Taip apie savo darbą sakė vienas TV3 laidos “Lietuvos talentai” komisijos narių - charizmatiškasis Marijus MIKUTAVIČIUS, ką tik buvęs arbitru audringame pirmajame konkurso pusfinalyje.
Girdėjome Marijų konkurso dalyviams sakantį: “Buvai geras, bet nepakankamai. Turėjai pavergti publiką, priversti ją ploti atsistojus... Bet to nepadarei”. Jis - pavergęs Lietuvą “Trimis milijonais”, ko gero, vienas iš nedaugelio, galinčių leisti sau taip pasakyti, - kiti pabūgtų atsakomojo klausimo: “O pačiam tai pavyksta?” Bet gal ateinančių scenos talentų kiek baugu ir jam?
- Marijau, nemanai, kad kada nors vienas iš šiandien tavo vertinamų jaunuolių, sėdėdamas kokio nors muzikos leidybos magnato kėdėje ar kultūros ministro soste, tave mokys, kaip “priversti publiką atsistoti”?
- Žinoma, kad gali taip nutikti. Ir kalbėdamas visuomet tai atsimenu. Be to, šie mano “pabarimai” jokiu būdu nereiškia, kad pačiam pakanka krustelėti scenoje pirštą ir publika tuojau pat puola į euforiją, netenka proto, stojasi, ploja ir verkia iš džiaugsmo - tenoriu jiems pasakyti, kad reikia nuolat siekti būti pačiam geriausiam, uždegti jaunų žmonių viduje ambiciją augti, pranokti ne kitus, bet save. Jauni žmonės dar tik ieško savų kelių, tad nenoriu, kad jie išsirinktų lengvus, tiesius ir netoli tevedančius kelelius.
- Šitiek pretendentų “perleidęs per savo rankas”, pamatei daugiau talentingų ar tiesiog įžūlių žmonių?
- Gabių žmonių išties daug. Tačiau tikrai išsiskiriančių talentu galėtų būti ir daugiau (juokiasi). Na, pirmiausia nederėtų pamiršti, kad šis televizijos projektas yra šou - tad daug ką lemia ir sėkmė, vieno pasirodymo, o ne meninio potencialo vertinimai, atsitiktinumų suma... Todėl man patys simpatiškiausi yra tie dalyviai, kurie į šį projektą reaguoja sveikai - atėję čia ne žūtbūt visų nugalėti, o tiesiog susikurti sau smagią avantiūrą, pademonstruoti savo talentus ar tiesiog pakvailioti...
Sunkiausia, aišku, su tais, kurie net ir išklausę komisijos pastabas, argumentus, net ir sulaukę kritiško vertinimo problemos yra linkę ieškoti ne savy, o apink save... Belieka guostis, kad tokių dalyvių jau beveik nebeliko... O ir nebuvo daug... (Juokiasi).
Tačiau kritikuodamas stengiuosi itin kruopščiai pasverti savus žodžius, būti itin korektiškas, netgi gal kiek atlaidokas, nes nė vienas - nei aš, nei kas kitas - neturi teisės žudyti svetimų svajonių. Tegu ir neargumentuotų, nepagrįstų, nepamatuotų... Bet juk tai tas pats, kas gesinti jo laimę...
Tačiau visi dalyviai - net ir labiausiai norintys, net ir labiausiai verti pergalės - turi įsidėmėti: ne televizija lems jų karjeras, jų likimus, jų gyvenimo ir kūrybos sėkmę, o tik jie patys. Pavojinga yra įtikėti, kad šis konkursas yra įvykis, radikaliai pakeisiantis jų gyvenimus.
- Manau, kad šis projektas gali radikaliai pakeisti ne tik dalyvių, bet ir komisijos narių likimus. Mačiau ekrane, kaip mažoji laidos dalyvė pasiuntė tau oro bučinuką ir pasakė: “Mikutavičiau, palauk, kol užaugsiu...” Kaip suprantu, lauksi?
- Manau, kad klausdamas pats puikiai žinai, kad užaugusi ji neprisimins ne tik šito savo noro, bet ir to Mikutavičiaus... (Juokiasi). Be to, vaikų lūpomis neretai tariami tėvų žodžiai - klausimas, ar ta frazė - ne mergaitės mamos sumanytas šou elementas. Juk jeigu mes, komisijos nariai, leidžiame sau šiek tiek provokuoti šou, tad negalime to drausti daryti dalyviams bei publikai.
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"
