Baltarusijoje žmonės gyvena gerai. Minskas švarus, o baltarusiai myli savo batką. Taip pasakytų tūlas lietuvis, nesivargindamas žvilgtelti į reikalą iš esmės. O kas gi vyksta iš tikrųjų? Jau dvylikti metai, kaip be žinios dingę Viktoras Gončiaras ir Jurijus Zacharenka-žmonės galėję tapti puikia alternatyva stagnatoriui A. Lukašenkai. Deja, klausimai apie jų ir kitų aktyvių visuomenės ir politikos veikėjų dingimą pokalbiuose su jaunimu iš Baltarusijos palydimi nejaukios tylos. Tiesai nėra vietos atsakymuose į šiuos klausimus. Tikriausiai neverta daugiau spekuliuoti šia tema-esant dabartinei situacijai, jokių faktų paviršiun neiškils. Dėl to galime būti ramūs.
Vis dėlto, kodėl gi mums turėtų rūpėti Baltarusijos vidaus politika, pasakysite? Ne mūsų daržas, ne mūsų pupos. Deja, situacija yra gerokai sudėtingesnė. Ties valstybės siena interesai nesibaigia ir stručio pozicija yra vienareikšmiškai klaidinga. Nestabilumas Baltarusijoje, kurioje tiek mūsų verslininkai esantys anapus, tiek šiapus valstybės sienos, turi tiesioginių interesų, kelia grėsmę viso regiono stabilumui. Kaip turėtume bendrauti su šia kaimynine valstybe? Išskėstomis rankomis sutikti diktatorių, ar atsukti jam nugarą (iš nugaros įsmeigti peilį yra patogiau)? O gal privalome visapusiai remti susiskaldžiusią ir demotyvuotą opoziciją? Pastarosios jaunimo atstovai buvo susirinkę prieš metus Vilniuje, teko su jais diskutuoti įvairiomis temomis, deja, šis vizitas paliko slogų prisiminimą... Kita vertus, ar galime reikalauti ryžto ir analitinio mąstymo iš žmonių, kurie gyvena tokioje atmosferoje? Tikriausiai ne. Esu tvirtai nusistatęs prieš lėšų eikvojimą įvairiems projektiniams mokymams demokratijos tematika. Kažin ar dvi-trys dienos paskaitėlių apie tai, kaip veikia tikroji demokratija, pakeis mano bendraamžių Baltarusijoje pasaulėžiūrą į procesus, vykstančius jų šalyje.
Norisi atkreipti dėmesį, kad Lietuva yra bene vienintelė šalis, suvokianti tinkamiausią priemonę ateities Baltarusijos kūrimui. Ši priemonė labai elementari-aukštasis mokslas. Juk mes, ne kas kitas, priėmėme Europos humanitarinį universitetą ir suteikėme jam saugią užuovėją.
Pastaruoju metu teko nemažai bendrauti su baltarusiais studijuojančiais Švedijoje, Belgijoje, Vokietijoje. Tai yra žmonės teikiantys vilties. Jų mintys sukasi apie demokratinės Baltarusijos kūrimą ir būtent šie žmonės puikiai supranta grėsmes, kurias atneštų aktyvus jaunimo judėjimas pokyčių link. Pabrėžiu-jaunimo, nes tai yra aktyviausia ir ryžtingiausia visuomenės dalis, kuri supranta, kad nuo jų priklauso kokioje šalyje prabėgs jų kartos gyvenimas. Netikiu, kad šiandieniniai Baltarusijos 50-mečiai imtųsi kažkokių reformų ir turėtų tvirtybės visa tai pereiti. Bent jau pavyzdžiai diktuoja tokias išvadas...
Deja, studijos Europos Sąjungos šalyse baltarusių jaunimui vis dar yra sunkiai įgyvendinamas uždavinys.Tad ar ne geriau vietoj milijonų litų, sukišamų į opozicijos funkcionierių gyvenimą Baltarusijoje, suteikti tinkamą išsilavinimą dešimtims perspektyvių jaunų žmonių? Taip būtų suteikta perspektyva atsirasti kritinei masei, turinčiai kritinį (ne vakarietišką ir ne rusiškąjį) mąstymą, mokančiai spręsti problemas ir nebijančiai su jomis susidurti? Tai gali būti pasiekta tik suteikiant galimybę studijuoti Europos Sąjungos viduje, remiant aktyvų dalyvavimą akademinėje veikloje, kitokioje aplinkoje nei Lukašenkiškoji “demokratija". Būtent šioje srityje galime ištiesti ranką. Leiskime jauniems Baltarusijos žmonėms patiems nuspręsti, kokią Tėvynę jie nori matyti grįžę po studijų Europos Sąjungoje.
Žinia, tokia taktika būtų nepatraukli daugeliui Lietuvos funkcionierių, sėkmingai lobstančių iš finansų, skirtų mokymams. Gal pagaliau atėjo metas užsuktį šį čiaupą ir imtis veiksmų, kurie lemtų stabilumo atsiradimą Baltarusijoje bei leistų šiai valstybei žengti tobulėjimo link? Turime unikalią progą įtikinti Europos Sąjungą Baltarusijos izoliaciją pakeisti jos švietimu ir pasiekti tikrų rezultatų. Klausimas paprastas-ar pasinaudosime ja? Ar toliau leisime mūsų piliečių ir partnerių lėšas neefektyviems mokymams, praturtinantiems keletą mūsų veikėjų, bet neatnešantiems naudos situacijos stabilumui regione? Nuoširdžiai kviečiu mūsų politikus, formuojančius užsienio politiką, padaryti visa, kas galima, kad turėtume stabilius partnerius, kurių nuomonės nesikeistų lyg vėjo kryptis. Nesitikėkime stebuklų-dirbkime nuosekliai ir sulauksime tikrų pokyčių.
