Šiandien akivaizdu, kad Česlovas Jezerskas yra oficialus partijos “Tvarka ir teisingumas” kandidatas į Lietuvos Respublikos postą. Kad “tvarkiečiai” kandidatu pasirinko būtent šį įspūdingo stoto vyrą, matyt, nieko keisto ir nuostabaus.
Č. Jezersko ryšiai su Rolando Pakso aplinkos žmonėmis pastebėti jau seniai. Tačiau šiuo rašiniu noriu atkreipti dėmesį visai į kitus Č. Jezersko biografijos faktus. 2004-ųjų metų pradžioje šiam Lietuvos ginkluotųjų pajėgų karininkui buvo suteiktas brigados generolo laipsnis. Brigados generolo laipsnis suteiktas labai svarbiu, atsakingu momentu - Lietuvos stojimo į NATO aljansą išvakarėse. Jau tada spaudoje svarsčiau, ar Č. Jezerskas yra vertas brigados generolo antpečių. Mat paskui jį velkasi keistų, įtartinų sutapimų šleifas. Į 2004-ųjų balandį viešai iškeltus klausimus oficialaus atsakymo nesulaukiau. Nei iš tuometinės krašto apsaugos ministerijos vadovybės, nei iš paties Č. Jezersko. Todėl 2004-aisiais metais iškeltas abejones ir vėl norėčiau prisiminti. Juk šį kartą Č. Jezerskas siekia tapti šalies prezidentu. Tiksliau tariant, generoliškų regalijų jam jau per maža. Jis trokšta tapti vyriausiuoju Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadu. Bet ar galima šiam vyrui patikėti raktus nuo rūmų Daukanto aikštėje?
Imtynininkus sovietmečiu kontroliavo KGB
Dar tuometinio krašto apsaugos ministro Česlovo Stankevičiaus vadovavimo laikais šis karininkas buvo nustumtas ant atsarginių žaidėjų suolelio. Priežasčių įvairiausiems įtarinėjimams būta užtektinai.
Č. Jezerskas – buvęs imtynininkas profesionalas. O sovietmečiu pačius gabiausius imtynininkus SSRS teritorijoje kontroliavo visagalė slaptoji tarnyba – KGB.
Č. Jezerskas skynė pergalę po pergalės, ne sykį lipo ant čempiono pakylos. Maždaug 1983 metais Lietuvoje sulaikyta grupė kauniečių imtynininkų, kurie jau tais laikais užsiėmė reketu bei kitais panašiais nusikaltimais. Č. Jezerskas nebuvo suimtas. Nesuimtas todėl, kad visiškai švarus, ar nesuimtas todėl, kad turėjo galingų užtarėjų?
Nelaimės šeimoje
Taip, Č.Jezerskas buvo vienas iš pirmųjų motorizuotosios pėstininkų brigados “Geležinis Vilkas” vadų. Jis iš tiesų daug nusipelnė pirmaisiais nepriklausomybės metais. Bet kai kurie jo gyvenimo epizodai – įtartini.
Jo šeimą persekiojo didelės nelaimės (nusižudė žmona, vėliau nusižudė sūnus). Nors teisėsauga nustatė, jog dėl šių mirčių šeimos galva visiškai nekaltas, nemalonūs gandai tebesklando. Girdi, moteriai kažkas padėjo nusižudyti, nes ji itin daug žinojo apie vyro draugus, drauges, verslo partnerius, be to, ruošėsi skirtis. Gilinuosi į asmeninį naujojo brigados generolo gyvenimą ne todėl, kad norėčiau įskaudinti ar pažeminti. Pasakoju todėl, kad NATO aljansui priklausančiose valstybėse kreipiamas itin didelis dėmesys į aukštas pareigas užimančių karininkų elgesį šeimoje. Jeigu karininkas yra išsiskyręs arba nevedęs, jeigu yra turėjęs meilužių, jis Vakaruose vargu ar gaus aukštą postą, vargu ar jam bus patikėtos itin svarbios pareigos. Tokiais atvejais niekas net nesigilina, kodėl karininkas nevedęs ar išsiskyręs. Vakaruose užtenka vien to, kad karininko asmeninis gyvenimas nesutvarkytas, kad būsimasis generolas gali būti pažeidžiamas.
