„Z kartos“ atstovai reiškia nepasitenkinimą esama valdžia ir reikalauja pokyčių. Jų judėjimus vienija tai, kad jie kyla ir yra skatinami socialinių tinklų.
Protestai dėl elektros ir vandens tiekimo sutrikimų nulėmė Madagaskaro vyriausybės žlugimą. Demonstracijos prieš korupciją ir nepotizmą privertė atsistatydinti Nepalo ministrą pirmininką.
Peru minios jaunų žmonių kartu su autobusų ir taksi vairuotojais žygiavo prie Kongreso pastato, reikšdamos pyktį dėl korupcijos skandalų ir didėjančio nestabilumo.
Be to, Indonezijoje darbuotojai protestuoja prieš socialinių išmokų mažinimą.
Tuo tarpu Maroke vyksta didžiausi per pastaruosius metus antivyriausybiniai mitingai. Protestuotojai reikalauja gerinti sveikatos priežiūros ir švietimo sistemas, smerkdami milijardines išlaidas stadionų statybai pasaulio čempionatui.
Visuose šiuose protestų judėjimuose socialiniai tinklai atlieka pagrindinį vaidmenį – jie tampa platforma istorijoms pasakoti, solidarumui reikšti, veiksmams koordinuoti ir keistis patirtimis tarp šalių, rašo BBC.
„Z karta“ geba organizuotis savarankiškai
Stevenas Feldsteinas, vyresnysis ekspertas JAV analitiniame centre „Carnegie Foundation for International Peace“, šį reiškinį stebi dar nuo 2001 m. Filipinų Antrosios liaudies revoliucijos, kai svarbų vaidmenį atliko SMS žinutės.
„Jaunimas, naudojantis technologijas masinių judėjimų organizavimui, nėra naujas reiškinys“, – pažymi jis.
Vis dėlto šiandien situaciją keičia technologijų išsivystymo lygis: plačiai paplitęs išmaniųjų telefonų, socialinių tinklų, žinučių programėlių ir, vis dažniau, dirbtinio intelekto naudojimas ženkliai supaprastino žmonių mobilizavimą.
„Tai yra tai, su kuo jie [„Z karta“] užaugo. Taip jie bendrauja“, – teigė S. Feldsteinas.
Ir pridūrė: „Jų gebėjimas savarankiškai organizuotis yra natūralus šios kartos bruožas.“
Nuotraukos ir vaizdo įrašai šiandien plinta toliau ir greičiau nei bet kada anksčiau, stiprindami tiek pyktį, tiek solidarumo jausmą.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje vykęs judėjimas „Blokuokime viską“ (pranc. „Bloquons tout“), buvo itin pastebimas socialiniuose tinkluose. Rugsėjo mėn. šimtai tūkstančių žmonių protestavo prieš taupymo politiką Prancūzijoje.
Prie protestų prisijungė ne tik mokytojai ar ligoninių darbuotojai, bet ir patys paaugliai, kurie valandų valandas blokavo dešimtis vidurinių mokyklų, skelbia „Reuters“.
Australijos nacionalinio universiteto sociologė Afina Charann Presto pažymėjo, kad „socialiniai tinklai tai, kas gali atrodyti kaip gyvenimo būdo įrašas, paverčia politiniu liudijimu ir dažnai – raginimu imtis veiksmų“.
„Korupcija dažnai atrodo abstrakti, kai apie ją kalbama ataskaitose ar teismuose, tačiau kai žmonės ją mato savo įrenginių ekranuose, ji tampa apčiuopiama“, – tęsė ji.
„Matydami vilas, sportinius automobilius ir prabangių parduotuvių maišelius, žmonės aiškiai suvokia atotrūkį tarp elito privilegijų ir kasdienių jų pačių sunkumų. Tai ima atrodyti kaip asmeninis įžeidimas, o abstrakti korupcijos sąvoka suskaidoma į konkrečius pavyzdžius“, – sakė A. Presto.
Būtent taip nutiko Nepale, kai rugsėjį protestai kilo po to, kai „Instagram“ pasirodė vieno politiko sūnaus nuotrauka prie Kalėdų eglutės, sudėliotos iš prabangių prekės ženklų dėžių. Panaši situacija susiklostė ir Filipinuose.
„Kaip ir Nepale, tai sukėlė Filipinų jaunimo reakciją, nes aiškiai parodė tai, ką jie ir taip žinojo – politinis elitas gyvena prabangoje“, – teigė A. Presto.
