Kai vaikinas mylėjo, regis, širdį būtų dėl tavęs paaukojęs, kai meilė praėjo — net šaukšto gaila. O draugės darbdavys, išgirdęs apie nėštumą, staiga pamiršo ką tik liaupsinęs jos kompetenciją...
Vis dėlto verta niekada nepamiršti, kad žodis “teisės” sietinos ne vien su griežta policija, prastais keliais ir vairuotojo pažymėjimu.
Jeigu tau teisė siejasi tik su krūvas pinigų uždirbančiais žmonėmis pilkais kostiumais, rūsčiais žilagalviais juodomis mantijomis ir šešiaaukščiais sakiniais storose dulkėtose knygose, sveika įstojusi į mirtingųjų klubą! Taisyklės čia paprastos ir negudrios: nekišk nosies, kur pats velnias koją nusilaužtų, nuolankiai klausyk protingesnių ir daryk kaip visi. Nevilioja? Nenuostabu! Juk gyveni tokiame amžiuje, kai žmonės atostogauja kosmose, velnias dėvi “Prada”, o moterys gimdo iš mėgintuvėlių. Kasdien — vis nauji iššūkiai. Šiandien bosas liepė įdiegti patobulintą programinę įrangą. Vakar įsigijai mobilųjį telefoną su “Bluetooth”, “Play Now” ir “Track ID”. O rytoj internete galbūt sutiksi savo svajonių princą. Tu viską gali!
Bet kai vieną gražią dieną mylimasis pareiškia, jog gali eiti, kur akys veda, nes jo nebedomini, neatlieki savo pareigų ir išvis gyveni ne savo bute, staiga imi ir sutrinki. Ar jis gali su tavimi taip elgtis? Ar po kelerių bendro gyvenimo metų tau išties liko tik krūva pareigų ir nė vienos teisės? Ir ką dabar daryti? Tokiu momentu tau netgi labai praverstų dulkėtieji teisės kodeksai. Juolab kad nėra ten jokių ypatingų paslapčių. Ir egzistuoja tie kodeksai tik dėl to, jog net pačią netikėčiausią akimirką neliktum it musę kandusi, visada žinotum, kaip kovoti dėl savo teisių. Pasiruošk! Štai kelios praktinės šio kovos meno pamokėlės.
Teritorijos žymėjimas
Pamatei jį ir išskydai: keliai sulinko, akys aptemo, širdis apmirė. Kai užplūsta tokie jausmai, regis, visas pasaulis priklauso tik tau ir jam, niekada su niekuo jo nereikės dalytis. Bet jausmai — kaip vynas: vienais norisi gardžiuotis amžinai, kitus laikui bėgant tenka pilt lauk. Tik jausmų gaižumas, skirtingai nei vyno, gali labai ilgam sugadinti gyvenimo skonį. Tad net stipriausios meilės įsukta nepamiršk kelių svarbių momentų.
Pirma, nesvarbu, kad draugiškai su vaikinu dalijatės visas išlaidas: jei nesate susituokę, oficialiai neturite ir jokios bendros nuosavybės. Kitaip tariant, visas tavo piniginis indėlis į bendrą būstą, automobilį ar baldų komplektą gali išgaruoti kaip dūmas, jeigu jų įsigijimo dokumentuose bus įrašytas tik tavo partnerio vardas. “Skyrybos gali būti labai skausmingas procesas, — sako advokatė Giedrė Domkutė. — Bendras turtas dažnai tampa keršto įrankiu. Esu mačiusi daug atvejų, kai partneriai dėl kelių šimtų litų vienas kitą ne vienus metus po teismus tampė.”
Kad ir tau su draugu taip nenutiktų, teisininkė pataria nepirkti iš bendrų sąskaitų jokių brangių daiktų. Jeigu vis dėlto nutariate mokėti iš bendrų lėšų, pirkinio dokumentus geriausia forminti abiejų vardais arba pasirašyti paskolos sutartį, kurioje būtų nurodyta, kiek pinigų vienas kitam skolinate norimam daiktui įsigyti.
