Miežiškiai gali išgarsėti kaip miestelis, kuriame ištisus metus galima surasti Kalėdų dvasią. Juose planuojama įkurti pirmąjį ir vienintelį ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse eglės žaisliukų ir naujametės atributikos muziejų. Jo fonduose jau sukaupta apie 800 eksponatų.
Analogų neturi
Miežiškių bibliotekos vyriausiajai bibliotekininkei Violetai Karklytei net vidurvasarį pakvimpa Kalėdomis, o kai kartą per dieną sukūlė porą eglės žaisliukų, raudojo kone pusdienį ir ne juokais išgąsdino dukterį.
Prieškario ir sovietmečio eglutės žaisliukus ir naujametę atributiką prieš porą metų pradėjusios rinkti V.Karklytės nostalgiškoje kolekcijoje jau 800 eksponatų. Kol kas šios brangenybės, rūpestingai po vieną suvyniotos į vatą, saugomos dėžėse ir tik prieš didžiąsias metų šventes jų dalis išrikiuojama bibliotekoje miežiškiečiams pasidžiaugti. Tačiau jau netrukus Miežiškiai gali išgarsėti kaip miestelis, kuriame ištisus metus galima surasti Kalėdų dvasią. Iš Europos Sąjungos paramos fondų gavus finansavimą planuojama gyvenvietėje įkurti pirmąjį ir vienintelį ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse eglės žaisliukų ir naujametės atributikos muziejų. Tam tikimasi sulaukti per 150 tūkst. litų europinės paramos.
Numynė takus
Kai kadaise V.Karklytė pažįstamiems ir bičiuliams papasakojo savo idėją bibliotekoje surengti sovietmečio eglės žaislų parodą, per porą mėnesių žmonės dovanojo 200 tokių eksponatų. Dabar jų jau keturiskart daugiau.
V.Karklytė skaičiuoja, kad eksponatų yra dovanoję maždaug 80 žmonių, įstaigų. Būsimojo muziejaus šeimininkė juokauja takus bebaigianti išminti į miežiškiečių ir ne tik jų namus. Dažnas abejoja, kad nusitrynusiais dažais, gal net apdužęs kažkur palėpėje dėžėje besimėtantis eglės žaisliukas gali atgimti kaip vertingas eksponatas.
„Vieni žaisliukai dūžta, kitus išmetame, nes tampa nebemadingi. Kažkada egles puošėme tik raudonais burbulais, paskui – sidabriniais, o senosios, ne vieną dešimtmetį skaičiuojančios dekoracijos išeina į nebūtį. Kolekciją turtina žmonių požiūris, kad į praeitį grimztantis trapus grožis turi būti išsaugotas ir atviras visuomenei“, – svarsto V.Karklytė.
Kolekcininkė ne kartą įsitikino, kad geros svajonės anksčiau ar vėliau, bet išsipildo.
Kai pasiguodė neturinti nė vieno vatinio Senio Šalčio, nė vienos eglės viršūnės – žvaigždės, meno vadovė Valerija Bartulienė nuramino: svajok, kalbėk, ir jie pas tave ateis. Palinkėjimas išsipildė su kaupu. Per savaitę į V.Karklytės rankas pateko net du Seniai Šalčiai – išsvajotasis vatinis ir 1966-aisiais pagamintas prikimštas šiaudų dargi su nenuplėšta etikete.
Visi kolekcijos eksponatai – gamykliniai. Rankų darbo tėra vienintelis – mamos iš marlės pasiūta suknelė snaigę naujamečiame karnavale vaidinusiai pačiai V.Karklytei, kai šiai tebuvo maždaug 6-eri. Ją dėžės gilumoj kolekcininkė visai atsitiktinai aptiko tik šįmet. Dulkių valyti nevalia
Anot V.Karklytės, neteisinga manyti, kad senų eglės žaisliukų įmanoma surasti tik kaime, o naujametėmis grožybėmis rūpinasi vien moterys.
Bibliotekininkei jau du vyrai prisipažino nuo jos užsikrėtę žaislų rinkimo liga. O į V.Karklytės kolekciją naujametės puošmenos keliauja ne tik iš kaimo trobų palėpių, bet ir miestiečių butų, netgi antikvarinių parduotuvių.
Originalaus muziejaus sumanytoja džiaugiasi, kad kol kas neatsirado norinčiųjų pasipelnyti iš sovietmečio grožio. Žaisliukus žmonės noriai dovanoja, o V.Karklytė kiekvieno prašo įvykdyti būtiną sąlygą: prie dovanojamo eksponato pridėti ir raštelį su savo vardu, pavarde, adresu, o dar geriau, jei žmogus papasakotų, kaip žaislas pateko į jo rankas. Kiekvieną žaisliuką kolekcininkė nufotografuoja – kaupia būsimojo muziejaus katalogą.
„Didžiausias prašymas – nevalyti mums dovanojamų žaislų, kad iš nežinojimo nebūtų jiems pakenkta“, – perspėja miežiškietė. Entuziastei tik kartą teko atverti savo piniginę. Už Šakių rajono antikvarinėje parduotuvėje aptiktą sprindžio dydžio grūdų varpą, pagamintą iki 1950-ųjų, V.Karklytė sumokėjo 7 Lt.
Eglutę grąžino Stalinas
Pradėjusi kolekcionuoti eglės žaisliukus V.Karklytė tapo tikra jų žinove. Dabar jai užtenka užmesti akį ir žino, kada žaislas pagamintas ir kokį istorijos etapą liudija.
Tik porą miežiškietės kolekcijos eksponatų vokiški, visi kiti pagaminti Rusijoje.
