Pastarosiomis savaitėmis žiniasklaidoje plūstelėjo srautas straipsnių apie seksualinių išnaudojimų problemą dvasininkijos tarpe ar katalikiškose institucijose, skelbia Vatikano radijas. Dalyje tų straipsnių yra aprašyta skaudi tiesa ir jau ne vienoje šalyje vyskupų konferencijos paskelbė komunikatus, kuriuose tą tiesą pripažįsta, dėl kurios apgailestauja ir atsiprašo, ir įsipareigoja atstatyti teisingumą. Panašaus turinio yra popiežiaus Benedikto XVI laiškas Airijos katalikams.
Tačiau kituose straipsniuose vietoj tiesos atskleidimo ir teisingumo atstatymo greičiau siekiama apjuodinti popiežiaus Benedikto XVI asmenį, jo artimiausius bendradarbius, užklijuoti kiekvienam kunigui seksualinio išnaudotojo ar visai Bažnyčiai bloku „monstro“ etiketę.
Vienas iš paskutinių pasaulio žiniasklaidoje nuaidėjusių atvejų buvo JAV dienraščio „New York Times“ straipsnis apie kunigą Lawrence Murphy, kurį vėliau citavo beveik visa anglakalbė spauda, taip pat ir Lietuvos dienraščiai. „New York Times“ straipsnio antraštė skelbia, jog „Perspėtas apie išnaudojimus, Vatikanas kunigo nesuspendavo“, o pirmoje straipsnio eilutėje rašoma, jog „aukščiausi Vatikano pareigūnai, tarp jų ir būsimas popiežius Benediktas XVI, nesuspendavo kunigo“, kuris išnaudojo berniukus, nepaisant kelių amerikiečių vyskupų perspėjimų.
Dėl kun. Murphy kaltės ir dėl jo padarytų nusikaltimų tragiškumo nėra abejonių. 1950 – 1974 metais šis kunigas dirbo kurčnebylių berniukų mokykloje ir seksualiai prie jų daugybę kartų priekabiavo. Tačiau „New York Times“ straipsnio taikinys nėra šis kunigas, bet „Vatikanas“ ir popiežius Benediktas XVI.
Kaip vėliau pažymėta ne viename apžvalgininkų, bažnytinės teisės žinovo, JAV vyskupų ir Šventojo Sosto spaudos salės komunikate, JAV dienraščio straipsnyje daug netikslumų, bažnytinės teisės ir santvarkos neišmanymo, klaidingų sugretinimų.
Kardinolas Ratzingeris vadovavo Tikėjimo mokymo kongregacijai nuo 1981 metų iki 2005, kada buvo išrinktas popiežiumi ir pasirinko Benedikto XVI vardą. Nepaisant šių datų, kai kurios žiniasklaidos priemonės, paskubomis cituodamos „New York Times“ straipsnį, reikalavo popiežiaus atsakomybės už tai, kad jis kunigo Murphy neatstatydinęs dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, nors kardinolas Ratzingeris tuo metu buvo Vokietijoje, o prieš tai dėstė universitete. Kiti buvo tikslesni, rašydami, kad 1996 metais kun. Murphy byla atkeliavo į Tikėjimo reikalų kongregaciją ir kad čia jam buvo iškelta byla. Tačiau dažniausiai užmiršdami pridurti, kad seksualinio išnaudojimo bylos tuo metu buvo nagrinėjamos vyskupijų teismuose. Į Tikėjimo mokymo kongregaciją Murphy byla buvo pasiųsta tik todėl, kad kunigas nusikalto priekabiaudamas išpažinties metu. Išpažinties sakramento pažeidimai jau ir tada buvo Tikėjimo mokymo kongregacijos, o ne vyskupijos teismo kompetencija. Tikėjimo mokymo kongregacija pradėjo bylą, tačiau jos nagrinėjimą 1998 metais sustabdė (bet nenutraukė), prieš tai jau davusi nurodymą sustabdyti kun. Murphy kunigišką veiklą. JAV dienraštyje tai pavadinta kunigo dengimu. Tačiau bylos nagrinėjime Vatikane dalyvavęs monsinjoras Girotti neseniai patikslino, kad priežastis buvo visai kita ir paprasta: sužinota, kad kun. Murphy jau guli mirtinos ligos patale ir suprasta, kad jis neištvers tiek laiko, kiek reikia bylos nagrinėjimui, juo labiau, kad prieš 20 metų vykusių įvykių tyrimas yra lėtesnis, nei įprastai. Ir iš tiesų, netrukus kunigas mirė. Nepaisant visų šių teisinių aplinkybių, Benediktui XVI priskiriama atsakomybė, kurios jis neturėjo.
