Praėjusį gruodį Vladimiras Putinas pasirinko pirmą vicepremjerą Dmitrijų Medvedevą kaip savo „įpėdinį“ į Rusijos Prezidento postą. Kovo 2 d. prezidentiniai rinkimai vyks be jokios įtampos, kadangi D. Medvedevas yra vienintelis kandidatas, kuris turi šansų juose nugalėti. Rinkimai turi demokratinį fasadą, bet rinkėjai neturi realaus pasirinkimo: kaip ir 2004 m., viskas priklausys nuo vieno rinkėjo – paties V. Putino.
Vakarai privalo atidžiai stebėti Putino-Medvedevo tandemą. Nors D. Medvedevo pažiūros yra tam tikra prasme liberalios, reali galia ir toliau bus sutelkta V. Putino, kaip būsimo Ministro Pirmininko, rankose. Tikėtina, kad Rusijos autoritarinėje vidaus politikoje ir pabrėžtinai antivakarietiškoje užsienio politikoje išliks status quo.
Nominalus vadovas?
V. Putino pasitikėjimas D. Medvedevu, kuriam yra 42 metai (13 metų jaunesnis už dabartinį Rusijos Prezidentą), remiasi jų 17 metų trunkančia draugyste ir darbo santykiais. D. Medvedevas buvo Rusijos Prezidento patarėjas teisės klausimais, jo administracijos vadovas, o dabar yra „Gazprom“ (Rusijos dujų monopolininkės ir didžiausios šalies kompanijos) valdybos pirmininkas ir pirmas vicepremjeras. Tačiau jis visada buvo V. Putino pavaldinys.
Po gruodžio mėnesį gauto palaiminimo D. Medvedevas paskelbė, kad pasiūlys V. Putinui ministro pirmininko postą (antros pagal svarbą valdžios pareigos Rusijoje). Po savaitės V. Putinas priėmė pasiūlymą pasakydamas: „Jeigu D. Medvedevas bus išrinktas prezidentu, aš pasiruošęs tęsti mūsų bendrą darbą kaip ministras pirmininkas“. Jis taip pat pažymėjo, kad toji „didžiulė parama“, kurią turi D. Medvedevas, padės „toliau vykdyti pradėtą politiką, atnešusią mums rezultatų per pastaruosius aštuonerius metus“.
V. Putino noras likti valdžioje paskatino Kremlių imtis veiksmų demokratinės opozicijos atžvilgiu, kad ji nekeltų rimtos grėsmės D. Medvedevui. Liberalūs politikai Borisas Nemtsovas ir Garry Kasparovas buvo priversti pasitraukti iš prezidentinių varžybų, o buvusio Ministro Pirmininko Michailo Kasjanovo Rusijos Centrinė rinkiminė komisija prie jų neprileido.
Rinkimų kampanijoje be D. Medvedevo dalyvauja dar trys kandidatai. Iš jų du – Komunistų partijos lyderis Genadijus Ziuganovas ir Liberaldemokratų partijos vadovas Vladimiras Žirinovskis – postsovietinės Rusijos politikos senbuviai, kurie iš esmės yra „pagalbiniai“ kandidatai, galintys surinkti ne daugiau negu 15 ar 20 procentų rinkėjų balsų. Prokremliškasis Demokratinės partijos atstovas Andrejus Bogdanovas irgi nėra rimtas D. Medvedevo varžovas.
Valstybinė žiniasklaidos kontrolė garantuoja D. Medvedevui matomumą, kadangi skiria jam daug dėmesio. Jo 73 procentų populiarumo lygis, pridėjus nesmunkantį V. Putino populiarumą, rodo, kad dauguma Rusijos žmonių yra patenkinti status quo, kurio sąlygomis valstybė leidžia sau pažaisti raumenimis nepriklausomai nuo to, ar tai prieštarauja įstatymų ir konstitucijos raidei ir dvasiai, ar ne.
Vasario 14 d. spaudos konferencijoje V. Putinas dar kartą leido suprasti, kad jis nori likti prie Rusijos vairo ir kad Ministro Pirmininko vadovaujama vyriausybė bus pagrindinė valstybės politikos įgyvendinimo institucija. Jis pareiškė: „Aukščiausia vykdomoji valdžia šalyje yra vyriausybės rankose. Galių užtenka ir mes [su D. Medvedevu] jomis pasidalinsime“.
Pagal V. Putinas, vyriausybė vaidina pirminį vaidmenį tokiose srityse kaip ekonomikos valdymas, socialinių problemų sprendimas ir „mūsų šalies saugumo ir gynybos užtikrinimas“. Kalbėdamas apie tai, kiek ilgai jis ruošiasi likti valdžioje, V. Putinas pasakė: „Aš suformulavau Rusijos vystymosi tikslus 2010-2020 metų laikotarpiui ir, jeigu matysiu, kad, užimdamas šią [ministro pirmininko] poziciją, galėsiu juos realizuoti, aš dirbsiu tiek ilgai, kiek tai bus įmanoma“.
Paklaustas, ar jis savo kabinete pakabins Prezidento D. Medvedevas ar paliks savo portretą, V. Putinas atvirai atsakė, kad jam, kaip Ministrui Pirmininkui, „nėra būtina lenktis prieš [D. Medvedevą] portretus“. Jis pažymėjo, kad jo valdžios santykiai su D. Medvedevu bus paremti tuo, kad jis – V. Putinas – „aštuonerius metus buvo prezidentas“. Kitaip tariant, V. Putinas gali būti Ministras Pirmininkas Prezidento D. Medvedevo vyriausybėje, tačiau jis vis tiek bus svarbiausia figūra politinio kapitalo ir valstybės politikos vykdymo prasme.
Dmitrijus Medvedevas: bejėgis liberalas?
Vasario 15 d. Krasnojarsko ekonominiame forume sakydamas programinę kalbą, kuri daugelio buvo įvertinta kaip liberali, D. Medvedevas pareiškė, kad jo valdymo platforma grindžiama tuo, jog „laisvė yra geriau negu nelaisvė“. Jis taip pat pažymėjo, kad vienas iš jo politikos prioritetų bus „tikrai nepriklausomos teisminės sistemos kūrimas“.
D. Medvedevas apibrėžė savo reformų prioritetus kaip „keturis I“: „Institucijos, infrastruktūra, inovacijos ir investicijos“. Institucijų atveju D. Medvedevas pasiūlė sumažinti valdininkų skaičių, perduoti daugiau valstybės funkcijų privačiam sektoriui ir pažadėjo kovoti su korupcija. Jis taip pat pabrėžė būtinybę sumažinti verslininkų mokestinę naštą, inovacijų ir investicijų programų realizacijos kontekste.
Vis tik daug ekspertų ir užsienio diplomatų abejoja, kiek liberalios iš tikrųjų yra D. Medvedevo pažiūros. Roko grupės „Deep Parple“ pakvietimo į Kremlių nepakanka. Kaip „Gazprom“ valdybos pirmininkas jis laikėsi griežtos pozicijos valstybių, kurios prieštarauja Maskvos politikai ir jos energetinių interesų plėtrai, atžvilgiu. Remdamasis „laisvos rinkos kainų“ principu, 2006 m. pradžioje „Gazprom“ nutraukė dujų eksportą į Ukrainą, dėl ko vidury žiemos sutriko dujų tiekimas į keletą Europos Sąjungos šalių. „Gazprom“ taip pat sustabdė dujų tiekimą Gruzijai ir pagrasino padaryti tą patį Rusijos sąjungininkei Baltarusijai dėl šios įsiskolinimo ir nenoro perduoti „Gazprom“ nacionalinės dujų kompanijos kontrolės.
„Gazprom“ ekspansinis ekonominis apetitas Rusijos viduje privertė buvusį Rusijos Ekonominės plėtros ministrą Germanas Grefas pasiskųsti: „Jeigu visi „Gazprom aktyvai, kurių vertė jau siekia 300 milijardų dolerių, bus panaudoti visose ekonomikos sektoriuose, mes atsidursime XIX a. tipo monopolistinio valstybinio kapitalizmo šalyje“. D. Medvedevas, atrodo, remia V. Putino „nacionalinių holdingų“ (valstybinių kompanijų, kurios turėtų vaidinti lemiamą vaidmenį šalies ekonomikoje) kūrimo idėją.
Išvados
Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai turės atidžiai stebėti, kaip veiks Putino-Medvedevo aljansas. Putinas tiki, kad jeigu į D. Medvedevą Vakaruose bus žiūrima kaip į nepriklausomą liberalų politiką, tai Rusijos kompanijoms bus leista daugiau investuoti Europos šalių rinkose.
Tačiau, kol nebus aiškių požymių, kad Rusijos užsienio ir gynybos politikos kontrolė yra Prezidento D. Medvedevo rankose, galima drąsiai teigti, kad šalį ir toliau valdo V. Putinas ir silovikai (aukščiausi valdininkai iš spectarnybų ir kariuomenės). V. Putino šalininkai iš silovikų grupuotės jau kontroliuoja didesnę dalį Rusijos strateginių valstybinių kompanijų.
Ateityje reikėtų tikėtis konfrontacinės Rusijos pozicijos Kosovo klausimu, pasipriešinimo priešraketinės gynybos elementų Lenkijoje dislokavimui, galutinio pasitraukimo iš Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties, kieto Ukrainos ir Gruzijos spaudimo ir vidinės antivakarietiškos propagandos. Todėl tiek Busho komanda, tiek būsimo JAV prezidento administracija turės daug vargo su nesiruošiančio trauktis iš valdžios Vladimiro Putino kontroliuojama Rusija.