Į ją eglės puošimo tradiciją parvežė dar imperatorius Petras I, žavėjęsis vokiečių kultūra ir daug keliavęs po Vokietiją. Jis įsakė rūmuose bei bajorų namuose dabinti eglutes, o paprastiems gyventojams puošti savo sodybų vartus eglių ir pušų šakomis.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, rusų stačiatikių cerkvės sinodo nariai kreipėsi į tikinčiuosius, ragindami būti patriotais ir nepuošti eglių, nes tai – „vokiečių pramanas“.
Dar didesnių represijų Kalėdų eglutė sulaukė, kai valdžią Rusijoje užgrobė bolševikai. Kalėdų eglės puošimo tradicija buvo paskelbta religiniu prietaru ir buržuazinio ištvirkimo reliktu. Tačiau Sovietų Sąjungoje žmonės ir toliau pusiau slapčia puošė egles, kol atlėgo Stalino širdis. 1935 m. jis leido puošti naujametes egles ir nedraudė Senio Šalčio personažo. Eglė buvo pastatyta netgi Kremliuje. Tik ją puošė ne įprasta Betliejaus, o penkiakampė raudona tarybinė žvaigždė.
Žaislai su politine potekste
Pasak V.Karklytės, nuo tada Rusijoje žaislų gamyba ėjo žingsnis į žingsnį su politika. Milžiniško populiarumo buvo sulaukę žaislai su partijos vadų atvaizdais. Nors tokių buvo kone kiekvienuose namuose, tačiau jais dabinti eglės žmonės nedrįso – neduok Dieve, jei stiklinis žaisliukas su Stalino atvaizdu nukritęs pažirtų į šipulius.
4-ajame dešimtmetyje serija žaislų – negriukų, balerinų ir kitų – pagaminta pagal Stalino itin mėgtą „sovietinio Holivudo“ režisieriumi laikyto Grigorijaus Aleksandrovo muzikinę komediją „Cirkas“.
V.Karklytės kolekcijoje – masyvios storo stiklo eglės dekoracijos, vadintos Kremliaus žaisliukais, nes tokiais kurį laiką būdavo puošiama svarbiausia Sovietų Sąjungos eglė Kremliuje.
Sovietų Sąjungos vadovui Nikitai Chruščiovui išpopuliarinus kukurūzus, tapo madinga naujametę eglutę dekoruoti auksinėmis burbuolėmis. Anot V.Karklytės, toks žaisliukas Rusijoje dar ir dabar madingas ir perkamas. Pagamino Rusija „Pobedą“ – tuojau lentynose atsirado ir ją imituojantis eglės žaislas, 6-ajame dešimtmetyje paleistas dirbtinis Žemės palydovas „Sputnikas“ – ant eglių sužibo stiklinės raketos, 1961-aisiais pakilo į kosmosą Jurijus Gagarinas, pasipylė žaislai – kosmonautai.
V.Karklytė neabejoja, kad nedaugelis būsimojo muziejaus lankytojų atspės, o kokia proga maždaug 1956-aisiais pagamintas stiklinis žibintas. Net ir tokie „nekalti“ žaisliukai, pasirodo, irgi turėjo politinę potekstę – šiais neva kiniškais žibintais buvo demonstruojami draugiški Rusijos ir Kinijos santykiai.
Vienas įdomiausių kolekcijos eksponatų – eglės viršūnė, pagaminta ryškiai nudažius paprasčiausią medicininę kolbą. O iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantis stiklo burbuliukas saugo vienos šeimos gyvenimo ypatingas akimirkas – jį dovanojusiai miežiškietei Ritai Grigonienei dar 1947-aisiais keturis burbulus iš miestelio parvežė tėvelis. Tegalima tik įsivaizduoti, kiek ankstyvajame pokaryje toks daiktas turėjo suteikti džiaugsmo vaikams.
Po žaislą – laimei
Miežiškietės kolekcijoje – įvairiausių formų eglės žaislai iš stiklo, plastiko, folijos, skardos, vadinamieji lietučiai, įvairiausios ir netgi dar veikiančios girliandos, Seneliai Šalčiai ir jų drabužiai. Retuose namuose dabar bebūtų įmanoma aptikti užsilikusių tokių senienų.
Prisiminimus pažadinančias naujametes dekoracijas muziejui renkanti bibliotekininkė dar svajoja, kad kada nors į jos rankas pateks žaislai iš presuotos vatos. Kol kas V.Karklytei pavyko surasti tik tokį Senį Šaltį, pagamintą maždaug 1970-aisiais.
Kolekcininkė žvalgosi ir kadaise buvusių itin populiarių kaukių iš storo kartono, snieguolės apdarų, karūnų.
Pasak V.Karklytės, iki 1966-ųjų buvo tik rankų darbo žaislai, vėliau prasidėjo masinė gamyba, tačiau dar kurį laiką dekoruota vis tiek rankomis.
Tikrieji kolekcininkai net nebevertina pagamintųjų iki 1966 metų, tačiau muziejaus sumanytoja neabejoja, kad prabėgs porą dešimtmečių ir sovietmečiu formose masiškai liejami žaislai irgi turės savo vertę.
O išbarsčiusiuosius savo vaikystės istoriją būsimojo žaislų muziejaus šeimininkė nuramina: niekada nėra vėlu pradėti kolekcionuoti gražias akimirkas.
„Kasmet nusipirkite po vieną žaisliuką laimei, ir vis kitokį. Geriau – ne burbulą, ne plastikinį. Pamatysite, kaip sukaupsite savo laimės kolekciją“, – linki V.Karklytė.