Daugelyje straipsnių nepamirštama paminėti, kad nuo 2001 metų popiežiaus Jono Pauliaus II potvarkiu Tikėjimo reikalų kongregacijai priskirta kompetencija ir seksualinių išnaudojimų bylose (tiesa, užmirštant paaiškinti, kodėl tų pačių dienraščių straipsniuose ta kompetencija priskiriama kalbant apie prieš 2001 metus užvestas bylas). Kraštutiniausiais vertinimais tai pristatoma kone kaip pasaulinio mąsto Vatikano sąmokslas, siekiant „centre“ paslėpti kunigų nusikaltimus. Iš tikro, 2001 metų potvarkis turėjo visiškai priešingą intenciją – padėti vyskupijoms tirti seksualinio išnaudojimo nusikaltimus. Kai kurios vyskupijos yra mažos ir neturi kvalifikuotų teisininkų. Kitais atvejais vyskupams ar vyskupijos bažnytiniams teisėjams žmogiškai nelengva pradėti ir tęsti bylą prieš kunigą, kurį jie gerai pažįsta.
Ypatingai akcentuojama 2001 metų dokumento frazė, jog Tikėjimo doktrinos kongregacijos bylos yra saugomos „popiežiškos paslapties“. Šios frazės autoriumi paskelbtas kardinolas Ratzingeris ir dar kartą tvirtinama, kad popiežiškos paslapties tikslas yra nuo teisingumo paslėpti nusikaltusius kunigus.
Šiuo atveju reikia kelių patikslinimų. Viena vertus, „popiežiškosios paslapties“ statusas, priešingai nei teigiama, jokiu būdu nedraudžia aukai ar kitiems kreiptis į policiją ir pareikalauti teisingumo nusikaltusio kunigo atžvilgiu. „Paslapties“ laikymasis galioja tik vidinėms bažnytinio tyrimo procedūroms. Ir tai yra visiškai normali bei visuotinė teisinė praktika, kuri Lietuvos ar kitų valstybių teismuose paprastai vadinama bylos „svarstymu už uždarų durų“. Antra vertus, ne kardinolas Ratzingeris yra „popiežiškosios paslapties“ autorius. Popiežiškosios paslapties turinys ir normos yra apibrėžti 1974 metų Vatikano valstybės sekretoriaus dokumente „Secreta continere“, kuris savo ruožtu yra 1968 metų dokumento nauja redakcija.
„Secreta continere“ dokumente rašoma, jog popiežiškosios paslapties, jei reikia, yra saugomas popiežiškųjų dokumentų ruošimas, apaštalinių nuncijų ir Vatikano valstybės sekretoriato ataskaitos, kandidatų į vyskupus ar kardinolus atranka. Panašiai Lietuvos ar kitų šalių institucijose dokumentai gali būti „riboto naudojimo“, „konfidencialūs“ ar „slapti“.
„Popiežiškoji paslaptis“ saugo ir Tikėjimo mokymo kongregacijos atliekamus tyrimus. Seksualiniai nusikaltimai yra tik viena iš kelių kategorijų, neseniai priskirta, kuriomis domisi kongregacija. Ji taip pat tiria teologinių veikalų ortodoksiją, kaip minėta, išpažinties sakramento pažeidimus, nusikaltimus prieš Eucharistiją ir t.t. Akivaizdu, kad „popiežiškosios paslapties“ tikslas nėra užtušuoti šiuos ar kitus nusikaltimus, tačiau palengvinti tyrimo eigą, sudaryti sąlygas santūriems ir išmintingiems sprendimams.
