R. Žemaitaičio susitikimas su Vengrijos užsienio reikalų ministru Peteriu Szijjartu atskleidė kelias reikšmingas žinutes visuomenei ir kelia tam tikrų klausimų apie alternatyvią diplomatiją. Socialdemokratas Remigijus Motuzas įsitikinęs, kad „Nemuno aušros“ lyderio susitikimas su svarbiu Vengrijos politiku yra mėginimas formuoti mažąją diplomatiją.
Šiuo metu vienintelis, kuris kritikuoja buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio inicijuotą užsienio politiką, yra R. Žemaitaitis. Kas vyksta mūsų visuomenėje? Ar dabartinė užsienio politika atitinka jos lūkesčius?
Aš manau, kad tai yra rezultatas labai daugiamečių procesų Lietuvoje. Vienas dalykas tai, kad Lietuva niekada iš tiesų neformavo kažkokios nuoseklios užsienio politikos. Vienintelis užsienio politikos požiūris yra tas, kad viskas formuojama per karo Ukrainoje šerdį, kas yra suprantama, nes karas Ukrainoje yra mums aktualu, bet yra ir daug daugiau užsienio politikos klausimų.
Ir, žinoma, tas toks primityvus požiūris į užsienio politiką, kai manoma, kad ji nesusijusi, kad vidaus politika yra svarbesnė, nes neturim iš tikrųjų ilgalaikio plano užsienio politikoje, kas turėtų būti mūsų sąjungininkai, kokia yra mūsų galios svertai pasaulyje, kur mes esame galbūt stiprūs, kur mums reikia daugiau sąjungininkų,
Ir atrodė per rinkimų kampaniją, tarkim, socialdemokratai minėjo ir tą pačią Kiniją, kad reikėtų atgaivinti tuos diplomatinius santykius. Kiniją, prieš kurios galybę dabar kovoja ir pergyvena tokios galybės kaip JAV ir Europa, ir pati Rusija. Visi žaidžia žaidimą, o tuo tarpu Lietuva kaip maža valstybė, neturinti didelės įtakos užsienio politikoje, dar ir sugriauna šituos santykius.
Be to, aš sakyčiau, kad didelę įtaką mums padarė ta taip vadinama „cancel culture“ (angl. atšaukimo kultūra).
Ką mes atšaukėme?
Mes daug ką atšaukėme, mes atšaukėme visus, kurie turi kitą nuomonę, ir tokiame fone, nes pradėkime nuo visko: jeigu žmogus pasako nors kokią nuomonę, truputėlį skirtingą nuo dominuojančio diskurso, kuris yra konservatorių ir kuris yra Lietuvoje netgi kultūros žmonių vadinamas vertybiniu, ar ne?
Tai tai yra juokinga, iš tiesų, nes kieno vertybės, kieno hegemonija – to ir vertybės, ar ne?
Tai jeigu kažkas turi nors kokią kitą nuomonę, ir aš kalbu ne tik politikai ar šiaip žmonės, akademikai buvo atšaukinėjami labai labai aršiai. Atsirado vakuumas, atsirado baimė ir vakuumas, nes žmonės, kurie kažką turėtų, ką pasakyti, jie tiesiog nebedaro to.
Bet į tą vaakumą kuo puikiausiai įsiveržė Remigijus Žemaitaitis su „Nemuno aušra“. Kodėl jo neužpildė solidesnės partijos? Pavyzdžiui, tie patys socialdemokratai, kur socialdemokratai Lietuvoje?
Aš socialdemokratų apie užsienio politiką dabar nelabai girdžiu kalbant ir aš įsivaizduoju, kad R. Žemaitaičiui su jo tokia „orboniška“, „trumpiška“ populistine politika, jam šitie marškinėliai primesti konservatoriškos politikos visiškai nepatogūs yra, ir jam tiesiog jau tai yra didžiausias diskomfortas apie tai nekalbėti. Ir jisai atsistoja, ir eina kalbėti. O socialdemokratai, aš net negirdėjau, kad jie turėtų kažkokią išsakytą nuomonę dėl Vengrijos, dėl JAV.
Turi nuomonę dėl Kinijos, bet niekas nesikeičia... Jau metus valdžioje socialdemokratai, o politika dėl Kinijos ir Taivano tokia, kokia buvo, tokia ir liko. Nors estai demonstruoja visai kitokį pavyzdį Kinijos ir Taivano atžvilgiu. Dėl Baltarusijos mus JAV spaudžia su ja kalbėtis, derėtis ir atsiverinėti po truputį. Na, o mes atvirkščiai vis labiau užsiveriame. Kas tai per reiškinys, juk socdemai valdžioje?
Iš tiesų, tai yra nesuvokiama. Dėl to, kad netgi tokias kairesnes politines nuomones, kai jos yra išsakomos, socialdemokratai nuo jų tiesiog atsitraukia.
Na, tarkim, turėjome Dovilę Šakalienę ministrę, kuri absoliučiai entuziastingai tęsia konservatorių užsienio politiką ir tuo didžiavosi, ir iš socdemų girdėjau, kad jie yra patenkinti, kad dėl to nėra problemų. Ir kai jau tokia kairesnė visuomenė, kuri iš esmės yra socialdemokratų rinkėjai, išsakydavo, kad nesuprantama mums šitie grasinimai, nors premjerė Inga Ruginienė ir kalba apie tai, kad socialinė politika yra labai svarbu, bet iš esmės tas didžiavimasis, kaip jie tęsia konservatorišką politiką, niekur nedingo.
Užsiminėte apie Krašto apsaugos ministerijos dalykus. Čia irgi svarbi tema, nes mes didiname gynybos asignavimus krašto apsaugai. Artėjant Seimo rinkimams pasijus, ko gero, kad tie asignavimai kažką atima iš Gitano Nausėdos įvardytos „gerovės valstybės“, iš socialinių dalykų. Ir toks R. Žemaitaitis vėl ateis ir sakys: pažiūrėkit, mes griauname „socialinės gerovės valstybę“, neleidžiame jai atsirasti, neleidžiame jos kurti, mes sukišame tiek ir tiek pinigų į gynybą, o saugesni, sakys, netapom...
Kai dabar yra dideli puolimai to biudžeto, kad, neduok Dieve, tai nebūtų kažkokiems keliams ar kažkokiems socialiniams dalykams atiduota, bet staiga ir šita valdžia pradėjo trauktis nuo šito, nes tiesiog nelaimi tos retorinės kovos. Vėlgi grįžtame, ką pasakiau pradžioje, nes niekas nebuvo pasiruošę per daug kalbėti apie užsienio politiką.
Vienintelis supratimas yra, kad mes turime padėti Ukrainai laimėti karą, kas yra tiesa. Bet atsitraukiama nuo socialinės šito pusės ir šita atšaukimo kultūra to ir pasiekė, kad niekas nebekritikuoja, niekas nereikalauja pasakyti: parodykite, kaip tie pinigai pagerins mūsų gynybą, saugumą.



