Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
15
Sakalas Uždavinys (nuotr. tv3.lt)

Iliuzija, teatro magija, vaidyba – neatsiejama žmogiškosios egzistencijos dalis, visa tai egzistuoja mūsų, žmonių veislės, kraujyje“, – sako aktorius Sakalas Uždavinys. Po pandemijos kiek atsigavęs teatras ir vėl išgyvena nelengvą laiką – tai, kas vyksta pasaulyje, nori nenori paliečia, įtraukia ir dažnai išjudina žemę po kojomis.

15

Iliuzija, teatro magija, vaidyba – neatsiejama žmogiškosios egzistencijos dalis, visa tai egzistuoja mūsų, žmonių veislės, kraujyje“, – sako aktorius Sakalas Uždavinys. Po pandemijos kiek atsigavęs teatras ir vėl išgyvena nelengvą laiką – tai, kas vyksta pasaulyje, nori nenori paliečia, įtraukia ir dažnai išjudina žemę po kojomis.

REKLAMA

„Absurdas. Atrodo, to tiesiog negali būti“, – trumpai įvertina aktorius. Vilniaus žiūrovams jis pristatė naujausią savo darbą – vaidmenį Sauliaus Bareikio spektaklyje „Liftas į dangų“. Daugiaaukštėje pjesėje absurdas irgi – karalius.

Atrodo, darbai tik dabar prasideda – pasirodei Sauliaus Varno spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“ pagal Samuelį Beckettą, sukūrei naują vaidmenį S.Bareikio absurdo komedijoje „Liftas į dangų“ pagal Aleksejaus Slapovskio pjesę. Ar per tuos metus buvo akimirkų, kai pagalvojai, kad viskas, su teatru baigta, nebebus daugiau scenos?

REKLAMA

Optimizmo daugiau dabar, tikrai, bent jau iki rudens. Bet ir vasaromis į teatrus mažai kas vaikšto, vos tik randasi galimybė lakstyti po pievas ir laukus, žmonės taip ir daro. Ko eiti meno žiūrėti? Pati gamta yra menas, mus įkraunanti ilgiems tamsos mėnesiams.

Nesu pagalvojęs, kad teatro gali nelikti. Kad jis taps kitoks, rasis naujos formos – tikrai taip. Bet kuri katastrofa pasauliui atneša naujų galimybių, prideda naujų spalvų. Per pandemiją atsiradę virtualūs spektakliai, interaktyvios medijos tikrai papildys scenos meno išraiškos priemonių arsenalą. Pastaruoju metu mane itin domina vaidybos teorija. Toji vaidyba, kaip ji formuojama ir formuojasi? Koks mechanizmas?

Ar galima sakyti, kad realybė, kurioje gyvename, veikia teatrą ir vaidybą?

Be abejonės, veikia! O ir vaidyba veikia gyvenimą. Tai, ką žmonės mato scenoje, vėliau mėgina imituoti savo kasdienybėje. Toks abipusis judėjimas! Nuvalkiotas anekdotas, kad didžiausia internetinė įmonė pradžioje buvo virtualus knygynas. Kad ir kaip joms grasino, popierinės knygos neišnyko. Teatras dabar irgi išgyvena pasikeitimų laiką, tačiau kaip meno rūšis jis vargu ar kada išnyks. Gyvas kontaktas žmogui yra nepamainomas. Žmogiškasis mūsų instinktas kviečia ieškoti prasmės, apibendrinimo, savo ženklo begalybėje. Atsakymų į šiuos klausimus niekada nebuvo ir nebus, tačiau teatras, kaip bet kuri meno rūšis, padeda jų ieškoti.

REKLAMA
REKLAMA

Kartais jausmas toks, tarsi stovime ant katastrofos slenksčio, taigi, amžinieji klausimai kaip niekada darosi svarbūs...

Nebuvo nė vieno amžiaus, nė vieno dešimtmečio, kai kas nors nebūtų rėkęs apie katastrofą. Jeigu katastrofos nėra, ji sugalvojama. Man atrodo, kad žmonija be katastrofos – realios ar virtualios – tiesiog negali egzistuoti. Nėra? Bus – pasaulio pabaiga, dievų bausmė, kometa ar dar kas nors, kas viską sugriaus. Tačiau šiandien vykstantis karas – kas kita. Šizofrenija, kurią tiek metų vyniojo Putinas, akivaizdu, negalėjo geruoju baigtis. Tai baisi hitlerinio revanšizmo kopija, noras atkurti imperiją. Visiška šių laikų bedugnė. Neduok Dieve, kad šita agonija tęstųsi ilgai. Žiūrėdamas į Putiną gali patikėti reinkarnacija.

Ypač kai matai Mariupolio gyventojus, dėvinčius baltus raiščius...

Realistinis spektaklis, prastai sukurptas, bet žiaurus postapokaliptinis kino filmas. Bet negali juk kariauti prieš visą pasaulį! Jei esi bailys, o ne kamikadzė, net ir branduolinis ginklas nepadės.

REKLAMA
REKLAMA

Įdomu, ar toji patirtis, kurią pastaruoju metu išgyvename, mus pavers nors kiek geresniais?