Mokėsi prestižinėje Maskvos mokykloje
Dar viena įsimintina aplinkybė. Kai dauguma karininkų veržėsi studijuoti į Vakarus, Č. Jezerskas netikėtai išvažiavo mokytis į Maskvos generalinio štabo akademiją. Kai kurie KAM Antrojo departamento žmonės jam nuoširdžiai patarė nevažiuoti. Mat sugrįžęs iš maždaug dvejus metus truksiančių mokslų Č. Jezerskas greičiausiai bus laikomas nepatikimu karininku. Tiksliau sakant, Lietuvos karinė žvalgyba ir kontržvalgyba tuo metu tikrai neturėjo galimybių rimtai aiškintis, ar Rusijos slaptosios bei specialiosios tarnybos bando verbuoti Č. Jezerską. Ir vis dėlto Č. Jezerskas išvažiavo. Matyt, jis neturėjo kitos išeities.
Beje, Maskvoje Č. Jezerskas mokėsi ... ne itin šauniai. Nors jis pats tvirtina, girdi, sugrįžęs “antrukams” parašė puikią, išsamią ataskaitą apie gyvenimą Rusijos sostinėje (kai kurių šaltinių teigimu, Č. Jezersko ataskaita – niekam tikęs minčių kratinys). Kai kurie “antrukai” teigia, kad Lietuvos kariuomenei iš Č. Jezersko buvimo nedraugiškoje valstybėje – maža naudos (savo ataskaitose jis pateikė labai mažai vertingos informacijos). Užtat paliko dešimtis įvairiausių klausimų.
Kartą Č. Jezersko, tada dar pulkininko, pakviestas papietauti viename prabangiame Vilniaus restorane, bandžiau atsargiai pasidomėti, kaip jam sekėsi mokytis ir gyventi Rusijoje. Č. Jezerskas skundėsi, kad jo referatu Č. Stankevičiaus vadovaujama krašto apsaugos ministerija beveik nesusidomėjo.
Tapo netgi generaliniu inspektoriumi
Į sugrįžusį iš Maskvos Č. Jezerską Lietuvoje buvo žvelgiama įtariai (Maskva bandydavo verbuoti visus mūsų karininkus, kurie įvažiuodavo į Rusijos teritoriją ilgiau nei kelioms dienoms). Kai KAM vadovavo Č. Stankevičius, Č. Jezerskas buvo išleistas į aktyvųjį rezervą.
Oficiali versija – Č. Jezerskas pats išėjo į atsargą. Bet iš tiesų jis buvo priverstas išeiti, nes jam tuokart pasiūlytos labai nereikšmingos, labai neprestižinės pareigos. Šis pulkininkas atkuto tik tada, kai krašto apsaugos ministru vėl tapo Linas Linkevičius. Č. Jezerską jis paskyrė vadovauti itin svarbiai ir įtakingai institucijai – KAM Generalinei inspekcijai. L. Linkevičius neatsižvelgė į aplinkybę, kad Č. Jezerskas neturi specialaus teisininko išsilavinimo.
Bet L. Linkevičius greičiausiai tąsyk ir nesiekė gražių tikslų. Matyt, buvo norima į šį postą pastatyti būtent tokį žmogų, kuris slopintų, bet nekeltų į dienos šviesą karinėse sferose susikaupusias negeroves.
Suteikiamas generolo laipsnis
Ir štai, L. Linkevičiaus siūlymu, prezidentas Č.Jezerskui suteikė brigados generolo laipsnį. Pasielgta neapdairiai, skubotai. Šiuo atveju teisus buvo tuometinis Seimo narys Aloyzas Sakalas, tvirtindamas, kad, prieš žengdamas tokį žingsnį, ministras pirmiausia privalėjo įvairiapusiškai patikrinti Č. Jezerską. Ypač dėl to, kad šis yra bendravęs su abejotinos reputacijos verslininke Renata Smailyte.
Puikiai prisimename, kaip stomatologė iš Kauno R. Smailytė žadėjo, kad Č. Jezerskas gaus generolo laipsnį, jei padės pasiekti kai kurių tikslų (šie dalykai iškilo į paviršių, kai iš prezidento posto buvo verčiamas Rolandas Paksas). Ar Č. Jezerskas susiviliojo R. Smailytės pasiūlymais, informacijos neturime. Tačiau įtarimų liko. Juk generolo laipsnis Č. Jezerskui buvo suteiktas.
Lietuviškieji įstatymai neįpareigoja domėtis?
Gindamas Č. Jezerską bei atsikirsdamas savo oponentams L. Linkevičius tąsyk pareiškė, jog įstatymai neįpareigoja išsamiai patikrinti būsimojo generolo. Bet juk ir nedraudžia. Šiaip ar taip Č. Jezerskui suteikiamas ne grandinio, o brigados generolo laipsnis. Galų gale ko vertas įstatymas, jeigu neįpareigoja KA ministro atlikti išsamaus patikrinimo, patikimam ar nepatikimam karininkui suteikiamas toks aukštas laipsnis?
Įdomumo dėlei galime pasakyti, jog melo detektoriumi tikrinamiems Lietuvos karininkams, skirtingai nei kolegoms iš NATO šalių, anksčiau tikrai nebuvo pateikiami itin nepatogūs klausimai – apie homoseksualumą ir kitas panašias bėdas. Bent jau tokia tvarka dar neseniai egzistavo. Žodžiu, brigados generolo laipsnis stojimo į NATO išvakarėse buvo suteiktas ne JAV karinius mokslus studijavusiam pulkininkui Arvydui Pociui, kuris jau tuo metu turėjo patirties vadovauti 10 tūkst. karių pajėgoms, kuris nebijojo tikrintis melo detektoriumi, kalbėjo angliškai, kuris nebuvo įsipainiojęs į ryšius su abejotinos reputacijos verslininkais ir niekada nesimokė Maskvoje, o Č. Jezerskui, paskui kurį velkasi keistų sutapimų bei įtarimų šleifas. Tuomet, kai Č. Jezerskui buvo iškilmingai įteikti brigados generolo antpečiai, viename straipsnyje ironiškai šaipiausi: „tarsi Lietuva integruotųsi ne į NATO, o į Rusijos vadovaujamą Nepriklausomų Valstybių Sandraugą”.
Moralinė šio reikalo pusė
Tikslumo dėlei turėčiau pasakyti, kad buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis tuomet labiau akcentavo moralinę šio reikalo pusę. Pasak JAV pilietybę turinčio generolo majoro J. Kronkaičio, Vakaruose Č. Jezerskui vargu ar būtų patikėtos svarbios pareigos, nes nusižudė net du jam artimi žmonės – žmona ir vaikas.
J. Kronkaitis tuomet akcentavo, kad JAV svarbių pareigų neskubama patikėti net tiems, kurie išsiskyrę, kurie vedę antrą sykį. O čia šeimoje – net dvi savižudybės.
Tuo tarpu kai kurie buvę ir esami “antrukai” labiau gilinosi į Č. Jezersko studijas Maskvoje. Pabrėždavo, jog netiki, esą Rusijos slaptosios tarnybos nebandė verbuoti šio Lietuvos karininko. Deramai pasiruošti tokiam žingsniui Rusijos žvalgybininkai turėjo net dvejus metus laiko. Todėl L. Linkevičius, suprask, padarė didelę klaidą, į viršų stumdamas „visokius jezerskus”.
Tačiau L. Linkevičiaus laikysena, kai kurių buvusių Lietuvos karinės žvalgybos bei kontržvalgybos darbuotojų teigimu, nė kiek nestebino. Tąsyk būta didelių įtarimų, jog L. Linkevičiaus klanas prieš stojimą į NATO skuba į svarbiausius postus susodinti saviškius. Kitaip tariant – prorusiškus karininkus. Kad šie, Lietuvai įsiliejus į Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos gretas, turėtų dideles galias ir pajėgtų veikti savarankiškai.
