„Visuomet svajojome patys įgyvendinti savo idėjas, įdomiai, nepasiduodami rutinai, – pradeda pasakojimą pirmininkė Dovilė Matulienė. – Taip pat savo mieste kurtiesiems norėjome pasiūlyti socialinių paslaugų alternatyvą. Girdintieji retai kada renkasi iš vieno varianto, o kurtiesiems taip yra nuolat.“
Šviečia visuomenę ir kovoja su mitais
KKJO veiklas, kaip teigia pirmininkė, būtų galima skirstyti į dvi dalis: vienos skirtos išorei, jomis siekiama integracijos ir mažinti atskirtį, o kitos skirtos pačiai kurčiųjų bendruomenei – narių kompetencijoms stiprinti, poreikiams tenkinti.
Pašnekovė pateikia pavyzdį. Štai iki „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dar galybė laiko, o už kampanijos sėkmę atsakinga komanda jau reguliariai bendrauja su jų organizacija ir konsultuojasi, kaip būsimų kultūros renginių aplinką efektyviai pritaikyti kurtiesiems. „Vos prieš kelerius metus to tikėtis nebūtume galėję. Būtų į renginius tiesiog pakviesti gestų kalbos vertėjai, o kurtieji tenkintųsi pasyvių stebėtojų vaidmeniu“, – pokyčius palygina pašnekovė, leisdama suvokti, kiek daug pastangų kurti jaunuoliai įdėjo, kad užsimegztų socialinis dialogas.
Tai patvirtina ir kovo 20-ąją mieste organizuota Laimės diena, kai kurtieji sulaukė ypač daug dėmesio ir partnerystės siūlymų, ir Gestų kalbos pripažinimo dienai skirtas renginys, inicijuotas kartu su Kauno kurčiųjų reabilitacijos centru (KKRC). Į pastarąjį abi įstaigos turėjo galimybę pasikviesti net 15 organizacijų, padėkoti joms už draugystę ir ryšius. Šiandien atrodo, kad ir nebuvo laikų, kai kurtieji buvo nematomi ir niekam neįdomūs.
Vis dėlto kai kas keičiasi labai sunkiai. Štai girdintis D. Matulienės sūnus Ugnius pradėjo skųstis, kad mokykloje vaikai blogai atsiliepia apie jo kurčiąjį tėtį, o gestų kalbą vadina „nesąmone“. Berniukui nepavyko įrodyti savo tiesos. Tuomet KKJO kreipėsi į Lietuvos kurčiųjų draugiją (LKD) ir pasinaudojo jos įgyvendinamo projekto galimybėmis. Prezidentas Kęstutis Vaišnora atvyko į mokyklą ir visiems trečiokams (dabar – jau ketvirtokai) vedė seminarą apie kurčiųjų bendruomenės kultūrą ir gestų kalbą. Jo pabaigoje patarė kilus klausimų kreiptis į Ugnių, šios srities ekspertą. Dabar berniukas – lektorius, po pamokų vaikų prašymu veda gestų kalbos pamokėles, skiria namų užduotis. Kai neseniai Dovilė su kurčia dukrele Arnėja atėjo į mokyklą, vaikai jau žinojo, kaip atkreipti mergaitės dėmesį, mokėjo ją pašnekinti. Liovėsi ir patyčios.
Tęsdama nelengvą temą D. Matulienė pastebi, kad tokių trečiokų bus kasmet. Ir ne tik jų. Pašnekovė perpasakoja neseną pokalbį su sodo kaimyne: „Dovile, sakyk, ar gestų kalba viena?“ – „O jūs, girdintieji, visi kalbate viena kalba?“ – klausimu atsakė Dovilė. Tada sekė dar vienas tipiškas klausimas: „Tai gestų kalba tokia rimta kalba?“ – „Ne rimta, o tikra kalba“, – linksmai kaimynę pataisė Dovilė. O žurnalistui komentavo: atrodytų, į šiuos klausimus viešojoje erdvėje atsakyta jau šimtus kartų, bet daugybė žmonių apie tai vis dar girdi pirmą kartą. Todėl kauniečiai svarsto kreiptis į LKD ir gauti leidimą patiems jungtis prie asociacijos įgyvendinamo edukacinio projekto. Informacijos sklaida, šviečiamasis darbas rezultatų duoda tik tada, kai vyksta nepertraukiamai ir iniciatyvų tuo pat metu yra daug.