Tikiuosi, kad taip. Manau, mes dar kartą pamatysime, kad demokratija yra vienintelė įmanoma savivaldos forma. Galbūt ateityje sukursime tobulesnių už ją, bet kol kas – ji vienintelė. Putino ideologija mus nori grąžinti į praeitį, tačiau taip tiesiog negali būti. Ar tapsime geresni? Man atrodo, niekada nebuvome blogi. Žmogus iš esmės nori gero – vaikams, šeimai, valstybei, pasaulio kaimynams. Hitleris gal irgi pasauliui gėrio norėjo, o kas iš to išėjo? Taigi, kalbame ne apie gėrį, o apie būdus jam pasiekti.

Mažesnės ar didesnės katastrofos ir kovos kasdien vyksta kiekvieno iš mūsų gyvenime. Apie tai kalba ir jūsų spektaklis „Liftas į dangų“. Juokingai kalba.

„Liftas į dangų“ – paprasta, aiški ir dėl to labai universali pjesė. Mes visi ieškome atsakymo į tą patį klausimą – kas gi iš tiesų esame? Kodėl taip dažnai nesusikalbame? Kodėl nematome vienas kito? Aiškiai nepasakome vieni kitiems, ko norime? Keistoki, švelniai tariant, mūsų personažai spektaklyje, šaržuoti, suteikiantys žiūrovui galimybę saviironiškai pažvelgti į save. Mane itin žavi sąmoningas humoras, kuriame tu esi ir objektas, ir subjektas.

REKLAMA
REKLAMA

Absurdo tema man artima. Man įdomūs paradoksai, egzistuojantys siurrealizmo ir absurdo dramaturgijoje. Šios meno kryptys sugeba pabrėžti mūsų žmogiškąjį paradoksą, išsinerti iš savo įsivaizdavimų, kaip norėtume save matyti. Kada atsirado Becketto dramaturgija? Ogi po Antrojo pasaulinio karo. Kai žmonės pamatė, ko nebuvo matę – koncentracijos stovyklas, žydų holokaustą. To meto intelektualai negalėjo suprasti, kaip nutiko, kad toks kultūros mohikanas kaip Vokietija staiga tapo pragaro mašina. Nerasdami atsakymo, jie pamėgino ieškoti formos, kaip visa tai išreikšti. Štai, kodėl man atrodo, kad absurdo dramaturgija yra ne meninių paieškų, o mąstymo rezultatas. Ir dabar vykstantis karas yra visiškas absurdas. Ar kas kada galėjo pagalvoti, kad Rusija kariaus su Ukraina?!

Nėra čia ko didžiuotis, tačiau perėję visą sovietyno marazmą, suvokdami šitą valstybę, jos žmonių mentalitetą, savo užpakaliu jausdami revanšizmo smarvę, mes turbūt pasąmoningai pradėjome triukšmauti. Tačiau bet kuris karas anksčiau ar vėliau baigiasi, o mes turėsime ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl jis įvyko. „Lifte į dangų“ mes kalbame apie bandymus suprasti savo atvaizdą šios dienos realybėje.

REKLAMA
REKLAMA

Paradoksas, kad pjesės autorius A.Slapovskis yra rusas. Nuo karo pradžios jis aštriai pasisako prieš karą Ukrainoje ir aiškiai įvardija, kad tai, kas vyksta Ukrainoje, yra genocidas.

Sunku šiandien peržengti tą barjerą. Prisimenu, Vilniuje mokiausi Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, o gyvenau Žirmūnuose. Į mokyklą važinėdavau troleibusu, kartais juo važiuodavo ir girtas karininkas, kuris imdavo rėkauti, kad tuoj pat visus mums iššaudys. Mes tarsi ir suprasdavome, kad tai – girto žmogaus kalbos, tačiau pasąmonė stuksendavo: kaip čia taip, gyveni Lietuvoje, kalbi savo kalba, o jis tau sako, kad išveš ir sušaudys? Kaip taip gali būti? Man tai labai įstrigę, suprantu, kaip jaučiasi Ukrainos žmonės. Okupuotose teritorijose, būdami teisūs, jie neturi galimybės savo teisumo apginti.

Be jokios abejonės, tokie įspūdžiai iš pasąmonės išslysta į bet kurį kūrybinį darbą. Nežinau, kur gyvena A.Slapovskis, tačiau savo pasisakymais jis labai rizikuoja. 2012–2013 metais dirbau Maskvoje, praleidau ten mėnesį. Galiu pasakyti, kad ten yra žmonių, kurie viską supranta, bet labai daug ir tokių, kurie niekada nesusitaikys su imperijos žlugimu. Pamenu, man reikėjo grįžti vasario 16 dieną į Lietuvą suvaidinti vieną spektaklį. Kai pasakiau apie tai prodiuserei, ji niekaip negalėjo suprasti, nuo ko nepriklausomybę švenčia lietuviai?! Nuoširdžiai, be jokio cinizmo. Jai atrodo, kad mes visiškai be reikalo sukėlėme kipišą ir sugriovėme Sovietų Sąjungą. Ir taip kalbėjo vienos kiečiausių Maskvos reklamos agentūrų prodiuserė! O vienas režisierius visiškai tvirtai man nupiešė Rusijos ateitį – šita šalis sugrius, išnyks. Jau tada, beveik prieš dešimtmetį, jie suvokė šitos krypties, šito kelio baigtį. Taigi, noriu pasakyti, kad artikuliuota egzistencinė mintis tautybės neturi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų