Prieškambaryje stovėjo nerangiai atrodantis vyras: kelių dienų barzda, purvini, susiglamžę drabužiai, sušiaušti rudi plaukai.„Buvo kažkas neįprasta jo žvilgsnyje“, – pasakoja teisininkas ir rašytojas Robas.
Neįtikėtina istorija
„Ar nežinai, kas aš esu? Aš – Ronnie Lockwoodas“, – tarė vyras, paduodamas juodą šiukšlių maišą su visais savo daiktais ir įsprausdamas Robui į rankas sušalusią vištą. Robas jo iš pradžių neatpažino, tačiau po akimirkos atmintis sugrįžo.
Dar vaikystėje, sekmadieninėje mokykloje, mokytoja Miss Williams pristatė naujoką Ronnie – berniuką, „turintį tam tikrų sunkumų“. Vienas pirmųjų Ronnie poelgių buvo Miss Williams rankinės paslėpimas. Netrukus, sulaukęs 11-os, Ronnie dingo: paaiškėjo, kad savivaldybė jį paėmė iš tėvų ir išvežė į nutolusį vaikų namą, anuomet gėdingai vadintą „mokykla protiškai atsilikusiems berniukams“.
1975-aisiais Robas paklausė, kam skirta sušalusi višta. „Kažkas man ją davė Kalėdoms, bet aš nemoku gaminti“, – atsakė Ronnie. Tad Robas pakvietė jį vidun, o Diane paruošė kepsnį. Kol žmona gamino, Robas užvirė kavos, ir trise jie sėdo prie virtuvės stalo, beveik tylėdami, tik užduodami retą klausimą. Į jų rūpestį, kur jis nakvoja, Ronnie atsakė trumpai: „Tai čia, tai ten.“
Galiausiai jie nutarė leisti jam pasilikti iki antrosios Kalėdų dienos – su sąlyga, kad Ronnie nusipraus ir leis Diane išskalbti drabužius. Per tą Kalėdų šventę jie skubiai nupirko jam dovanų ir nusivedė į naktinę giesmių pamaldą. Tai buvo keistos, neįprastos šventės – ir jiems, ir Robą aplankiusiems tėvams. Tačiau Ronnie nedidelį kalbumą kompensavo nepaprastu darbštumu: kruopščiai plausdavo indus, iškraudavo indaplovę, rašo metro.co.uk.
Pasibaigus antrajai Kalėdų dienai Robas ir Diane suprato negalintys vyro tiesiog išprašyti. Jie kreipėsi į benamių centrą, tačiau išgirdo klasikinį užburtą ratą: „Norėdamas gauti darbą, jis turi turėti adresą. O norint gauti adresą, reikia darbo.“
Todėl pora leido Ronnie apsistoti laisvame kambaryje porai mėnesių, kol šis įsidarbino šiukšlių surinkėju. Mažuma tapo metais, o metai – dešimtmečiais.
„Ronnie buvo ir pats labiausiai erzinantis, ir tuo pačiu labiausiai žavus mūsų svečias. Diane sakydavo: „Nežinau, ar aš jam draugė, sesuo, socialinė darbuotoja ar mama.“ Netrukus po jo atsikraustymo gimė duktė Katie, paskui Lloydas. Vieno vonios kambario namas tapo per ankštas ir pora nusprendė nuoširdžiai pakalbėti su Ronnie apie savarankišką gyvenimą“, – prisimena Robas
Tačiau pokalbis nepavyko. Ronnie išgirdęs beldimą į duris paklausė: „Ar aš padariau blogą dalyką?“ Diane, susigraudinusi, nusivedė Robą žemyn ir pasakė: „Mes to negalime padaryti.“
Ilgainiui Robui paaiškėjo ir skaudi Ronnie vaikystės istorija. 1953-iais tėvai jam pasakė, kad jis vyksta į „trumpas atostogas“. Socialinis darbuotojas jį išvežė į vaikų namus, kur vos įžengęs iš baimės apsišlapino. Kaip „inicijavimo“ ritualą berniukai privertė jį eiti siaura stikliniu viršumi dengta sienos briauna. Ronnie nukrito, susižalojo kelius ir skausmą jautė visą likusį gyvenimą.
Robas ir Diane globojo jį 45 metus. Buvo sunkių laikotarpių: Ronnie, norėdamas padėti, kartais žadindavo šeimą naktimis triukšmaudamas virtuvėje; lošdavo vienarankiais lošimo automatais, kol, padedamas šeimos, galiausiai atsisakė šio įpročio; nuolat reikėdavo priminti apie higieną. „Beveik iki pat mirties jam kartojome: „Ar nusiprausei? Ar susitvarkei?“ Ir vis dėlto jis buvo pats geriausias žmogus“, – sako Robas.
Gimus vaikams Diane sveikata suprastėjo – persirgusi komplikacijomis, patyrusi persileidimą ir galiausiai susirgusi, ji kone prarado jėgas. Robui teko imtis didžiosios dalies rūpesčių, o Ronnie netikėtai tapo nepakeičiamas: gamino kūdikiui mišinuką, prižiūrėjo Katie, kai Robas migdė Lloydą, ruošdavo maistą. „Atėjęs pas mus jis buvo nuomininkas, paskui – draugas, o galiausiai tapo broliu, kurio niekada neturėjau“, – sako Robas.
Ronnie liko su šeima iki 2020-ųjų. Tais metais jis pargriuvo kambaryje ir nebegalėjo pajudėti. „Kai užsidarė greitosios durys, sušukau: „Aš tave myliu, Ronnie!“ Ir jis sušuko atgal“, – prisimena Robas.
Ronnie ligoninėje patyrė insultą. Dėl griežto karantino Robui ir Dianei buvo leista jį pamatyti tik kartą – pro ligoninės langą, sėdint vežimėlyje. Tai buvo širdį draskantis susitikimas. Ronnie būklė blogėjo, jis patyrė dar vieną insultą, o galiausiai pora laikė jį už rankos, kai 75-erių Ronnie iškeliavo.
„Mes jo labai ilgimės“, – sako Robas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