Nors Lietuvoje partnerystės statusas jau oficialiai patvirtintas, valstybė įsipareigojusi ginti ir ne santuokoje gyvenančių partnerių teises, vis dar nėra įstaigos, kuri tą partnerystę registruotų. O tai, kas neregistruota, teisiniu požiūriu yra neveiksnu. Vadinasi, tau su draugu teks minti senus takus ir visas bendros nuosavybės sutartis teikti tvirtinti notarui.
Jeigu gyvenimas taip susiklostė, kad apie bendros nuosavybės sutartis išgirdai tik dabar, o santykiai akivaizdžiai kliba, žinok: tavo teises į bendrą turtą vis tiek įmanoma įrodyti. Jeigu vaikinas pasirodė esąs goduolis ir niekšas, kuris tikisi pralobti iš tavo gero, nedvejodama duok jį į teismą. Tik nepamiršk, jog ten tau prireiks įrodymų: banko pervedimų išrašų, sąskaitų faktūrų kopijų ar netgi liudytojų. Tiks viskas, kas galėtų patvirtinti, kad mokėjai (ir kiek) už įsigytus bendro ūkio daiktus.
Nesantuokinius santykius nutraukti ypač keblu, kai partnerius pradeda sieti ne tik turtas, bet ir vaikai. Įsidėmėk: ne santuokoje gimusių vaikų teisės — lygiai tokios pat kaip ir santuokinių. Tad jeigu su partneriu nusprendėte skirtis, būtinai aptarkite jūsų vaiko gyvenamąją vietą, lankymo galimybes, alimentus, viską surašykite ir neškite tvirtinti notarui. Tokia sutartis nepakenktų net ir tada, kai jokiomis skyrybomis nė nekvepia: iškart būtų aiškūs abiejų tėvų įsipareigojimai vaikui, o jei, neduokdie, bendras gyvenimas nesusiklostytų, būtų išvengta daug nemalonių teisminių procedūrų.
Išankstinė pozicijų gynyba
Kad ir kaip purkštautume, vestuvės mūsų vaizduotėje dažniausiai gaubiamos romantikos: balta suknelė, rožių žiedai, varpų gausmas... Kai taip ir įvyksta, norisi gyventi ilgai, laimingai ir apie nieką daugiau negalvoti. Galvos skausmai prasideda, kai iškilmingas varpų gausmas virsta paskutiniu gongo dūžiu, ir namai ima trenkti skyrybomis. Pagal mūsų valstybės įstatymus, viskas, ką su vyru užgyvenate nuo santuokos dienos, yra jūsų bendra nuosavybė, kuri skyrybų atveju jums abiem bus dalijama po lygiai.
Bet juk skyrybos — ne derybos. Kai žmogaus protą užvaldo pyktis, pagieža ir neviltis, gali prasidėti tokie teismai, kuriuose net sidabrinis šaukštas taps principo reikalu. Šių alinančių aistrų galima išvengti, jeigu prieš santuokos registravimą pasirašysite vedybų sutartį. Joje galėsite iš anksto numatyti, kokia nuosavybė bus jungtinė, kokia — dalinė, kiek bendro turto kiekvienam iš judviejų priklausys, kiek vienas kitą remsite santuokos metu ir skyrybų atveju. “Žinoma, jau santuokos įregistravimas reiškia įsipareigojimą vienas kitą išlaikyti, — aiškina advokatė G.Domkutė. — Bet vedybų sutartyje galima numatyti ir premijų: tarkim, jeigu žmona sutinka nedirbti, prižiūrėti namus ir auginti vaikus, vyras gali įsipareigoti apmokėti jos mokslus, kasmetį poilsį.” Vedybų sutartyje galima aptarti ir vienas kito išlaikymą skyrybų atveju. Pavyzdžiui, jeigu iki skyrybų moteris tik augina vaikus, niekur nedirba ir nesimoko arba rimtai serga, ji turi teisę vyro prašyti, kad po skyrybų ją išlaikytų, kol įgis tinkamą kvalifikaciją, susiras darbą arba pagerės sveikata. Beje, konkrečių sumų, teisininkų nuomone, geriausia vengti, nes pinigai laikui bėgant gali nuvertėti: išmintingiausia išlaikymą apibrėžti skaičiuojant minimaliais gyvenimo lygiais (MGL).