„Sodra“
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba
Savivaldybė
Turinys – rimtas, o forma – patraukli
„Mums labai pasisekė, – visur pirmiausia privalumus įžvelgia D. Matulienė, pereidama prie pasakojimo apie KKJO viduje įgyvendinamas veiklas. – Šiemet prie mūsų komandos prisijungė Justina Vertelkaitė. Ji – tikra idėjų generatorė, turi patirties rengiant projektus. Tad organizacija jos pastangomis iš karto tapo dar gyvybingesnė. Dabar ji yra mūsų pagrindinio projekto vadovė ir dar kartu su kolege Alma Sinkevičiene rūpinasi kurčiųjų įdarbinimo reikalais, atlieka asmeninių asistentų funkcijas.“ Pašnekovė šmaikštauja, kad Justinos įsitraukimas į projektą išgelbėjo organizaciją nuo kaltinimų diskriminacija, mat iki tol kelerius metus čia dirbo vien kurtieji. Net buhalterė Gerda Stravinskienė yra kurčioji.
O tada pirmininkė surimtėja ir grįžta prie aptariamos temos. Iki 2019-ųjų įstaigoje buvo atsakinga už įdarbinimo veiklą, tad gerai žino, kaip sunku čia pasiekti proveržį. Parengti gyvenimo aprašymą, išsiaiškinti asmens kompetencijas ir poreikius, o ypač pasirengti pokalbiui su nebūtinai geranoriškai nusiteikusiu darbdaviu – tai ir toliau tebėra iššūkis. „Nors tie darbdaviai, kurie nepabijojo priimti kurčiųjų, beveik niekada nenusivylė, vis dėlto tenka pripažinti, kad įmonių, kuriose dirba kurčiųjų, sąrašas ilgėja ne taip sparčiai, kaip norėtųsi“, – sako D. Matulienė ir priduria, kad visuomenėje šiuo klausimu įsitvirtinę dvigubi standartai. Jei girdintis asmuo pasirodo esąs prastas darbuotojas, sakoma „visokių žmonių yra“. Jei lūkesčių nepateisina kurčiasis, informacija nuvilnija per visą miestą ir turi ilgalaikių pasekmių.
Vis dėlto KKJO nenustoja stengtis. Štai pernai vykdytas nedidelis savivaldybės Kultūros skyriaus finansuojamas projektas. Pagal jį KKJO turėjo galimybę surengti audiovizualinio meno kursus. Prie jaunimo tąkart prisijungė ir brandesnio amžiaus bendruomenės narių. Viena moteris pagal įgytus įgūdžius šiemet gavo darbą KKRC. Juk svarbu padėti bent vienam, mano pašnekovė, be to, nebūtina visko suvesti vien į konkrečius rodiklius.
Pavyzdžiui, pernai Kauno kurčiųjų įmonės „Atropa“ patalpose įsikūrusioje organizacijoje dirbo dabartinis LKD operatorius Linas Miskelis. Tuomet, prisimena pašnekovė, organizacija buvo tapusi tikra išmaniojo telefono galimybių „šturmo“ vieta. Linas mokėjo taip paprastai viską paaiškinti, kad į įstaigą plaukė visi miesto kurtieji, norėdami prisijaukinti išmaniuosius, taip pat ir senjorai. Tai juk irgi svarbus pasiekimas, nors ir sunkiai įvertinamas rodikliais. Linui išėjus, jį pakeitė Paulius Jurjonas. Jis veda medijų būrelį ir dabar kurtieji jau mokosi, kaip elgtis prieš kamerą, filmuotis, montuoti medžiagą, ją skelbti socialiniuose tinkluose. Kauniečiai dėl kryptingų pastangų neabejotinai tapo naudojimosi išmaniosiomis technologijos lyderiais. Tai akivaizdu apsilankius jų socialinių tinklų paskyrose.
