė karto nėra kreipusis „tu“. Susituokė anksti, rodos, trečiame medicinos studijų kurse. Sūnus dažnai parsivesdavo kurso draugų ir mes kartais pajuokaudavome: merginos gražios, vesk kurią. Kartą jis įžengė į namus ir sako: „Ženinuosi.“ – „Su kuria, kur ji?“ – vienu balsu paklausėme. – „Kieme prie šunelio liko.“ Būsimai marčiai grėblį į rankas įdavėme ir nuėjome visi šieno grėbti, paskui – daržų ravėti. Nepriekaištavome, kad per anksti, dar mokslai įpusėti. Sūnus tarsi pasiteisinti bandė, teigė, kad gyvens kartu, o nei mums, nei Vilytės tėvams tai nepatiks, imsim pykti. Ir mano vyras, ir jo mama, ir aš pati buvome prie bažnyčios, labai religingi. Jų vyriausiasis – Mariukas pas mus augo. Tėvai iš Kauno jo tik pamyluoti parvažiuodavo. Mariukas iki dabar mano numylėtinis, nors gyvena Vilniuje, dažnai aplanko. Džiaugiuosi, kad ketina vesti, jau pasipiršo. Nė vienam vaikinui nelinkiu likti senberniu, neįdomus ir beprasmis vienišo gyvenimas“, – išdėsčiusi apie sūnaus ir anūko vedybas pataria senjora Albina. Prašo marčios patarimo
Prie aštuoniasdešimtmečio artėjanti moteris sako tik prieš trejus metus pajutusi jų svorį. Dievas ją apdovanojęs gebėjimu neskaičiuoti metų ir negalavimų. Visuomet daug galvijų auginusi pašnekovė teigia nuo karvutės ir nukentėjusi. Tai buvo gera, pieninga karvė, bet, kaip sako veterinarai, subulėjo, kabino šeimininkę ragais ir stipriai pavoliojo po žemę. „Atsibudau prie garažo durų, Marijos šaukiausi, mano Albinas vis jos užtarimo prašė. Gerai, kad klyksmą išgirdo dukros Linutės sūnus Kęstutis ir atskubėjo į pagalbą. Mylėjau tą karvutę. Kai žentas Zenius su kaimynu išvedė priduoti, ne tik man, bet ir jai ašaros kaip pupos byrėjo. Ilgai teko gydytis, Vilytė labai griežtai man uždraudė dirbti. Kai sunegaluoju, ne Jurgelio, o marčios patarimo prašau. Sūnus sako, kad jis suaugusiųjų negydo, jis – vaikų daktaras“, – patirta trauma dar nepamiršta. O karvių A.Krasnickienės ūkyje visuomet būdavo ne viena. Darbšti moteris yra turėjusi ir šešias melžiamas, o dvi trys visad buvo. Albinai visas pamelžti tekdavo tuomet, kai šeimyna išsiskirstydavo. Šio darbo nesikratė nei Jurgio šeima, nei dukros Linutės. Žentas Zenius irgi nesibodėdavo prie karvės palinkti su kibiru. Jauniausio sūnaus Vyto šeima prie žemės ūkio darbų mažiau linkusi, toliausiai nutolusi nuo gimtinės. Albina mena, kai gimė jauniausiasis, Jurgelis su Linute jau didoki buvo. Kaime žmonės šnibždėjosi, kad tėvams netinka sulaukti vaikų, kai jau vaikaičių gali turėti. Bet, kaip pastebėjo mama, šeštokas Jurgelis labai mylėjo savo broliuką, net palutes puldavo skalbti. „Aš labai laiminga, kad mano vaikai tokie bičiuliški ir vieningi. Nuo mažens vieni kitus saugojo ir dabar labai sutaria. Per visas katalikiškas šventes visi susirinkdavome mano namuose, pastaraisiais metais po mano traumos žiemos šventėms susiburiame Jurgelio namuose. Šiemet žiema privertė tiek sniego, kad tapo sunku įveikti puskilometrį nuo namų iki asfalto. Aš prireikus stengiuosi pati išbristi, nors Jurgelis su Vilyte ragina sūnui ant pečių lipti – išneš. Vaikaitė Ingutė pasisiūlė su rogutėmis išvežti. Nesėdau, pasistengiau ir iki kelio išbridau. Man smagu ir pas vaikus Kalėdas švęsti. Klausiate, kaip švenčiame Motinos dieną? Visuomet kartu, juk tai religinė šventė. Būtinai apsilankome bažnyčioje. Pykstu, kai vaikai ir vaikaičiai tiek gėlių priveža. Aš rėkiu, kam to reikia. Jau visko turiu, man svarbiausia, kad patys atvyksta“, – teigia A.Krasnickienė. Šauniausia močiutė
Albina sako, kad kai Jurgelis tapo meru, rečiau jos namų slenkstį peržengia. Ir neklausta mama prabyla apie užgaulias žmonių kalbas jos sūnaus atžvilgiu. Tikrai ne jis išvogė ligoninės pinigus ir jai namus atnaujino. Kam jam vogti, jei didelė alga buvo mokama? Tiek daug su savo Albinu dirbusi, negėrusi, nerūkiusi, tad ir geras pensijas gavo, paukščių, gyvulių visuomet galybes laikė, tad ir namus pasigražinti iš ko turėjo. „Menu, kai Jurgelis dar vaikas pasigyrė, kad paėmė nuo žemės kaimyno priesody rastą nukritusią vyšnią. Neimk radęs kito sode, – dar pyplį mokiau. Ir, manau, išmokiau. Skaudu girdėti šneką, kad matė merą sekmadienį blogai apsirengusį, be kostiumo, kad jis netinkamai papokštavo. Girdėdama tokias kalbas pamąstau, kad nereikėjo jam į tuos merus lįsti, tuomet tokių šnekų būtų mažiau. O kartais pagalvoju, kad ne jis, o pareigybė apkalbama“, – mintija mero mama. Jos vienkiemis pastaruoju metu į gėlynus įtupdytas. Bet pašnekovė tikina, kad niekuomet nebuvo linkusi į darželius, aišku, turėjusi jų, tačiau augo tokios gėlės, kurioms didelės priežiūros nereikėjo. Jai geriau tiko ravėti bulves, barščius, burokus. Gėlynuose prie mamos namų dažniausiai pamatysi dukrą Liną. Prie augalijos linkęs ir Jurgis, mamos manymu, tą polinkį iš savo krikšto mamos paveldėjęs. Apskritai A.Krasnickienės vienkiemis niekada nebūna vienišas, čia kelio galas vaikams ir vaikaičiams, jų antrosioms pusėms ir bičiuliams. Jau besirengiančios išeiti pašnekovės paklausiau, kokius bruožus iš jos paveldėjęs miesto meras. „Eisena tai mano, o panašumas neaišku į ką. Kartą girdėjau sakant: „Tėvai negražūs, bet koks vaikas gražus“, – atitarė moteris, mama, visa esybe verta šio vardo, išmintinga ir labai graži vidumi ir darbštumu, atvirai ir sklandžiai išsakytomis mintimis. Su kokia meile ją iš Kolonistų kaimo atvežė Jurgio sūnus Vytautas ir kaip kantriai laukė mūsų pokalbio pabaigos... O atsisveikindamas šypsodamasis tėčio mamai pažėrė komplimentų, kad ji – šauniausia močiutė.