Protestų taktikas jungia socialiniai tinklai
Socialiniai tinklai taip pat suteikė galimybę keistis protestų taktikomis tarp šalių.
Grotažymės #MilkTeaAlliance – Azijos šalių prodemokratinis tinklas, atsiradęs po 2019 m. protestų Honkonge – tapo jungtimi aktyvistams Mianmare, Tailande ir kitose šalyse.
Pavyzdžiui, Tailando protestuotojai perėmė Honkongo strategiją „būk kaip vanduo“: jie skelbdavo mitingus, o paskutinę akimirką keisdavo jų vietą per „Telegram“ kanalus, sukeldami sumaištį policijos gretose.
Teigiama, jog būtent ši taktika padėjo protestuotojams išvengti sekimo ir areštų.
Kuo daugiau cenzūros ir jėgos – tuo daugiau pasipriešinimų
Plintant internetiniam disidentiškumui, daugelis autoritarinių režimų reagavo cenzūra ir jėgos priemonėmis.
Tačiau ekspertai įspėja, kad tokios represijos dažnai duoda priešingą efektą – išprovokuoja dar masiškesnius protestus, ypač kai valstybės smurto vaizdai tiesiogiai transliuojami socialiniuose tinkluose.
Ryškus pavyzdys – 2024 m. Bangladešas. Valdančioji „Avami Lygos“ partija atjungė internetą, pagal Skaitmeninio saugumo įstatymą areštavo disidentus ir atidengė ugnį į studentų aktyvistus.
Tačiau vienas kadras, kuriame užfiksuotas policijos nušautas studentas Abu Saedas, pavertė jį kankiniu ir sukėlė naują protestų bangą.
Panašūs scenarijai kartojosi Šri Lankoje, Indonezijoje ir Nepale, kur demonstrantų žūtys sukėlė visuomenės pasipiktinimą, sustiprino reikalavimus ir kai kuriais atvejais nuvertė vyriausybes.
Policijai teko įsikišti ir į vieną protestą, vykusį spalio 14 d. Briuselyje (Belgija), kur buvo panaudotos ašarinės dujos ir suimti keli asmenys, protestavę prieš biudžeto apkarpymus.
Vis dėlto, nors socialiniai tinklai stiprina protestų judėjimus, jie kartu daro juos labiau pažeidžiamus susiskaldymui ir represijoms.
Ekspertai taip pat kelia klausimą dėl ilgalaikių socialiniuose tinkluose organizuotų protestų rezultatų.
Remiantis 2020 m. Harvardo universiteto tyrimu, 8-9 dešimtmečiuose 65 proc. taikių protestų buvo sėkmingi, tačiau 2010-2019 m. šis rodiklis sumažėjo iki 34 proc.
„Net kai masiniai judėjimai lemia vyriausybių ar režimų pasikeitimus, ilgalaikės permainos nėra garantuotos“, – teigė politologė ir mokslininkė Janjira Sombatpoonsiri.
Ji pridūrė: „Protestai gali peraugti į pilietinius karus, kaip atsitiko Sirijoje, Mianmare ar Jemene, skatindami konkuruojančias frakcijas kovoti dėl valdžios. Arba autokratai gali sugrįžti ir sustiprinti savo įtaką – kaip nutiko Egipte, Tunise ir Serbijoje – jei reformos nesunaikina senųjų režimų struktūrų.“
„Hibridinių strategijų“ svarba
„Iš esmės socialiniai tinklai nėra skirti ilgalaikiams pokyčiams. Judėjimai, paremti algoritmais, pasipiktinimu ir grotažymėmis, išsikvepia greitai“, – sakė S. Feldsteinas.
„Tikri pokyčiai reikalauja, kad žmonės pereitų nuo pavienių internetinių mitingų prie judėjimų, turinčių ilgalaikę viziją bei ryšius tiek skaitmeninėje, tiek fizinėje erdvėje“, – pridūrė jis.
Be to, ekspertai pabrėžia „hibridinių strategijų“ svarbą: „Tokios strategijos turi derinti internetinį aktyvizmą su tradiciniais protesto būdais – streikais ir mitingais. Ne mažiau reikšmingi ir platūs aljansai, stiprinantys bendradarbiavimą tarp pilietinės visuomenės, politinių partijų, institucinių struktūrų ir internetinių judėjimų.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