Ramunei Eskertaitei KKJO šiemet patikėjo vesti būrelį Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro mokiniams. Mergina juos moko vaidybos, poezijos kūrybos ir anekdotų pasakojimo gestų kalba meno. Taip ji negalios draugus pamažu ruošia suaugusiųjų gyvenimui, skatina kurti, ugdo drąsą stoti prieš rampų šviesas, padeda įveikti negalios ir paauglystės kompleksus.
Viena labiausiai pamėgtų KKJO narių veiklų – nuotykių lenktynės. Kauno mieste, sakoma, išbandytos bene visos transporto priemonės, daugybė maršrutų, renginiams buvo pasirenkamas vis kitas paros metas, sunkėjo užduotys. Pasak pašnekovės, taip kurtieji ne tik pramogauja, bet ir turi galimybę geriau pažinti savo miestą, jį atrasti ir pamilti iš naujo. Ką čia slėpsi – taip pat ir nors trumpam atsitraukti nuo savo išmaniųjų įrenginių ir drybsojimo ant sofos.
Kurčiajam jaunimui labai patinka ir viktorinos, organizuojamos naudojant programėlę „Kahoot!“ Įsitraukusi į pokalbį projekto vadovė J. Vertelkaitė pasakoja, kad šiemet apsisprendė šią pramogą pakeisti sudėtingesne veikla – protmūšiu.
„Protmūšiai šiuo metu labai populiarūs, deja, nepritaikyti kurtiesiems, – paaiškina Justina. – Juose gausu muzikinių klausimų, viskas vyksta žodžiu. Rengdama užduotis atsižvelgiau į kurtiesiems priimtiną klausimų formą, apgalvojau, kad nebūtų labai sunku ar per lengva. Protmūšyje svarbiausia gerai praleisti laiką, tad klausimai buvo žaismingi. Manau, kad pavyko.“
Sprendžiant iš reakcijų po renginio – tikrai pavyko. Bendruomenė jau dabar nekantriai laukia kito protmūšio rudenį.
Lyderystės virusas
Pagrindinė pokalbio pašnekovė D. Matulienė KKJO būstinėje šiemet būna jau rečiau, bet sako dėl veiklų kokybės esanti rami: komanda solidi ir su užduotimis susitvarko puikiai. Ji pati nuo 2017 metų pavasario dirba gestų kalbos vertėja: iš pradžių dirbo ne visą dieną, o dabar jau visu pajėgumu. Darbdavys atsižvelgė į jos klausos negalią ir pritaikė darbo vietą –vertimo paslaugas ji dažniausiai teikia nuotoliniu būdu ir, kaip sako, turi galimybę garsą „pasireguliuoti“. Beje, pati pirmininkė – geriausias pavyzdys, kaip reikia siekti savo tikslų. Netrukus Dovilė gaus jau trečią diplomą – kai paaugs vaikai, nori būti gestų kalbos mokytoja, gebančia šia kalba dviem pasauliams padėti palaikyti tvirtą ryšį.
Labai tikėtina, kad jaunai moteriai pavyks. Akivaizdu, KKJO būstinėje nuo pat pradžių įsiveisė lyderystės virusas, o jam įsismarkavus pasveikti nėra lengva. Štai pirmasis KKJO pirmininkas Mykolas Balaišis dabar eina LKD viceprezidento pareigas. LKD prezidentas K. Vaišnora taip pat pirmiausia čia iškilo kaip aktyvus organizacijos tarybos narys, karjeros siekia ir daugiau kauniečių.
Straipsnio autorius: Remigijus Samuilevičius.