“Vedybų sutartys Lietuvoje kasmet vis populiaresnės, — teigia G.Domkutė. — Aš jas rekomenduočiau žmonėms, kurie plėtoja verslą arba kitaip disponuoja labai didelėmis pajamomis. Tokios sutartys apdraudžia nuo situacijų, kai vienas sutuoktinis sėdi namie ne dėl to, kad augintų vaikus ar skųstųsi sveikata, — tiesiog jis piktybiškai naudojasi partnerio uždirbamais pinigais. Antra, vedybų sutartys užkerta kelią psichologiniam smurtui. Taip žmona iškart duoda suprasti, jog nėra nusiteikusi leisti didesnes pajamas gaunančiam vyrui drausti jai dirbti ir grasinti, kad skyrybų atveju atims iš jos visą turtą ir neleis matytis su vaikais.”
Vedybų sutartys patartinos ir toms poroms, kurios iki santuokos sudarymo neturi jokio turto. Pradėjusios bendrą gyvenimą, jos paprastai ima didelius kreditus. Jie gali būti grąžinami ir iš vyro atlyginimo, ir iš žmonos tėvų santaupų, ir iš abiejų uždirbtų lėšų, tad skyrybų atveju ne visada naudinga iš šių kreditų įsigytą nuosavybę dalytis po lygiai. Vedybų sutartyje galima nurodyti, kokia bendros nuosavybės dalis priklauso kiekvienam sutuoktiniui, ir ateityje išvengti daug nemalonių konfliktų.
Santuokos gali būti nelygios ne tik turtiniu, bet ir tautiniu atžvilgiu. Jeigu savo antrąją pusę suradai ne gimtajame Fabijoniškių kieme, o kur nors prie Norvegijos fiordo, įsidėmėk: visus bendro gyvenimo formalumus turi atlikti dukart. Tad jei vestuves atšokote Lietuvoje, o gyventi nusprendėte Norvegijoje, išėję iš Santuokų rūmų dumkite į Užsienio reikalų ministeriją — legalizuoti jūsų santuokos liudijimo: ant jo bus uždėta oficiali žyma, patvirtinanti jūsų sąjungos galiojimą visame pasaulyje. Nuvykę į svečią šalį, neškite šį URM patvirtintą liudijimą į vietos civilinės metrikacijos skyrių ir įtraukite savo santuoką į tos šalies apskaitą. Tik taip būsi tikra dėl visų tau šioje šalyje priklausančių sutuoktinės teisių galiojimo.
Mūsų šalies įstatymai pripažįsta ir gina tikėjimo laisvę, taigi ir religines santuokas. Nesvarbu, kokį tikėjimą išpažintų pora — katalikų, evangelikų liuteronų ar reformatų, stačiatikių, sentikių, judėjų, ar musulmonų sunitų, — pagal jų religijos apeigas sudaryta santuoka bus oficialiai užregistruota ir Lietuvos santuokų registre. Jums tik reikės pasiimti religinės santuokos pažymėjimą ir nunešti jį į civilinės metrikacijos skyrių. Jeigu suskubsite tai padaryti per dešimt dienų nuo religinės santuokos sudarymo, turėsite vieną oficialią vestuvių datą, jeigu uždelsite — dvi. Sakai, religinė santuoka — tik tavo ir Dievo reikalas, jos nebūtina niekur registruoti? O jeigu skyrybos? Nors šiuo atveju jos suteikiamos tik religinės vadovybės sutikimu ir tik išimtiniais atvejais, vis tiek išlieka viena labai žemiška problema: turto dalybos. Jomis paprastai užsiima tik nereliginės institucijos, tad jeigu nė vienoje jų nebūsi užregistravusi santuokos, bus labai sunku įrodyti, kad turi teisių į bendrai su vyru užgyventą turtą ar kad tas bendras turtas išvis egzistuoja.
Tęsinį skaitykite rytoj, trečiadienį, 19 val.
Aistė Ptakauskė