Į klausimą, kaip kariškąją mūsų kadrų politiką pakenčia oficialusis Vašingtonas, 2004-aisiais sulaukdavau štai tokių paaiškinimų. Amerikiečiai viską mato, viską žino, todėl su Lietuva bendrauja labai atsargiai. Rengia daug furšetų, kokteilių vakarų, iškilmingų priėmimų, o svarbiomis paslaptimis dalintis neskuba. Ir neskubės. Maždaug taip kalbėdavo “antrukai”, su kuriais susitikdavau nuošalioje Valakupių kavinėje ar Antakalnyje esančiuose “Laukiniuose Vakaruose”.
Pamokanti Aleksandro Kucharevo istorija
Kad Kremlius bando užmegsti ryšį su kiekvienu Lietuvos karininku, atvykstančiu į Rusiją, irgi sužinojau vienoje iš Antakalnyje esančių kavinių. Štai pats ryškiausias pavyzdys, kaip Rusijos slaptosios tarnybos nepraleidžia net menkiausios galimybės.
Omenyje turiu Aleksandro Kucharevo atvejį. Šis Lietuvos ginkluotosiose pajėgose iškilęs karininkas savo karinę karjerą pradėjo Leningrade (dabar – Sankt Peterburge). Čia jis mokėsi Suvorovo karo mokykloje. Ją baigęs studijavo Kostromos aukštojoje cheminės gynybos vadų mokykloje. Ten sukūrė šeimą. Sovietinėje kariuomenėje tarnavo iki 1992 metų. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą. Tačiau nemalonumai kilo ne dėl žmonos tautybės ar dėl to, kad jo paties gyslomis teka daug baltarusiško kraujo.
A.Kucharevo motina – tai lietuvė. Tik tėvas – baltarusis.
Žmoną aplankė nekviesti svečiai
Nemalonumai užklupo netikėtai. Apie 1993-iuosius Aleksandro žmona Irina buvo nuvykusi į Kostromą aplankyti giminių. Lietuvos kariuomenės statutas bent jau tuo metu nedraudė nei mūsų karininkams, nei mūsų karininkų žmonoms vykti į Rusiją pasisvečiuoti pas savo artimuosius, draugus, gimines. Tačiau tokios kelionės niekad nebuvo labai saugios.
Dėl galimų Rusijos specialiųjų tarnybų provokacijų. Į Rusijos karinės žvalgybos akiratį pateko ir Aleksandro žmona. Kostromoje ją aplankė Rusijos kariškiais prisistatę vyrai ir pateikė keletą visiškai nekaltų pasiūlymų, labiau primenančių nesavanaudišką pagalbą nei norą verbuoti. Žmona, sugrįžusi į Lietuvą, žinoma, viską papasakojo vyrui, o šis – mūsų saugumo tarnyboms. Laimė, A. Kucharevas elgėsi pagal visas tuometines instrukcijas. O jei šį faktą būtų nutylėjęs?
Lietuvos slaptosios tarnybos vargu ar būtų pajėgusios pačios, savarankiškai, sužinoti, koks iš tikrųjų pokalbis užsimezgė 1993-iaisiais Kostromoje tarp A. Kucharevo žmonos ir nekviestų svečių.
Lietuvos slaptosios tarnybos šiandien taip pat nepajėgios atsakyti į klausimą, į kokias situacijas galėjo pakliūti net dvejus metus Maskvos generalinio štabo akademijoje karinius mokslus studijavęs Č. Jezerskas. Tad šiandien mums lieka viena vienintelė išeitis - aklai pasitikėti kandidato į Lietuvos Respublikos prezidento postą Č.Jezersko garbės žodžiu. Jeigu sako, kad “neverbavo”, vadinasi – “neverbavo”...
Gintaras Visockas (www.slaptai.lt)
